Mes pavėluojame į traukinį (nebloga interviu pradžia, ar ne?) ir į labai ypatingą Vilniaus miesto dalį atvažiuojame mikroautobusu. Stovime prie gyvulinių vagonų ir dairomės į aplinkui išmėtytus nedidelius buteliukus. Telefono ekrane sušvinta žinutė: “Sinicki: Krc, nuvarem i stoti, patikrinom, supratom, kad tave pripjove. Sekmes”. Puolam skambinti, ir gana greitai gaunam komandą: “Tuoj privažiuosim su Mitsubišiu, praeikit link Lyderpraiso!”
Taigi lauke spaudžia šaltukas, rankas spaudžia rokenrolo grupės GRAVEL lyderis, gitaristas ir vokalistas Tomas “Sini” Sinicki ir jo brolis Miroslaw (Mira) “Junior” Sinicki, kuris dabar vairuoja automobilį, o šiaip groja soline gitara. “Šiemet jau du pripjovė, iš jų vieną švedą”, – apie žinutės prasmę skuba painformuoti Tomas. Ir mes gaunam ir pirmą Naujosios Vilnios arba Vileikos geografijos pamoką, apie tris skirtingas miesto dalis. Automobilis užsliuogia į kalną, ir pravažiavus “Norfą” atsiveria iki Antakalnio besitęsiantys privačių namų rajonai. Tai vadinasi “Pole Čudes”, mes esame informuojami – čia nuo praėjusio dešimtmečio pradžios šalia gyvena nusikaltėliai, prokurorai ir šiaip darbštūs žmonės.
Mes įsukame į vieną gatvelę, praeiname pro svetingą ponią Sinicki ir tiesiai… į kambarį, kur iš esmės ir repetuoja GRAVEL. Šviesus namų kambarys (“rūsys dar nepastatytas”), prigrūstas visai pusėtinos aparatūros, tame tarpe klavišinių instrumentų su lipduku “Peace On Earth” (ar kažkas tokio). Pro langą tolumoje šviečia laukai, pievos ir viena iš tų monstriškų “Spalio” gamyklų (“ten visą gyvenimą dirbo mūsų tėvas, darbštus žmogus”).
Interviu metu Tomas visiškai dominuoja, nenustygsta vietoje, kalba į diktofoną, kalbą į mikrofoną, kartais nueina pamušti būgnų, retkarčiais žodį spėja įterpti Mirekas, o švelniai kalbantys bosininkas Wladyslaw “Vlad” Gajzewski ir Eryk “Sheva” Szewczuwianiec sėdi ant grindų ir daugiausiai stebi visą tą cirką.
Tačiau, visų svarbiausia – tarpuose jie sugroja mums gyvai visą eilę savo dainų – nuo “Fundamentals” ir “Lisa” iki “Round and round” ir kažkokios dainos, pavadintos “njuveivas” ir dainos, kuri “skamba visai kaip grandžas” (ir iš tikrųjų skamba!). Tomas nelaiko rankos kišenėje, nes jis turi sąžiningai atgroti visas ritmines gitaros partijas. Ir GRAVEL iškyla iš tikrųjų ne tik kaip aštrialiežuviai, bet kaip ir grupė su-dideliu-dainų-kūrimo-potencialu, taip sakant. Na, gerai, pradedam…
Kaip pradėjote kartu groti? Ar GRAVEL susibūrė mokyklos suole?
TS: Mes pradėjome kartu groti kažkur prieš du metus.
MJS: Nesimokėme jau mokykloje.
TS: Aš pradėjau studijuoti, ir tuo metu jau pradėjau dirbti. Ir iš pirmų mano uždirbtų bapkių praktiškai prasidėjo tos pirmos repeticijos. Fair to say? [žiūri į grupės narius]
Mes esame kaimynai – iš vienos gatvės. Vladas ir Erikas lankė netgi darželį kartu, mušėsi kartu nuo pat vaikystės. Teko ir man muštis… tiesa, dabar truputį baisu būtų su jais muštis…
Kaip išsirinkote kuris, kuriuos instrumentu gros?
TS: Kadaise lankėme pučiamuosius. Aš pradėjau groti gitara pirmasis… kažkur vienuoliktoj klasėj. Ir taip… žinai, kai gatvėje pradeda groti vienas kuris, visi po to pasiima – ir tas nori, ir tas nori. Visi pradėjo čia groti gitaromis.
MJS: Štai kokiomis kliuškomis grojome… [rodo ant kedės padėtą nudrengtą akustinę gitarą].
TS: Čia pirmoji mūsų gitara. Iš Baltarusijos tėvas parvežė. Aštuoniasdešimt litų… Visi tokias turime… O paskui buvo natūrali atranka, kas kuo gros… Mano brolis visada natūraliai labai gerai soluodavo. Jis turi daugiau fantazijos.
MJS: O jis ritmui vadovauja. Paskui prireikė ir bosisto.
TS: Valdas šiaip gerai ir gitara pavaro. O tas [rodo ir Eriką] tai pradėjo būgnais groti, nes niekas aplinkui negrojo būgnais. Tai reikėjo… bet šiaip talentingas. Per pusę metų išmokai, ar ne?
MJS: Kažkur.
Kaip mokėtės groti? Iš knygų, interneto ar klausos?
TS: Iš klausos… Mes su broliu turime pagrindinį muzikinį išsilavinimą, tai nėra sunku. Gitaros natos juk labai paprastos. Lankėme solfedžio, tai žinome, ką reikia daryti. O būgnais… man atrodo jokio ypatingų mokslų nereikia.
Kokias dainas akustinėmis gitaromis pradėjote groti pirmiausia? Prie laužo?
TS: Lenkų ar lietuvių dainų negrodavom… daugiausia angliškas. Rusų dainas netgi grodavome… O nuo ko pradėjome? Aš iš pradžių buvau visiškas suknistas reperis ir popsininkas. Ir aš per klaidą… ne per klaidą… aš specialiai parduotuvėje prie “Minsko” nupirkau OASIS piratinį albumą “Whats The Story Morning Glory?” tik tam, kad draugelis jo nenupirktų. Nes kioske buvo vienintelė kasetė. Nupirkau, parsinešiau, namuose pasileidau ir galvojau: “Koks šūdas! Visiškas šlamštas!”
MJS: Jis kurdavo hip hopo dainas. Aštuntoje klasėje tekstus grupėms rašydavo išsijuosęs. Turiu dar visą tą jo kolekciją – tupakai, dogidogai….[juokiasi].
TS: Bet viskas su OASIS prasidėjo… O prie laužo jau varėm britų roko viską iš eilės – nuo STARSAILOR iki STEREOPHONIC. Vėliau tapome kieti, pradėjome pirkti originalius kompaktus – rinkdavome po vieną litą. “Definetely Maybe”… Iš tikrųjų tuo metu ir žiniasklaida niekuo nepadėdavo. Buvo toks žurnalas “Ausis”, bet toje ausyje būdavo tik oasis-blur-oasis-blur, tai nieko daugiau ir nežinojome… iki kokių 1999-ųjų metų.
Tiesa, buvo dar vienas geras smūgis, kai 1997 metais išėjo THE VERVE “Urban hymns”… Turime parašę labai nemažai romantiškų, tokių verviškų dainelių, tik jų viešai negrojame.
O koverius jūs grojate?
TS: Turime vieną koverį. “Cum On Feel The Noize”.
[Ne iš karto susigaudau, kieno tai gabalas, ir Tomas meta į mane vieną iš tų savo triuškinančių žvilgsnių…]
“C-u-m-o-n-f-y-l-t-h-e-n-o-I-z”
[Jis žiūri į mane atidžiai. Reikia keisti temą].
Kur jums teko koncertuoti?
TS: Grojam Latvijoje… Visus kviečiam į [Rygos klubą] “Depo”, kur kaip tik grosime šį penktadienį – vasario 10 dieną. Darbo reikalais man tenka dažnai būti užsienyje, tiesiog gyventi Rygoje, tai teko ir įrašus padalinti. Įrašėme pirmą demo, ir aš parodžiau “Mic Records” [Latvijos kompanija, leidžianti BRAINSTORM, Raimonds Pauls, LIVI] vadui… Guntars. Tai jo, jis sakė – “Šaunu! Labai gerai!”. Bet, sako: “Mūsų politika dabar kitokia… Gitarinių grupių neleidžiame”. Ten dabar visokie suknisti C-STONES, Walters & Kaža sulindę, taigi “Microfons” prarado savo kažkokią idėją, kurią turėjo pradžioje. Tačiau prasitarė, kad jei būtų jo valia, tai pasirašytų su mumis… Taigi, viskas OK. O šiaip Latvijoje… koncertą pasidaryti nesunku.
Tai kodėl negrojate Lietuvos klubuose? Juk negrojote!
TS: Čia… yra toks lietuvių mentalitetas. Na, mes tokie truputį pasididžiavę… už šimtą litų prasmirdusiame klube nelipsime ant scenos. Mums atrodo, kad mes… normaliai grojame. Ir susidėti su visokiom blevyzgom būtų savęs niekinimas.
Iš tikrųjų juk taip yra – pas mus tas undergroundas yra toks, koks jis yra todėl, kad jame yra daug nereikalingų žmonių. Kurie vadovauja tam tikroms struktūroms. Manau, reikia daugiau proto ir komercinės išmonės, kad mes iškiltume. Na, ne tik mes, bet ir kiti… Nes mes dar nesame tokie profesionalūs muzikantai, kaip kai kurie kiti.
Lietuvoje yra tokia problema, kad jei grupė gerai groja, tai jie blogai šneka arba blogai dainuoja. Arba dainuoja šūdą beprasmį… [visi juokiasi]. Bet juk taip dažnai būna! Paimkime… na, neminėsiu čia pavadinimų… yra tokia grupė, kuri neseniai išleido anglišką albumą. Paklausai… nesąmones dainuoja. Groja juk gerai, bet nesąmones dainuoja. O jei kas dainuoja prasmingai, tai šūdinas grojimas būna. O reikia… reikia, kad viskas susieitų. Man atrodo, kad mes tą turime… tik reikia tą parodyti.
Ar jums iš viso imponuoja kokia lietuviška muzika? Koks jūsų požiūris į, tarkime, FOJE ar BIX, ar dabarties grupes?
TS: FOJE… O ką FOJE? Mamontovas pagal fonuškę sudainavo tuos “Pavasarinius žiedus” per “Bravo” apdovanojimus ir viskas. Ir baigėsi – bent jau man – visa ta romantika su FOJE. Biksas – tas pat… Aš kai pamatau mūsų roko grandą dainuojantį pagal fonuškę “Tangoramoje” – na tai [keikiasi].
Gal čia reiktų atsiprašyti, bet iš tikrųjų taip yra. BIX aš atsimenu tik vieną kartą matėme grojant puikiai gyvai, kai dar buvo senasis bosistas [Skirmantas Gibavičius]…
Mes sau patinkam. Mes iš tikrųjų sau patinkam. Bet aš nežinau, į kokį koncertą eičiau… Iš tikrųjų gal nueičiau į AXIS koncertą… O kad groti kartu ar kažką daryti, reikia pažinti žmones, o mes nelabai [Lietuvos scenos] žmonių pažįstame. Mes tik galime kažką pasakyti apie muziką…
Na, tarkime, man patinka SPORTAS, bet aš neįsivaizduoju savęs su jais kartu scenoje. Mūsų stiliai skiriasi, bet jie savo kažin kokią nišą surado. Kažkokios charizmos ten yra… Bet yra ir tokių grupių… Galima visus gerbti, tegu jie daro ką nori, bet tie kurie groja roką su “Everlast” marškinėliais, tai [keikiasi]… Kai kurių grupių muzika nesukelia jokių jausmų. Net YVA muzika kartais sukelia daugiau jausmų, tegu ir tą antipatiją. O čia – nieko…
Bet tau juk darbo reikalais tenka ir po pasaulį važinėti… Minėjai, kad buvai OASIS koncerte Italijoje ir taip toliau… Koks įspūdis?
TS: Buvau Trevize praėjusių metų pabaigoje… Koks gali būti įspūdis? Geras įspūdis! Visi ten profesionalai, na ir… Lengva koncertuoti, kai salėje yra 20 tūkstančių žmonių, ir jie viską už tave sudainuoja… Ir niekas nepastebės, ką tu iš tikrųjų groji ar klaidą padarai.
Aš manau, kad tokią muziką, kurią mes grojam, ir kurią kai kurios Lietuvos grupės groja – ji irgi yra orientuota į didesnę masę žmonių. Ir iš tikrųjų mes klube neskambėtume. Reikia kitos atmosferos… Jau dabar Lietuvoje yra tokių grupių jaunų, kurios galėtų groti stadione. Arba didelėje arenoje. Be problemų.
Nes tas taip vadinamas klubinis rokas… Tarkime, tas pats SPORTAS dešimčiai tūkstančių žmonių neskambėtų. Jie skambėtų šimtui žmonių ar ten penkiasdešimčiai. Bet jie neturi tokio power. Aš irgi neįsivaizduoju kaip OASIS skambėtų kokioje nors aludėje… Na, galbūt akustinis variantas. Truputį skirtinga muzika… Todėl jie ir negroja, jei neateina bent 10 tūkstančių žmonių.
O koncertą žiūrėjau truputį ir iš techninės pusės. Labai aiškiai matosi, kaip organizatoriai padaro, kad headlineriai ir skambėtų geriau, ir atrodytų geriau, ir visa kita. Tarkime, THE CORAL, kurie apšildė… pas juos paprasčiausiai įgarsinimas tyčia buvo padarytas prastesnis. Man atrodo, kad čia tyčia…
Čia senas pokštas…
TS: Ir salės gale nieko nesigirdėjo… Bet štai ateina Liamas [Gallagheris] ir staiga jo balsas kaip iš įrašo – pokšt! Iš visų pusių! Taigi, taip ir yra…
Aš manau, kad mes galėtume…Laikas groti arenose, iš tikrųjų. Net jei “pasišiki”, aš geriau “pasišiksiu” prieš dešimt tūkstančių žmonių, ir niekur daugiau nelipsiu, nei “pasišikinėsiu” prieš penkiasdešimt.
Papasakokit, kaip šovė į galvą dalyvauti “Coca Cola Soundwave” konkurse ir kokia iš to nauda buvo [GRAVEL iš tikrųjų nugalėjo Lietuvos konkurse – red. past.]?
TS [žiūri į grupės narius, kurie juokiasi]: Tai tu papasakok, nes aš nelabai žinau, kas ten vyko…Pamačiau, kai jau buvo po fakto…
VG: Nežinau, gavau meilą, kad vyksta tokia akcija… Nuėjau į puslapį, įmečiau dainą.
Tai jie patys jus susirado ..?
VG: Kaip susirado…? Man atrodo, kad jie visiems, kur “Coca cola” perka ir akcijose dalyvauja, pranešė. Aš anksčiau dalyvavau akcijoje, kur prizai buvo – kamuoliai, berods. Tai buvau užsiregistravęs…
TS: Jis per dieną išgeria du litrus kokakolos [visi juokiasi].
Tai “Coca Cola” tau parašė, kaip limonado mėgėjui… ?!? O paskui jūs pagrindinį prizą laimėjote, kelis tūkstančius, ar ne?
MJS: Taip, laimėjome čekį… Na, ten jie buvo netgi klaidą įvėlę. “Coca cola” Baltijos šalyse valdoma iš Estijos, tai jie atsiuntė laišką, kad reikės apsipirkti Estijos parduotuvėje. Tai mes buvome labai nustebę, galvojome, kaip čia reiks važiuoti…
TS: Aš netgi buvau atidžiai peržiūrėjęs tos parduotuvės Estijoje kainų sąrašą.
MJS: Paskui paskambino, sako, ne – į “Tamsta” [muzikos salonas Vilniuje] nuvarysit. Na, gerai…
TS: Tai va, rezultatai – būgnai, šis stiprintuvas, gitara… Arba galėjome rinktis šimtą valandų studijoje. Geras buvo konkursas [visi juokiasi, vėliau Tomas pasakoja apie balsavimą ir dvikovą komisijos akyse su BAD#NAILS]. Daugiau tokių reikia!
Na, o kaip į galvą šovė dalyvauti toje Eurovizijos atrankoje? Juk tikrai nedaug roko grupių tame cirke dalyvauja…
TS: [vėl juokiasi] Papasakokite, kaip jums šovė į galvą dalyvauti Eurovizijoje…
VG: Mes su Mireku dar užpernai nusprendėme padaryti Tomui tokį bajerį…. Ir nuvežėme, na taip, “ant smūgio” kompaktą į televiziją… Tada nežinojome, kad laidoje dalyvauja visos grupės, kurios padavė prašymus…
TS: Praėjusiais metais aš [apie dalyvavimą] sužinojau, likus penkiom dienom iki laidos filmavimo. Sužinojau… na, ir mano gerklė buvo užkimusi, aš nelabai net kalbėti galėjau. Ir mes užkulisiuose žiauriai prisigėrėme. Na, tiesiog žiauriai. Garsą mums pastatė penktą valandą, o dainuoti reikėjo devintą, tai ką, po velnių, visą tą laiką veikti? Keturias valandas… O šiais metais pirmame ture galėjome prasigroti paskutiniai. Tai va, gerbia jau…
Neveltui ir Jurgita Šeduikytė jus jau pažįsta…
MJS [broliui]: Šeduikytė tavęs labai bijo.
TS: Ne, netiesa, Šeduikytė mus labai myli. Ji sako – nesiparink. Ir nesikeik!
MJS: Taip, mums visi visada sako, kad nesikeiktume. Visi!
TS: Prieš paduodami mikrofoną būtinai turi pasakyti – “Tik nesikeik”! [šio interviu metu išsakytas keiksmažodžių skaičius buvo gan vidutinis – red. past.]
Ar jūs tuos savo pasakymus, pasirodymus iš anksto ruošiat?
TS: Nieko mes nesiruošiam. Kas įšeina, tas išeina…. Jei mums būtų davę daugiau laiko pašnekėti. O dabar kas – Šeduikytė prieina ir sako: “Tomai, jei gali, vienu sakiniu”…
MJS: Ir “nesikeik”…
O tu Šeduikytės albumą klausei?
VG: Aš klausiau. Man patinka. O jiem tikrai nepatinka…
TS: A ten Mamontovas kiek suprantu ranką pridėjęs? Nežinau, nežinau. Man dabar…
MJS: Pavarė jie tada su FOJE, paskutinį koncertą padarė, o kas po to? Kaip man atrodo – yra undergroundas, ir yra tas tipo “profesionalus lygis”. Ir tarp tų “profesionalų”, ir undergroundo nėra jokio ryšio. Undergroundui ten kaip ir tipo nereikia lįsti…
TS: Bet taip neturi būti! Mes suprantam, kad esam visiškas undergroundas. Mes esame underundergroundas, nes net Lietuvos undergrounde nesame žinomi. Juk niekas mūsų nežino. “Ore Grotuvo” lankytojai nebent… Bet tai nėra neteisinga galvoti, kad tokie mes neisime į tą suknistą Euroviziją, nes čia tipo “ne lygis”, o va undegroundas yra “kietas”. Koks skirtumas! Music is music. Jei mes turime šešis šimtus draugų, kurie gali balsuoti, tegu balsuoja.
O jūs turite tų fanų?
TS: Pagal balsus mes buvome antri. Aš nežinau iš kur tiek atsirado, čia kažkas iš šalies balsuoja…
Bet jūs turite kažkokių originalių fanų! Va, dar pernai kažkas laikraščio “Mokyklos frontas” komentaruose rašė: “Yva laimės, nes turi didžiulius papus. Už tai, Erikas grupės GRAVEL būgnininkas jas “pajemejit”. Ar turite komentarų?
[Visuotinis juokas]
MJS: Jo, čia prieš tą Euroviziją kažin kas parašė. Prie temos apie Amberlife buvo dar ne tokių komentarų.
Ar kas iš vietinių ateina paklausyti?
MJS: Neįleidžiam.
TS: Mes paprastai neįleidžiam, nes repeticijose pykstamės labai. Po langu… nebent vaikai stovi. Bet yra, kas klauso. Yra tam tikra “chebra”, kuri sako – gerai, čia, pavarykit.
MJS: Nes mūsų rokas yra labai romantiškas. Tai mergom labai patinka, ypač tas popsas. Jūs dar negirdėjot, mes jums paleisim – toks popsas, toks tragiškas…
MJS: Tokių dainų ir maketų pas mus yra gal trisdešimt kasečių. Taip mes mokėmės – įrašinėdami su “Panasonic”.
TS: Iš tikrųjų, prieš įkurdami grupę, mes jau turėjome krūvą dainų. Tekstus buvome parašę, jau galvoje buvo aranžuotės, o Mirekas jau soluodavo su akustine gitara. Mes atėjome į muzikavimą pilnai pasiruošę. Jie dar prieš tai grojo kažkokioje grupėje…
[imituoja baisų triukšmą]
Ta prasme čia, Naujojoje Vilnioje, groja žmonės?
Visi: Jo, taip, Vileikoje yra labai daug to underunderundergroundo!
Jūs keturiese esate vienintelė GRAVEL sudėtis, ar dar kas buvo atklydęs?
Visi: Ne.
TS: Ir nieko nebus daugiau. Nebent jį išmesim [rodo į kažkurį narį]
Kažkuris narys [rodo į kitą]: Arba jį…
TS: Arba mane… Arba aš išeisiu. Aš jau kažkam sakiau. Kažkas iš tų jau buvo prie manęs prisiknisęs. Iš tų undergroundininkų. Kažkoks draugelis, kuris sako: “O, mes čia metame būgnininką, gitaristą, o vokalistą jau keturis kartus pakeitėme…”. Aš jam ir sakau: “Pas mus yra tokia idėja, kad nieko nekeičiam. Jei ką reiks išmesti, tai jau geriau rišame”… Bet iš tikrųjų išmesime, juk kitaip gyvenime nebūna.
Atsiprašau, bet turiu paklausti apie pavadinimą… Skamba kaip ūkinių prekių parduotuvė.. Ar jūs tikrai norėjote pasivadinti ŽVYRAS? Ar teko nešioti?
TS: Šiaip tai esame čia nešioję žvyrą…
MJS: Net yra nuotraukos…
TS: Ir cementą esame nešioję. Bet mes [pavadinimą] tikrai ilgai galvojome. Ir mes sugalvojome… Na, žžžvyras yra puikus, sportiškas pavadinimas, lietuviškai ypač puikiai skamba. O iš tikrųjų tai sėdėjome ant suolo ir pamatėm tokį užrašą.
Bet jūs vadinotės ir REAL OPTIONS, kaip rašoma interviu Omni.lt?
TS: Real Options? The Derivatives? Ne, mes saugom tuos pavadinimus, kai pradėsime daryti karjerą Londone… Reiks pasivadinti įmantriau, nes grupių GRAVEL visame pasaulyje yra apie šimtas (pagal allmusic.com – viena, depresyvi 90-ųjų pradžios Sietlo grupė, bet dar krūva tipų su pavarde Gravel – red. past.), tame tarpe Amerikoj. Tai turbūt pasivadinsime DERIVATIVES, kai reikės.
Tai kada važiuosite į Londoną, ar jame jau esate buvę?
TS: Aš esu buvęs… bet mes niekada ten nevažiuosim. Bent jau artimiausiu metu.
MJS: Kodėl gi ne? Ten dabar yra pakankamai pažįstamų….
Tekstus rašai su ranka, ar su kompiuteriu?
TS: Rašau su ranka… Manau, visi rašo su ranka. Kiti… vėliau perskaito.
MJS: Tekstai negali tokie būti – “I love you, you love me”. Dainoje turi būti kažkas…
O ir tikrai buvo tokia istorija, kaip dainoje “Fundamentals” – kad gėrei tris dienas, kad nesupratai, kur esi – ar pas save, ar pas ją?
TS: Prieš anuos Naujus metus taip ir buvo. Ilga istorija. Nors iš tikrųjų frazė “stick to fundamentals” pas mus prigijo kaip “neišsipisinėk” ekvivalentas. Pavyzdžiui, jei tu nenori gerti, tai tau reikia pasakyti “stick to fundamentals”, tada tu geri.
O “Lisa” irgi egzistuoja?
TS: Liza yra… bet jos vardas ne Liza. Manau, kiekvieno gyvenime yra Liza… Ką dar apie tekstus… Tu būtinai turi idėti “Round and round” tekstą![ką ir darome – red past.]
So you never felt this way
You would be glad if you could only
Have another chance today
To find new ways how to control me
Well thank you for the time we’ve spent
You just have helped me understand that
I don’t need you here to stay
And there ain’t no stick my back can’t handle
Round and round we go
But our roads went separated
Round and round I’ll burn
Your face in the morning paper…
TS: Kai aš pradėjau rašyti šį tekstą, tai buvo apie motiną ir vaiką…. Paskui sugalvojau, kad čia yra apie Lietuvą ir Rusiją… Bosniją ir Serbiją… Tai yra daina apie mušamą vaiką. Bet ji yra labai pozityvi. “Our roads went separated” – Lietuva ir Rusija, istorijos ratas. “I’ll burn your face in the morning paper” – imperatoriaus pabaiga…. [Tomas su pasitenkinimu deklamuoja visą tekstą] Labai tinka. Labai geras, eurovizinis tekstas, tik debilai nesupranta… [visi juokiasi]. Na, po velnių… Nes kas tai yra – “We are the winners of Eurovision”. Tai yra visiška nesąmonė. Pasiklydę bachūrai. Ten nėra ironijos, supranti, tik nesąmonė. Ar čia yra ironija? Čia yra visiškas ir sąmoningas, apsišikimas.
Čia yra artistų, tokių kaip Mamontovas, kerštas, kad jie paseno, o nieko gero nepadarė…
TS: Na, jei mes grįžtame prie mūsų muzikinės padangės… Jei jie būtų normalūs, jau jie seniai būtų viską padarę, grįžę pas savo šeimas, pas savo žmonas ir išsigydę nuo alkoholizmo, ar ne? Nes tai, ką rokeriai daro, kai jiems sukanka keturiasdešimt ar tai trisdešimt penki… O čia tai…
Ir būtent dėl tokių kaip jie, pas mus scena yra tokia, kokia yra. Ir mums nėra vietos. Ir reikia už tą vietą kovoti. Aš suprantu, kad mus gali kažkas kovoti iš tų muzikantų, kurie groja tą patį ar bent panašiai. Ar turi bent tą pačią sampratą apie muziką… Jei mes neitume į tą “Euroviziją”, niekas nesužadintų diskusijų apie tai, kas pas mus tikrai Lietuvoje vyksta. Mūsų pirmas turas buvo apgailėtinas… Be FLAER ir mūsų atlikėjų iš viso nebuvo… Kurie grotų.
Jūs išvis su kuo ten bendraujate, pasišnekate per tas atrankas?
TS: Aš pasakysiu, kad būtų visam undegroundui pasakyta. Televiziją labai gerai žiūri. Iš tikrųjų. Kai pirmą kartą ėjom, visi galvojo – a, kokie čia “otbroskai”. Bet kai nepasišiki per eterį, kai gali sugrot gyvai – jie sako Always welcome!. Man atrodo, jei ateitum iš lietuviško undergroundo… Tai mėgino daryti SPORTAS, tiesa, jie gyvai negrojo. Bet koks undergroundas turi ir pop dainų… na, taip būna visame pasaulyje. Ir reikia ten eiti, ir viskas. Ir jie labai gerai, nuolankiai žiūri į tave. Mums netgi paskambino Vilija [Grigonytė] iš “Muzikinio viešbučio” ir perdavė linkėjimus, kai buvome eteryje.
VG: Vyšniausko žmona.
TS: Iš rimtų fonogramščikų šou. “Vaidilos” teatre būdavo.
Kodėl neturite interneto puslapio?
TS: Mano šeimoje visada sako – jei daryti, tai daryti normaliai. Šūdo nedaryti. Tai jei darysime, tai padarysime. Bet aš jau buvau susitikęs…
MJS: Jei padaryti greitai ir “lievą”, tai pažįstamų informatikų, baigusių ir nebaigusių yra daug. O prastą – kam…?
TS: Na ir klausimas – kodėl neturime? Galas žino. Nepadarėm kol kas. Turėsim!
O jūs ar esate melomanai? Ar renkate muziką, ar kolekcionuojat diskus? O gal iš interneto tempiat?
TS: Ne, mes iš interneto nesiunčiame. Aš tai… po velnių… nesiunčiu. Ir visiems sakau, kad nesiųstų, nes tai yra blogis. Mes perkame diskus, kuriuos mėgstame… Turime gal penkiolika tikrų kompaktų.
MJS: Aš lankiau mokyklą Vilniuje, netoli “Muzikos bombos” Vilniaus gatvėje. Aš ten kas antrą savaitę ką nors įsigydavau.
TS: Kitą kartą tikrai pirksiu ARCTIC MONKEYS. O iš kur apie juos sužinojau? Šiaip tai praktiškai žiūriu MTV2, ir iš tenai viską tempiu. Ypač kai gyvenu Rygoj… O parduotuvėse perku daugiausiai džiazą. Ypač nukainotą. Mes dar norėjome padaryti “Round and Round” aranžuotę džiazovą…
Tomas pradeda imituoti trimito garsą, paskui diskusija nukrypsta į “country”, ko eigoje ponas Sinickis išpažįsta simpatiją R.E.M. Vėliau jis pareiškia, kad pradėjo komponuoti ir lietuviškai, ir, pritardamas gitara, dainuoja mums kažkokią dainą, kur “pjauna” rimuojasi su “mane jauna”. Mes jam sakome (kas yra visiška tiesa), kad jis pajėgus per kelias eilutes nueiti visą tą kelią, kur kokia pridususi lietuviška studentiška grupė per keturis metus bendrabutyje nenueis iš viso.
Viešnagė baigiasi, bet broliai Sinickiai pakeliui į stotį pasišauna mums parodyti dar “getą, kuriame prieš tai gyvenome”. Tvarkingas kvartalėlis baigiasi, ir prasideda “chruščioviniai” namai, kurių niūroką peizažą pagardina vienas kitas dailesnis džipas. “Dylerių”, – sako Tomas. “Bet dabar jų mažiau. “Pasiolkas” išvažiavo į Birmingemą!”
Po tokio vizito ir į tas “Eurovizijas” žiūri kitaip. Kažkas gryno, nelietuviško, aštraus, franzferdinandiško, pjaunančio, rokenroliško prieš liulančias limpančias estrados medūzas ir protingesnius už gyvenimą “šou” prodiuserius. Tai yra karas. Tai jau principo reikalas. Jei balsavimas žinutėmis idiotiškoj laidoj gali būti karas, kitą šeštadienį tikrai vėl laukia karas. Ir jūs žinote, ką reikia daryt, kad mūsų šalyje būtų norskasnors:)!
Straipsniui iliustruoti panaudotos nuotraukos iš grupės archyvo
Komentarai