Kol knygynuose visi šnabždasi „Kas naujo? Kas naujo?“, kviečiu grįžti į praeitį, į 1972-1988 metus, kai buvo rašomas romanas, o recenzentė dar tik ruošėsi savo reinkarnacijai į lietuvių žemę, neatsitiktinai aprašytą ir Šaltenio romane. Jeigu jo knyga patenka į rankas, skaitymui geriausia išjungti serialus, ZIP FMir kitokius buitinius, garsiai rėkiančius, reiškinius, nes jeigu praleisi bent vieną žodį, po kelių eilučių praleisi prasmę, akimis bėgs raidės, o protas vėluos iš paskos.
Romano veiksmas, kaip ir parašyta anotacijoje, nėra apibrėžtas. Kažkur palei Lietuvą gyvena karalius, kažkada prieš kelias dešimtis metų praslinkęs maras, po kiek laiko vyksta karas, bet neaišku kuris iš dviejų, ir tų aplinkybių nereikia per daug paisyti, nes jos čia vaidina tik priežastinį vaidmenį visiems veikėjų išgyvenimams ir gyvenimų vingiams. Veiksmas, galima sakyti, rutuliojasi aplink parapijos kleboną, šviesulį poną Kristijoną, o, pažindami Šaltenio stilių, galime numanyti, kaip sodriai ir išsamiai ir dar vaizdingiau bus nupieštas visas Kristijono gyvenimas nuo dar negimusių dienų iki nukeliavimo į dausas ir netgi savųjų sutikimo aukštybėse.
Kitiems veikėjams Šaltenis irgi nepagailėjo laiko ir kantrybės (labiau tiktų „žaismo ir fantazijos“), kad aprašytų jų jaunas bei paskutines dienas – tai Lotės Sužadėtinės, parapijos pono Smarduko, varpininko Karvelio, bepirščio mokytojos Limbos ir kitų veikėjų būties keliai ir vieškeliai. Visiems skirta vieta romane ir visų jų gyvenimo linijos taip susipynusios, kad narplioti kartu ir sudėtinga, ir saldu. Tai dar viena priemonė Šaltenio sumanymų išraiškai ir jos būdams.
Veikėjais ir jų gyvenimu pavaizduojama realybė, kurios aprašymo stilius pretenduoja į postmodernfolk arba tiesiog neofolk srovę, nes Šaltenio vaizduojama realybė – tai kaimo tvartas, padabintas obelų žiedais. Niekas negožia nei vaizdo, nei kvapo, bet kad nebūtų taip žiauru ir nešvaru, obelų žiedai nukenksmina visą neigiamą efektą. Taip ir romane – mergelės jau nebe baltos lelijėlės, berneliai ne artojėliai – ir išgeria, ir prievartauja, bet kažkur giliai, kažkur paties pasakotojo pasąmonės kloduose, pasislėpęs pirmapradis naivumas ir tikėjimas amžinybe. Čia prasideda gražioji romano skaitymo dalis – be galo įdomu stebėti ir fiksuoti romano pavadinimo „Kalės vaikai“ prasmingumą, sąsajų ieškojimą, ir šį malonumą kaip intrigą paliksiu dar neskaičiusiems romano.
„Kalės vaikuose“ slypi ir komiškos misticizmo priemaišos – mirusios kalytės ir lietuvių dušelių kova su atėjūnų vėlėmis, paveldimas žaizdotas kulnelis iš tėvo. Komiškumo dvasią sustiprina ir garsiąsias pasakas – „Pelenė“, „Elenytė ir Joniukas“ – primena kai kurios situacijos ir skleiste atskleidžia įstabią autoriaus fantaziją, derinamą su pakankamu kiekiu logikos. Tekstas turtingas detalėmis kaip tik interpretuoti ir galvoti, galvoti, galvoti…ir atrasti. Nes knyga, nenešanti nieko naujo ar savito – laiko švaistymas.
Bet nereikia pamanyti, kad romanas skirtas aukštiems protams, per naktis kankinamiems egzistencinių plotmių konceptualizmo ar kitokių mandrysčių. Čia tiesiog užtvirtintas koduotas kalbėjimas, visos pastraipos, tai reiškia, visas tekstas neša savyje žaismą ir žaidimą ir savo taisykles padiktuoja skaitančiam. Jei laikysies – visą naktį neisi miegoti, nes niekaip nebaigsi skaityti. Meninės priemonės, jei ne kas antrame, tai tikrai kas trečiame sakinyje pasitinka ir jų tokia daugybė, kad tik spėk gaudyti: „šilko ir aukso žolynais žydinčiam švarke; pastalėj šviežiai rašalu išmarginti ir aptaškyti popieriai, lyg ant jų kokie nelabi sutvėrimai smagiai visą naktį čia būtų vestuves trypę“. Ir čia tik atskiros smulkmenos, parankiotos iš gausybės rago. Jos taiklios ir išpuoselėtos, tad labiau norisi mėgautis tuo teisingai suieškotu lietuvišku žodžiu, nei į kažką gilintis. Siužetinių erdvių suvokimas ateina savaime, jei skaitoma nuosekliai. Visa tai atperka ir detalius vaizdingus gamtos aprašymus, ir veikėjų charakterizavimą, kuris vis tiek per situacijas, dialogus ir poelgius nepastebimai pats nusibraižo save.
Vis dėlto labiausiai į akis ir į atmintį krenta autoriaus sugalvotos situacijos – Karvelis nešiojasi mirusio klebono iš kaulo nulietus dantis; bepirštis mokytojas, kažkada graviravęs popieriuje dailiausias raides, dabar įspraudžia plunksną tarp kojų pirštų ir keverzoja neįsivaizduojamus dalykus. Ta juokinga išmonė dera prie aplinkybių ir per absurdą sušvinta tyrumo gaisais. Šaltenis ne avangardistas, jis tiesiog rašo, ir dėl tos išmonės jo rašymą norisi vadinti originaliu, nors paieškoję rastumėm kelias dešimtis dvigubai originalesnių sumanymų. Apskritai autorius išmąsto viską nuo priežasties iki pasekmių ir gilinimosi į veikėjų elgesio modelį dabartyje – bepirštis linksminosi su grafo dukromis, už tai grafas prispaudė jo dailiuosius pirštelius bekirsdamas ąžuolą, o dabar mokytojas kerštauja visam pasauliui rašinėdamas visokias nešvankybes ir skundus. Bet niekas neliepia teisti ar smerkti poelgių, skaitytojas renkasi pats ir tikrai nujaučia, kokią išeitį pasirinkti geriausia.
Ir nors čia pilnos kišenės žaismo, kaip sakiau, realybė yra tvartas, ir problematika niekur nedingsta. Komiškumo maskuotė tik paryškina ir įformina žmonių išdavysčių, puikybės ir kitokių bjaurasčių veidus. Apskritai vyrauja daugiau skausmo, nes tik jis žmones valo, žmones verčia atsisukti į Dievą arba nusisukti nuo jo, išbando stipriuosius, nes tik skausmas ir konfliktas yra romano priežastis, ir tai mes žinom.
Ir mes žinom, kad, be vertybių įprasminimo, Šaltenio tekstų nedėtų į mokyklos vadovėlius. Kur tos pačios vertybės – nežinia. Visų ryškiausiai iš pradžių matomas kažkoks vaikiškas tyrumas, naivumo šviesos ir tik vėliau, viską permąsčius keletą kartų, išryškėja lietuviškumo, gajumo vertybė, kuri kaip scenos darbininkė spektaklio metu stovėjo užkulisiuose, o paaiškėja, kad yra scenarijaus autorė. Vertybės kaip vėlės klaidžioja, pasirodo ir vėl išnyksta, nes nėra dirbtinai akcentuojamos, tarsi pačios save susikuria, tarsi atsiranda savaime, niekieno neverčiamos ir nepritemptos. Jos glūdi popieriuje tarp eilučių, rašytojo rankose ir jo plunksnoje.
Leonardas Gutauskas sako, kad „Kalės vaikai – žiaurus stebuklas, ataustas auksiniais šviesos ir juodais požemių siūlais… Knyga, kokios lietuvių literatūroj dar nebuvo (gal, duos Dievas, atsiras)…“ . Ties žodžiais dar nebuvo norisi pritariamai linksėti galva. Viskas daug aukščiau ir toliau, nei būtų galima talpinti į aprašymo rėmus. Ir kai iš tikro perleidi romaną į patį save, jis graudina. Tiek ženklų, tiek kažkokios dūminės nebūties, kuri lyg ir užpildyta, net perpildyta, tik staiga pabaigos sakiniuose skaitytojas nuvedamas į nežinomus tyrlaukius (atsisveikinimo, o gal į savo paties vidinius tyrus), kur ką tik vyko karas, peilis vijo peilį, kaip veiksmas vijo veiksmą… O pavienis senukas dabar retoriškai klausia: „Ė…ė… mirtie, kur tavo dantys?“
Komentarai