Lietuvos ekranuose neseniai įvyko miuziklo „Lakas plaukams“ (Hairspray) premjera. Šis filmas, patiksiantis ir įtiksiantis tokiai mistiškai būtybei, kaip „visa šeima“, yra Brodvėjaus miuziklo ekranizacija; o Brodvėjaus miuziklas sukurtas pagal režisieriaus Johno Waterso 1988-ųjų filmą tuo pačiu pavadinimu. Todėl tai puiki proga bent paviršutiniškai panagrinėti dalykus, apie kuriuos Lietuvoje, deja, beveik nekalbėta – apie Johno Waterso kūrybą, ir su ja susijusias sąvokas: camp, trash ir queer.
1988-ais Johno Waterso sukurtas „Lakas plaukams“ šio režisieriaus karjeroje žymi pasikeitimą į daugiau mainstreaminį, nešokiruojantį, platesnei auditorijai suprantamą ir įtinkantį kiną. Nors ir vėlesnių jo filmų temos tarsi atitinka Johno Waterso pasaulėžiūrą, o visi filmai vis tiek nufilmuoti gimtojoje Baltimorėje, tačiau savo forma jie niekaip neprilygsta savo ankstyviesiems filmams, dėl kurių šis režisierius ir yra tapęs kultiniu.
Su keliomis sąvokomis, susijusiomis su Johno Waterso ankstyvaisiais filmais, bus supažindinta šiame straipsnyje.
Visgi trumpai apie jo filmus po jau minėto „Lako plaukams“:
„Verksnys“ (Cry-baby, 1990) – dar vienas miuziklas, su debiutuojančiu kine Johnny Deppu ir daug 50-tųjų muzikos; „Serijinė mama“ (Serial mom, 1994) – filmas apie mamytę, kuri taip gina savo mylimą šeimą, kad net tampa serijine žudike; „Pekeris“ (Pecker, 1998) lengvai tyčiojasi iš snobizmo, meno industrijos, gal net iš pačio Waterso; „Cecil B. DeMented“ (2000) pasakoja apie nepriklausomo kino kūrėjus, kurie pagrobia ir priverčia savo filme vaidinti įžymią Holyvudo aktorę (kurią vaidina Melanie Griffith); „Baisi gėda“ (A dirty shame, 2004) rodo priklausomų nuo sekso laisvamanių ir niurzgančių moralistų konfliktą. Šiuos filmus žiūrėti gal ir smagu, bet vis dėlto, palyginus, tai yra labai vidutiniški filmai, o būtent vidutiniškumo nemėgsta ir pats John Waters.
Camp estetika
Ar Johno Waterso filmai gali būti apibūdinti kaip camp filmai? Visų pirma – kas tas camp?
Labai grubiai tariant, camp atributai (tam tikra prasme) yra tokie – maivymasis, perdėtos „moteriškos“, „gėjiškos“ manieros, tyčiojimasis iš savęs, parodija, vulgarumas, keistumas, dirbtinumas ir t.t.
„Tragiškai sunku apibrėžti“ – tarė Christopher Isherwoodo 1956-ųjų novelės „Pasaulis vakare“ (The World in Evening) herojus. Būtent šioje novelėje pirmą kartą buvo raštu svarstoma apie sąvoką camp: „Išreiški, kas tau yra rimta – juoko, dirbtinumo ir elegancijos forma.”.
Bet tik Susan Sontag, 1964-aisiais parašytoje esė „Užrašai apie camp“ (Notes on Camp), pirmą kartą teoretizavo šią sąvoką, taip įkurdindama ją į akademinę aplinką. Ji rašo, jog camp, „tai meilė perdėtumui, neigiamybei (the off), dalykams, esantiems-kuo-jie-nėra“.
„Tai įkūnija „stiliaus“ pergalę prieš „prasmę“, „estetikos“ prieš „moralę“, ironijos prieš tragediją.“ „Niekas gamtoje negali būti campy“. Susan Sontag nurodo, jog nors egzistuoja camp požiūris, tačiau ne visi dalykai gali būti vertinami, kaip camp (ne viskas priklauso nuo požiūrio). Esė autorės nuomone, camp šaknų ieškoti galima net tokių „manieringų“ menininkų kaip Pontormo, Rosso ar Caravaggio kūryboje. Tačiau ryškiausią šio stiliaus pradžią žymi XVII a. pab.- XVIII a. pr., dėl to meto pajautimo dirbtinumui, paviršiui, simetrijai ir t.t. Camp termino Susan Sontag negaili net didžiajai daliai Mozarto kūrybos, „Gulbių ežerui“, Art Deco stiliui ir daugybei kitų dalykų.
Camp yra ironiškas ir juokingas. Sontag rašo: „Žmogus, kuris leidžia sau tik aukšto lygio ir rimtus malonumus atstumia save nuo malonumo. /…/ Čia gerą skonį pavaduoja camp, kaip drąsus ir sąmojingas hedonizmas. Jis pralinksmina gerą skonį turintį žmogų, kai prieš tai jis rizikavo likti chroniškai frustruotu.“
Svarbus ir camp santykis su homoseksualumu. Pagal Sontag, „tai netiesa, jog camp skonis yra homoseksualus skonis.“. “Ne visi homoseksualai turi camp skonį. Bet dauguma homoseksualų sudaro avangardą, ir dažniausiai – camp. Homoseksualai siekė savo integracijos į visuomenę puoselėdami estetinį skonį. /…/ Camp neutralizuoja moralinį pasipiktinimą, garantuoja žaismingumą.“ Be abejo, reikėtų nepamiršti, kad tekstas parašytas prieš daugiau nei keturiasdešimt metų; pati Sontag savo tekste pažymi: „žinoma, camp kanonas gali keistis.“ Todėl nors camp istoriškai neatsiejamas nuo homoseksualų, dabar to jau nereikėtų sieti su seksualine orientacija.
Taigi ką turi bendro Johno Waterso filmai ir camp?
Labai daug ką. Johno Waterso (ypač ankstyvieji) filmai yra perdėti, juokingi, ironiški, nenatūralūs, pavišutiniški – visa tai tinka ir camp. Waterso kultinis filmas „Rožiniai flamingai“ (Pink flamingos, 1972) puikiai reprezentuoja visą jo kūrybą, tad greit nupasakosiu jo siužetą. Tai istorija apie Divine. Ją, beje, vaidina vyras – Glen Milstead, išgarsėjęs (kino ir muzikos srityse), kaip transvestitas (drag queen) Divine slapyvardžiu.
Filme “Pink flamingos” Divine gyvena rožiniame treileryje kartu su savo mama, kiaušinių fanatike, visą laiką praleidžiančia vaikiškoje lovelėje, ir išprotėjusiu sūnumi hipiu. Visi drauge jie garbingai vadinami „bjauriausiais (filthiest) žmonėmis žemėje“. Pavydi „iškrypėlių“ porelė (savo rūsyje jie laiko dvi merginas, kurias apvaisina porelės tarnas – vėliau pagimdyti vaikai atiduodami įsivaikinti lesbiečių poroms, o už gautus pinigus mokyklose perpardavinėjami narkotikai) pasigviešia Divine šeimynėlės titulą, teigdami, kad tai jie patys bjauriausi žmonės žemėje. Epiloge laimi „gėris“ – Divine viešai sušaudo nedorėlius, pasikėsinusius į jos titulą. Filme netrūksta šokiruojančių, pornografiškų scenų, pavyzdžiui: porelė mylisi vištidėje, maigydami vieną viščiuką ir apsitaškydami jo krauju. Labiausiai šokiruojanti scena – Divine, perkandanti šviežią šuns ekskrementą – nesuvaidinta.
Visa tai puikiai tinka Susan Sontag teoritizuotam camp apibrėžimui. Bet ką sako pats Watersas? Viename interviu Watersas ironizuoja štai taip: „/…/ camp priklauso visai kitai kartai. Camp garbintojai – fanai – priklauso ankstesniai kartai, nei mano. Mano karta mėgo trashą. Tada trash tapo punk, o tada punk tapo kaip ir normalu (sort of normal)…“. „Kai žmonės dabar sako „camp“, jie turi omeny „trash“.“
Tai kas tada tas trash? Bet gal reikėtų klausti: ką, Johno Waterso manymu, turi omeny žmonės, sakydami camp, tačiau turėdami omenyje trash?
Trash kinas
Trash, grubiai tariant, reiškia šlamštą. Trash filmai dažniausiai yra nepriklausomų kino kūrėjų, už nedidelius pinigus sukurti filmai, tik labai retai atsiperkantys (nebent tik po kiek laiko įgaunantys kulto statusą). Tokia trash kino estetika atsirado 50-60-taisiais, vertinant, mėgaujantis filmais, kurie dėl savo mažo biudžeto kartais griebdavosi keistų, netikėtų sprendimų; drabužių, dekoracijų ar vaidybos. Trash filmų estetiką vėliau pasiskolino ir tokie undergroundinio kino režisieriai, pavyzdžiui, Jack Smith ar Andy Warhol. Prie trash klasikos galima priskirti ir pirmą, 1954-ųjų, japonišką „Godzilos“ versiją.
Itin greitai ir pigiai mėgo filmuoti „žanrinio“ kino puoselėtojas, režisierius bei prodiuseris Rogeris Cormanas, sukūręs per 50 filmų, beveik 400-us prodiusavęs (tą daro ligi šiol). Šio režisieriaus filmuose yra dirbę tuomet dar negarsūs kino profesionalai, tokie kaip Jack Nicholson, Francis Ford Coppola, Martin Scorcese, James Cameron ir kt.
Tikras trash kino „meistras“ – Ed Wood, dažnai vadinamas blogiausiu režisieriumi pasaulyje. Jo filmai pigūs, kartais nesuprantami, vaidyba perdėta, patosiška. Vienas garsiausių Ed Wood filmų – 1953-iųjų „Glen ar Glenda“ pasakoja apie vedusį transvestitą Glen, bei Alaną, pasikeičiantį lytį; temos artimos pačiam Ed Wood, mėgdavusiam persirenginėti moterimi. Ed Wood filmai niekada nebuvo pelningi ir jis išgarsėjo tik po savo mirties – ypač po 1994-ųjų Tim Burtono sukurto biografinio juodojo humoro filmo „Ed Wood“, kuriame šio režisieriaus vaidmenį atliko Johnny Deppas.
Taigi ką turi bendro trash ir Johno Waterso filmai? Vėlgi – labai daug ką; šio režisieriaus filmai dažnai vadinami trash klasika, o jis pats – „Trash popiežiumi“ (taip Watersą pakrikštijo William Burroughs). Akivaizdu kodėl – ankstyvieji jo filmai buvo sukurti už labai nedidelius pinigus, tarkim, jau minėtas “Rožiniai flamingai“ – vos už 12,000 dolerių; Watersas jį filmavo savaitgaliais, šiokiadieniais surasdavęs pinigų sekančiam filmavimui… Be to, anglų kalba white trash reiškia patį vargingiausią (baltaodžių) žmonių sluoksnį – apie tokius žmones dažnai pasakoja paties Waterso filmai.
Žodžiu, tikriausiai John Waters savo filmus linkęs apibūdinti sąvoka trash, o ne camp, nes yra užaugęs su trash filmais ir pats kūrė trash su ironiška, maištinga, provokuojančia pozicija; žinoma, camp ir trash nėra lygiavertės sąvokos ir būtina jų abiejų pagalba nagrinėti Waterso kūrybą. Tačiau paties Waterso pozicija gana aiški – pirmas jo ilgametražis (…pilnas keisčiausių siurrealistinių epizodų prieš ir po to, kai Divine partrenkia šių laikų Pelenę…) vadinasi „Trash pasaulis“ (Mondo Trasho, 1969); vėliau sukurti trys filmai pavadinti trash trilogija – jau minėtas „Rožiniai flamingai“ (1972), „Moteriška problema“ (Female trouble, 1974; filmas apie Dawn Davenport (Divine) kelią nuo mylinčios paauglės iki žudikės maniakės) ir „Desperatiškas gyvenimas“ (Desperate living, 1977, filmas apie isterišką žmonelę, nužudžiusią savo vyrą ir netikėtai atsidurūsią normalumu nepasižymiančiame Mortville miestelyje).
Dar viena sąvoka, padėsianti perprasti John Waterso kūrybą, kurią būtinai turim išsiaiškinti – queer.
Queer kinas
Queer sąvoka turi tikrai nemažai prasmių, kurių ne vieną atitinka John Waters ir jo filmai. Visų pirma, tai yra skėtinė sąvoka, apibūdinanti, grubiai tariant, neheteroseksualios orientacijos žmones. Kažkada queer buvo vartojamas paprasčiausiai kaip įžeidžiantis žodis homoseksualams įvardinti, bet vėliau jį perėmė patys homoseksualų teisių gynėjai (aktyvistai) ir pavertė jį teigiama sąvoka, nukreipdami joje susikaupusią agresiją prieš savo pačių agresorius. Taigi vien dėl to, jog John Waters jau seniai neslepia savo homoseksualios seksualinės orientacijos, galėtume pavadinti jį queer režisieriumi.
Kita vertus, queer vartojamas ir kaip būdvardis, nurodantis keistumą, kreivumą, ekscentriškumą, nutolimą nuo „normų“ (iš tokio būdvardžio padarytas daiktavardis būtų queerness, nebe queer). Johno Waterso „Rožinių flamingų“ pagrindinis konfliktas ir yra varžybos dėl tokio keistumo. Arba tiksliau, pagal Nicholas de Villiers, tai „mūšis tarp tų, kurie įkurdintų, įkalintų (domesticate) bjaurumą (filthiness) ir kreivumą (querness), ir tų, kurie iškreivintų, subjaurotų namų erdvę (the domestic)“. Divine šeimynėlės namų erdvė yra labiau „kreiva“, neapibrėžta – ji gyvena rožiniame treileryje, kuris neturi jokio adreso (gavusi siuntinį Divine tiesiog įsiunta, nes tai reiškia, jog kažkoks adresas, apibrėžimas, vis dėlto egzistuoja). Tuo tarpu Divine priešininkų, dviejų iškrypėlių namų erdvė yra gana griežta, tvarkinga, kurią filme Divine, keršydama už jos sudegintą treilerį, „iškreivina“ – laižydama, spjaudydama ant baldų, mylėdamasi su savo sūnumi. „Ką mes turim suprasti, tai, kad camp – ir queerness – visada santykinis, tikslingas, ir griaunantis erdvės, teritorijos sąvokas (deterritorializing)/…/“.
Nemažai diskusijų kelia tai, koks Johno Waterso indėlis į queer tematikos kiną, taip pat į neheteroseksualių žmonių vaizdavimą kine. Ar Divine – vyras, vaidinantis moterį – nėra pasityčiojimas iš moterų, mizoginija, ir kodėl? Tarkim, 1988-ųjų filme „Lakas plaukams“ Divine vaidina namų šeimininkę Edną, besijaudinančią dėl įvairių jos dukrelei, pagrindinei filmo herojei, gresiančių pavojingų nuotykių. Jennie Jabroff, recenzuodama „Laką plaukams“, teigia, jog „kai Waters parenka Divine – spalvingą gėjų ir transvestitą (drag queen) tikrame gyvenime – vaidinti tradicinę mylinčią motiną, tai suteikia filmui tolerancijos potekstę.“ Taigi apie mizoginiją (kaip ir apie homofobiją) greičiau jau galėtume kalbėti naujojo „Lako plaukams“ atveju, kuris ekrane net neišdrįsta parodyti Ednos (kurią vaidina John Travolta) ir jos vyro (Christopher Walken) bučinio. Naujausiame filme tiesiog juokiamasi iš Johno Travoltos metamarfozės iš „tikro vyro“ į „tikrą moterį“, panašiai kaip kokiuose nors „Auksiniuose svogūnuose“, o tai stereotipus (bei lyčių vaidmenis) tik pagilina.
Kitas klausimas: ar neretai jo filmuose stereotipiškai vaizduojami gėjai ar lesbietės tik nedidina neapykantos ir netolerancijos tokiems žmonėms? Palaikyčiau tokią poziciją, jog ne, nes Watersas stereotipais naudojasi hipertrofuotai ir tyčiojasi iš pačių stereotipų, tokiu būdu nukreipdamas agresiją prieš pačius agresorius – ką, kaip jau minėjau, savo istorija įkūnija sąvoka queer.
Išvados
Išvados tokios, jog tyrinėjimų apie Johno Waterso filmus, camp, trash, bei queer kiną tikrai trūksta. Jei jų būtų pakankamai, tada spaudos pranešimuose apie netrukus prasidėsiančiame Venecijos kino festivalyje atsiradusį naują apdovanojimą, skirtą queer tematikos filmams, „Queer liūtas“ nebūtų verčiamas į „Ekscentriškąjį liūtą“. O straipsnyje apie Susan Sontag nebūtų rašoma, jog sąvokos camp pirminė reikšmė yra stovykla (šio žodžio kilmė yra iš prancūziško veiksmažodžio se camper, reiškiančio, grubiai, tariant, „perdėtai maivytis“, tikrai ne iš angliškos „palapinės“).
Labai smagu, aišku, žinoti, kas yra „menas“, o kas yra „ne menas“, o tokius režisierius kaip Johną Watersą geriausiu atveju pavadinti kontraversišku ir palikti ramybėje, dar priduriant, kad tokie dalykai mūsų kultūrai apskritai yra nepriimtini. Deja, galiu tokius moralistus nuliūdinti – John Waters ne viename interviu įvardina, kad būtent lietuvis – Jonas Mekas – ir Film Culture žurnalas (kurį ir pradėjo leisti Jonas Mekas, kartu su broliu Adolfu) jam buvo kaip tikra biblija.
Šaltiniai:
Susan Sontag „Notes on camp“
Mikita Brottman „Cult movies. B movies and trash“
Jennie Jabroff „Drag hags“
Ian” target=”_blank”>www.reel.com/reel.asp?node=features/interviews/waters”>Ian Grey „Q & A with John Waters“
Komentarai