Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi ledą. O pasakų personažais ištapytus margučius rasi tik namuose, kur piešiama ant visų įsivaizduojamų paviršių. Ore.lt lankosi pas dalininkę, dizainerę, iliustratorę, mamą pasakose – Liną Dūdaitę.
Karštas obuolių pyragas su šaltais ledais – įžanga primenanti vaikystę, o ši gi slypi pasakose. Lina Dūdaitė slypi po jomis. Nuo vaikystės neapleidusi pašaukimo piešti, lankiusi meno mokyklą ir 1998 m. baigusį grafinį dizainą Kauno Dailės Akademijoje, Lina Dūdaitė jau pasiekė mažųjų vaizduotes. Iliustruotos knygelės: Gintaro Beresnevičiaus „Kaukučiai ir Varinis Šernas“ (Nieko rimto, 2007) Ulf Stark – „Sikstenas“ (Nieko rimto, 2007), ir artimiausiu metu pasirodysianti Luis Sepulveda knygelė „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“.
Vaikystėje piešdavom visi, bet su laiku dauguma nustojam kultivuoti šį įgimtą talentą. Ar buvo kažkokių netikėtumų pavertus mėgiamą užsiėmimą darbu?
Nebuvo, nes net nebuvo kitų minčių, visada buvo savaime aišku, kad aš piešiu. Užaugau menininkų šeimoj, mokiausi meno mokykloj. O šiaip paišymas kaip darbas kartais sukelia nepatogumų, nes tokiam dalykui – “įkvėpimui” vis tik kartais užeina kaprizai. Ir tada terminai yra smaugliai, o sąžinė – piktas dramblys. Tikrai ne visada pavyksta “reikia” suderinti su “noriu” ir suplanuoti kūrybos veiksmą. Kartais taip užveža, kad gali parą piešti be miego ir pavalgymų, o kitais kartais būna, kad sėdi tris dienas su pieštuku ir nieko neišsėdi. Bet praeina tokie dalykai ir viskas baigiasi gerai, jeigu leidėjas ar užsakovas yra supratingas ir gali patikėti, kad tu ne šiaip išsisukinėji ar jį maustai.
Dar paišymas kaip darbas gali turėti „rėmus“. Tai tokiam darbui reikia amatininko, o ne kūrėjo. Man tai reiškia, kad dirbsi, o ne – pieši. Aišku, kiekvienam užsakyme yra kažkokie apribojimai ir sąlygos, priklauso kiek jie riboja tavo asmeninę saviraišką ir vaizduotę. Jei jų per daug – galiausiai pritruksi erdvės ir imsi dusti. Bet kartais ir tokie darbai yra naudingi. Jie kaip pratimai savo kūrybinei koncentracijai. Šiaip jau daryti ką labiausiai mėgsti ir gauti už tai pinigus – prabanga. Iki to reikia užaugti. Augu.
Kaip apsisprendi ar iliustruoti pasiūlytą knygutę?
Iš tikro kai pasiūlo, tada perskaitau ir jei jaučiu, kad man tinka, ir įsivaizduoju kaip aš ją iliustruočiau, tada imu. Personažai gimsta pačiame paišymo procese, nors paprastai įsivaizduoji iš kart kaip atrodys. Taip išeina, kad kaip pavaizduosi, taip įsivaizduos visi.
Ar buvo tokių, kad atsisakei, arba, kaip tik jautei, kad tai tiesiog tau parašyta knyga?
Buvo ir kad atsisakiau. Tokią vieną knygutę pamenu gavau apie sielos dalykus, dvasias, protėvius, asmeninius šeimos papročius. Ji buvo labai abstrakti, ir tematika labiau skirta paaugliams. Perskaičius tą knygutę iš vis atrodė, kad jos nereiktų iliustruoti ir pakaktų vien viršelio.
Jei dėl atvirkštinio varianto, tai iš iliustruotų knygučių, dar nebuvo tokios, kad jausčiau, kad tikrai mano knyga. Visi personažai man mieli. Tuo metu kai paišau personažą, tuo metu į jį ir įsigilinu ir visur jį paišau, net to nejausdama.
Kokias pasakas labiausiai norėtum iliustruoti?
Visada norėjau paišyti Kozlovo „Ežiukas Rūke“. Landsbergį taip pat norėčiau iliustruoti.
Ar kurdama personažus pagrindi juos pažįstamais žmonėmis, perteikdama jiems jų prototipų išraiškas ir bruožus?
Manau, kad visi turi kažkokių elementų, bet tai vyksta nesąmoningai. Vis tiek visi gaunasi kažkiek panašūs ar į draugus, pažįstamus ar į save. Na gal išskyrus Andriaus (Anderzak www.artscene.lt) piešinius (juokiasi rodydama į paveikslą ant sienos). Jo personažai nepanašūs į autorių, bet visos jo paišomos moterys panašios į jo žmoną ir dukrą. O daugelis mano personažų, net kai Ulos (dukrelė, 9 m.) dar nebuvo, buvo panašūs į ją. Kai Ula gimė, visi draugai juokėsi ir sakė, kad nusipaišiau sau vaiką.
Na o verstos knygos – jos jau būna iliustruotos, koks tavo santykis su tomis iliustracijomis prieš kuriant savąsias?
Joks santykis. Nežiūriu jų, nes trukdo tas dalykas. Geriau į tą pusę net nepažiūrėt, nes tiesiog nesąmoningai tu užsikabinsi už kažko. Nebent tai būtų visiškai ne mano stiliaus. Priedo, leidėjas nusiperka teises leisti knygą be iliustracijų, nes tos iliustracijos jam netinka, tai aš jų net ir nematau. Buvo keistas nutikimas su Sikstenu. Net nemačiusi tų iliustracijų, viršelį padariau tokį patį koks buvo ant tos knygelės išleistos Švedijoje. Ta prasme tokį patį, kad nupaišiau tą pačią situaciją – berniukai važiuoja ant dviračių ir tai yra ant fotografijos. Ir netgi toj fotografijoj berniukas yra dryžuotais marškinėliais, kaip ir pas mane. Atrodė neįtikėtina, bet matyt, kad yra knygoj kažkokia vieta ir ji asocijuojasi keliem žmonėm vienodai. Gal tai autoriaus įtaigumas.
Iš kurių Lietuvos ar užsienio iliustratorių semiesi įkvėpimo?
Yra tokių tikrai, bet nenoriu pasakyt, kad siekiu paišyti kaip jie. Kęstutis Kasparavičius labai patinka. Dar Stasys Eidrigevičius, tik nežinau ar jis pats save lietuviu laiko, nors mums Lietuviams jis savas. Daug kas patinka, ypač todėl, kad jau nuo vaikystės mėgau knygas, ir svajojau, kad paišysiu ir rašysiu.
Iš pasaulio tai Miyazaki patinka, Burtonas, Janoschas. Dar – Rebecca Dautrememer ir mano buvęs dėstytojas – Rolandas Rolia. Tiesiog tie dalykai, kuriuos jie kuria yra artimi man ir aš norėčiau pabūti tose iliustracijose. Čia panašiai kaip trauka keliauti, aplankyti kitas šalis ir pamatyti ten nuostabių dalykų. Tai yra labai gera, bet galiausiai – grįžti namo ir būna dar geriau. Nenoriu būti panaši i kažką, net jei tai man labai patinka. Tiesiog mėgaujuosi tų žmonių darbais. O pati darau tai, ką jaučiu ir mokausi to, ko nemoku. Noriu kurti savo pasaulį ne iš kitų, o iš savo patirties ir pajutimo. Jeigu kažkas pasidžiaugs tuo – valio! Jei ne – eisiu kept pyragų.
O kaip Ula žiūri į tai, kad jos mama – iliustratorė? Tai lyg daugelio vaikų svajonė.
Ji tame gyvena, ir jai tai natūralus dalykas. Ula pasako, kad gražu, kad patinka. Dažniausiai pasižiūri ir sako labai gražu mamyte. Būna, kad pavyzdžiui neapsisprendžiu kokią spalvą dėti – mėlyną, raudoną. O nuo to gali visa esmė pasikeisti.. Pasikviečiu Ulą, sakau pažiūrėk, tą ar tą. Ji iš kart kurią nors pasirenka. Pataria, bet kažkaip nevaikiškai, o jutimiškai, kaip jai atrodo. Pasako, įvertina ir dažniausiai taip būna, kad ir man taip atrodo. Na o grįžtant prie mamos iliustratorės, tai jaučiu, kad jai trūksta dėmesio, ir kartais net sako, kad gal mama geriau tu nepiešk tų knygų, einam ką nors pažaist.
Ar esi sulaukusi fanų dėmesio?
Vieną kartą sulaukiau, buvo labai juokinga. Tokia mergina parašė el. laišką, kad daro veltinius iš mano iliustruotų personažų. Ji pati keramikė yra, tai jai su tais personažais norisi daryti kažką realaus. Ji man vieną ir padovanojo. Miško takelį iš kaukučių (atsineša veltinį – šaliką). Su ja sumanėm daryti bendrą parodą „kaukučių“ tema. Mano bus iliustracijos, jos – kaukučių iliustracijų personažai medžiagoj, t.y. veltiniai ir gal keramika. O kaukučiai, panašu, kad turės ir tęsinį, mat mane dabar kaip tik kalbina piešti kitą knygutę apie juos.
Anksčiau, tiek lietuvių, tiek pasaulio pasakos buvo mažiau „korektiškos“, būdavo ir baisių, žiaurių, su atstumiančiais personažais ir siaubingais nutikimais. Kaip žiūri į „sušvelnintą“ vaikų literatūrą?
Manau, kad specialiai vaikams tikrai nereikia nieko „švelninti“. Vaikai neturi išankstinės nuostatos. Jie dar nesuformavę jokių rūšiavimo i gera-bloga, gražu-bjauru kriterijų. Ir jei suaugę iš anksto neparodo “kaip reikia reaguoti”, tai jie be jokio streso sugeba priimti visokią informaciją. Nes jiems – įdomu viskas. Aišku, skaityti penkių metų vaikui kokias Haufo pasakas butu nesąmonė. Bet būtent sudėtinga ir prieštaringa informacija augina jų sugebėjimą savarankiškai mąstyti, jausti ir atsirinkti kas yra kas. Juk jeigu vaiką maitinsi tik saldumynais – jis surigs, o galiausiai – ir žiūrėti i juos nebenorės.
Jei kalbant apie senovės lietuvių liaudies pasakas, tai mažiems vaikams jos tikrai per sudėtingos. Tai yra kultūrinis paveldas, tautosaka. Jose užkoduota tam tikra informacija – istorijos, papročių, elgsenos. Manau, kad savo laiku jų tikslas buvo vaikus paruošti realybei, kuri tuo metu buvo kitokia negu dabar. Ir tiesa sakant, kažkur skaičiau, kad tos žiauriausios pasakos išvis ne vaikams buvo skirtos. Suaugę taip „linksmindavosi“ ilgais -žiemos vakarais, nes nebuvo nei teliko, nei akropolio…
Manau, kitų šalių tautosakoje irgi panašiai buvo. Pavyzdžiui – „Tūkstantis ir viena naktis“ įtariu, irgi buvo suaugusiems, ir greičiausiai šiek tiek kitokiam formate negu iki mūsų atėjo.
Komentarai