Raportuoja Direktorius
Pernai daugelio liūdesiui „Spartakiados“ nebuvo. Tiesa, „DJ Golo“ turnyras vis dėlto surengtas viename Vilniaus stadionų. Smagu, kad šiemet šis originalus ir sportiškas renginys įvyko nuostabioje poilsiavietėje prie Ešerinio ežero.
„Spartakiada 2010“ buvo reklamuojamas per visus galus: nuo įprastų interneto kanalų iki lauko reklamos ir šviesdėžių prekybos centruose. Turbūt visa ši kampanija buvo prasukta barteriu, tačiau klausimas, ar jos iš viso reikėjo. Tikslinė festivalio auditorija jau seniai žinojo kas ir kaip, o atsitiktinių žmonių tokiuose renginiuose geriau ir nereikia, kad viskas nepavirstų beveide alko mase. Skubu pažymėti, kad „Spartakiados“ publika buvo labiau kokybinė nei kiekybinė (vadovaujantis nuogirdomis, čia apsilankė apie tūkstantį „spartiečių“).
Tik atvažiavus, labiau patyrę festivalininkai išbrokijo oficialų kempingą dėl per arti esančių scenų bei atviros vietos (niekas nenori 6 val. ryto šlapias nuo prakaito šokti iš palapinės). Margaspalvės palapinės pasklido miškingose Ešerinio pakrantėse. Norintieji galėjo užsibookinti kambarius nameliuose – jų privačios valdos buvo aptvertos geležinėmis tvoromis. Įšilęs ežeras daugumai tapo pirmąja aplankyta „scena“.
Pati poilsiavietė „Tolieja“ gerąja prasme priminė nostalgišką stovyklą „Artekas“, kur Kryme prie Juodosios jūros susirinkdavo viso pasaulio pionieriai.
Nors turiu savo asmeninę nuomonę apie baikerių klubą „Vorai“ dėl jų labai dešiniųjų pažiūrų, reikia pripažinti, kad „spartiečius“ jie ganė korektiškai ir neįkyriai.
Festivalį pradėjo didžėjai, tačiau daugiau žmonių susirinko prie pagrindinės scenos, kai čia užgrojo šio sezono atradimas Ministry Of Echology su Eazystyle. Nors muzikantai kiek nejaukiai jautėsi tokioje didelėje scenoje, jiems pavyko užpildyti erdvę atsipalaidavusiu dubby regiu.
Po jų į sceną lipo Happyendless su savo hitais. Kaip ironiškai dainavo britai The Smiths: „Burn down the disco / Hang the blessed DJ / Because the music that they constantly play / It says nothing to me about my life“. Happyendless muzikantai atrodė kiek pavargę nuo savo muzikos, vokalistas Saulius neieškojo ypatingo ryšio su publika.
Kitaip atrodė vokiečiai Jahcoozi, kuriems, panašu, „Spartakiados“ aplinka suteikė daug teigiamų emocijų. Gal buvo kiek per daug „Lithuania!“, tačiau smagu matyti bandančią iš savęs išsinerti vokalistę ir švytruojančius jos kolegos dredus. Savotiškas techno, trance, reggae ir kitų stilių kokteilis pašokdino daugelį.
Tuo tarpu kitose scenose irgi nuolat virė gyvenimas, ypač „Nerk“, kur vienoje vietoje vyko ir šokiai, ir maudynės, ir šokiai-maudynės. Užmigau Intakz skleidžiamu d’n’b ritmu.
Kita diena prasidėjo nuo šuolio į Ešerinį. Tuomet tiesiai į „DJ Golo“ turnyrą, kuriame šiemet iškart dviejose aikštėse su karščiu, nelygumais ir varžovais kovojo 8 komandos. Aistrų netrūko, vienos komandos buvo sudarytos principu „svarbiausia – dalyvauti“, kitos aršiai ir ne visada korektiškai siekė reikalingo rezultato. Kažkas minėjo, kad laimėjo „Minimal.lt“ rinktinė. Šalia dar vyko krepšinio bei tinklinio turnyrai. Buvo gražu pažiūrėti, kaip reiveriai „atgailauja“ už savo naktinius žygius. Tokį festivalį galima ir tėvams parodyti.
Muzika po futbolo turnyro domino kiek mažiau. Įsiminė labai nuoširdus ir jaukus Empti koncertas, kai dauguma festivalio lankytojų nusėdo pievą priešais sceną. O Empti vieną po kitos kepė savo senų hitų versijas ir improvizavo su vakardienos herojumi MC Kemo. Momentas, kai visa publika acapella dainavo „Ko gero, tai geriau, ką galėjai duoti man“, turėtų atsidurti pasauliniame kryšų fonde. Paprasta, miela ir gražu. Visai kitaip atrodė išprotėjęs Golden Parazyth agit-reivas su maestro Aurimu, spaudžiusiu klavišus ir šokusiu O.Lukošiaus šokutį. Parazitas nuolat kartojo „Fantastika“ ir traukė iš savęs viską, ką turėjo. Kartais jau atrodė, kad ištrauks, ko nereikia, tačiau padorumo riba buvo neperžengta.
Dar kitokie įspūdžiai laukė jau minėtoje „Nerk“ scenoje, kur pirmą kartą teko pamatyti naująjį LT elektroninės muzikos talentą Brokenchord. Moksleivis Ernestas scenoje pavirto voru, mezgančiu afekstvinišką tinklą, sustiprinančiu bosiniais dubstepo vobleriais ir kažkur tolumoje skambančiomis melodijomis. Sėdint ant tiltelio ir žiūrint ramų vakarinį ežero peizažą, apėmė kažkokia ypatinga būsena. Ne kiekvienas moka gražiai laužyti.
O paskui užsigrūdinimui kaip karštą geležį į šaltą vandenį pasinėriau į Dr. X-ray bombardavimą. Atmintyje iškilo roketšopai ir panašūs industriniai reivai. „Toliejos“ apsuptyje tai skambėjo keistokai.
Žinoma, nepaminėtas ir tas atlikėjas, ir tas dydžėjus, tačiau vienu metu būti trijose scenose buvo neįmanoma. Ypač turint omenyje, kad ežeras nuolat nenumaldomai traukė į save.
Vienas nedaugelio „Spartakiados“ minusų – maitinimas. Galėjai rinktis tik tarp kebabų ir picų. Iš esmės – tas pats: tešla su priedais. Sakysi, spartiečiai iš viso buvo tik vandeniu gyvi, tačiau palikime juos ilsėtis šlovingoje praeityje. Nevalgyti atvažiavome, bet ryte vietoje kavos rasti tik „3in1“ barbitūratą buvo nemalonus siurprizas. Situaciją kiek pataisė best kept-secret valgykla, kurioje buvo ir pilstomo alaus, ir minimalus, tačiaus priimtinas meniu. bet tam prireikė laiko.
O šis garsovaizdis nuplovė sekmadienio rytą…
http://www.youtube.com/watch?v=QH9XudXddKE
Raportuoja Tomas Savickis
Po praėjusio savaitgalio su “Spartakiada” sunku apibūdinti kas yra festivalis: didelis vakarėlis, muzikos gurmanų susirinkimas, masofkė ar tiesiog pasivoliojimas su aplinkiniais. Nes jei anksčiau tekdavo važiuoti kur nors kelioms dienoms – tai tik dėl muzikos. Dabar tai įvyko tiesiog dėl draugų. Na ir pažįstamų.
Nors muzikine įvairove festivalis galėjo pasigirti (nesvarbu, o gal net ir privalumas, jog čia dominavo Lietuvos vakarėlių scenos mėsa), suvedinėjant potyrius apėmė jausmas, jog kaip ir tam Mount Kimbie nariui, norėtųsi grįžti į laikus, kai tiesiog mėgaudavaisi muzika. Nes jei atvirai – buvo turbūt vos keli pasirodymai, kuriuos išties absorbavau ir per kuriuos pasijutau pakilęs nuo žemės. Jokiu būdu bendras grojaraštis nepasirodė nuobodus – greičiau jis buvo ne mano skonio, labiau orientuotas į bendrą masę: šiek tiek skersos komercijos, šiek tiek atradimų, šiek tiek legendų, šiek tiek sentimentų. Ir dar gera masė dešros.
Tačiau smagiausia tai, jog visas to festivalio klyksmo iki jo pačio, muzikos pasirinkimo bei pačios vietos gamtoje sintezė suteikė puikią terpę rinktis.
Galėjai stebėti visiškai nerealią ir pozityvumo persisunkusią publiką, kuri šypsojosi, nedarė nesąmonių, sveikinosi, vaišindavo gėrimais kai gerklė barškėdavo, priguldavo šalia stebint futbolo rungtynes, pakviesdavo papezėti apie praėjusios nakties nuopolius.
Galėjai laižyti savo lūpas stebėdamas kaip žavios moteriškos šlaunys penktadienį aptarnavo bare, šoko šeštadienio paryčiais prie ežero, tvarkė reikalus, mėtėsi kankorėžiais ir krizenti kaip vyriški lazeriai jas nurenginėdavo be menkiausios sąžinės. Fancy girls and lazer boys.
Galėjai miegoti mašinoje, šalia jos ant šieno, vagoje su erkėmis, hamakuose tarp medžių, šalia didžiosios scenos trankant Golden Parazyth ar ant ežero kranto, kylant saulei bei grojant netikėtam Vidžio bei Mindo Minidisko baletiškam duetui.
Galėjai nerti į šiltą ežerą su visais kitais kaitros ir alkoholio nualintais kūnais tiek per pietus, tiek ryte vietoje dušo, tiek naktį ant prūchos, tiek nebeaišku kada, nes sunku buvo ką besuprasti. Arba galėjai tiesiog drybsoti ir stebėti kaip kiti pliuškenasi besileidžiant saulei ir skambant gašliam fankui.
Galėjai prakaituoti mėgindamas sukergti “Matricos” judesius su badmintonu, stebėdamas kaip kiti prakaituoja kovodami dėl “DJ Golo” taurės ar bandydamas susigrūsti tą beskonį vištienos (kabutėse) kepsnį vietinėje valgykloje.
Galėjai pajusti alsuojančią ir kelnes smukdančią garso sistemą grojant Jahcoozi ir bandyti neišsižioti stebint vokalistės Sasha Perera future-dub-ninja-kabaret scenos sugebėjimus; galvoti ar verta bėgti pas organizatorius ir pareikalauti, kad žemę su dangumi maišantį Brokenchord perkeltų iš tos varganos “Nerk” scenos į pagrindinį steidžą, kur tuo metu monotoniškai intelektualiais techno muzikos atstovais apsimetinėjo Ubertone; bandyti ignoruoti Empti sukeliamus sentimentus ir beveik stebėtis jų bendru pasirodymu su MC Kemo; šiek tiek prasibudinti su hard techno skruzdėlynu “Atlaikyk” scenoje; tada neatlaikyti ir pramiegoti mašinoje antros nakties pagrindinę programą, o atsibudus 6-ą ryto prabėgom mintyse pasilabinti su įsivaizduojamiems šokėjams grojančiu Simao ar trumpai patrypti klausant kaip paskutinius gyvuosius spardo Manto T. ir Nostros duetas. O galų gale prie “Nerk” scenos sutikti į austrę supanašėjusį Few Nolder, kuris vienintelis dar bando pašokti pagal rytinius Saulty kaleidoskopo dūžius, iki kol su palengvėjimu širdyse prisijungia visi šaunūs šio festivalio organizatoriai ir sušoka nuoširdžią pergalės diskoteką.
Dar galėjai bandyti zirsti, jog trūksta sportiško ir gaivaus maisto, prisiversti susikišti kebabą, praleisti pro ausis sausą Happyendless bajerį apie “ką čia dar pagroti, gal rusišką?”, stebėtis lietuvių parkingo ypatumais, galvoti kur čia išvynioti savo palapinę; bambėti, kad tą alų begeriant iškarto pagirios kyla bei dar daug daug daug kitokių dalykų, kurių tiesiog neverta daryti, nes tai prosta festivalis. Tai laikas, kai dar gali suvokti, jog esi jaunas ir privalai linksmintis, o neieškoti priekabių ar reikalauti, kad grąžintų pensijas.
Taip, tai nėra objektyvi festivalio apžvalga ir analizė. Tai – tiesiog minčių kratinys, kuris būdingas gerą laiką apturėjusiam paprastam mirtingam žmogui, vasarą trokštančiam praleisti ne ant asfalto. Už tai organizatoriams – Djscene.lt ir K.U.B. komandai – stiprūs palaikymo nykščiai į viršų link sėkmės bei dar geresnio laiko kitų metų “Spartakiadoje” (taip, oficialūs šaltiniai patvirtino, jog tai įvyks). Festivalininkams – bučiniai ir rankų paspaudimai už tai, kad gerbėte gamtą ir užsukote puikų vaibą. Ir dar už tai, kad kitais metais patys šiukšles susirinktumėte.
Komentarai