Beveik 4000 įveiktų kilometrų; 7 naujos grupės su niekada gyvenime nematytais muzikantais; 10 dienų repeticijų, workshopų ir miego Duisburgo sporto centre; 8 koncertai Vokietijoje; Viso 14 projekte įrašytų kūrinių.
Projekto autorius Peter Bursch jau pačią pirmą dieną pasakė velniškai teisingą frazę apie Euroroką – tai šiek tiek daugiau nei savaitė kūrybos, socializacijos ir koncertų. Apie šiuos tris dalykus – per subjektyvią Spooky Campfire Stories gitaristo prizmę.
Kūryba
Taigi, jau pačią pirmą dieną po mušamųjų workshopo atėjo smagiausia užduotis: prisijungti prie naujai suformuotų grupių. Išties, pradžioje kreivai šypsojausi, kai sužinojau, jog teks kurti naujas dainas su grupėmis, kurių vieną groja vokišką estradą blogąja to žodžio prasme, kita growlą, dar viena – hardą. O aš juk moku groti tik indie. Kelio atgal nėra, užsidarėme į repeticijų kambarius ir bandėme. Bandėme susigroti, susitarti, ką turėtume groti ir, svarbiausia, pamėgti muziką, kurios galbūt niekada net neklausėme. Vieniems padėjo bendri parūkymai, kitiems – asmeninės savybės, tačiau visi tikslai buvo pasiekti. Nors prisipažinsiu, buvo juokinga stebėti, kaip smulkutė vokiečių gitaristė, mėgstanti vokišką estradą, bandė groti sunkiausią muziką grojančiame kolektyve. Su šypsena, bet per sukąstus dantis.
Socializacija
Kada į vieną krūvą susirenka žmonės iš Vokietijos, Anglijos, Rusijos, Prancūzijos ir Lietuvos, iškart lietuviškai bandai suskirstyti žmones į stereotipus. Ir, pasirodo, dažnai jie veikia. Britai buvo didžiausi hipsteriai, prancūzės buvo didžiausios rūkalės ir patraukliausios merginos (taip ypač pasirodė minėtiems britams), pirmas ir paskutinis nuo alkoholio trūkęs žmogus buvo rusas, vokiečiai buvo techniškiausi, o lietuviai… Na, mus vadino crazy lithuanians, o kai priguliau per vieną festivalį ant žolės praleidęs vokalo workshopą, jau minėtas Peter Bursch priėjo prie manęs ir tarė tai, kas dažnai atspindėjo visus Spooky Campfire Stories narius: „so you‘re tired again, yeah?“. Iš tiesų, socialiniai skirtumai jautėsi ryškiai: niekada nepamiršiu hardavyko ruso su sidabrine cepūra ir jo veido išraiškos, kai šis pamatė lūpas pasidažiusį šviesiaplaukį britą, kuriam figūros pavydėtų nė viena mergina. Išgirdau tik panosėje sumurmėtą „nu u nas v rossye takich..“ ir tylą nepabaigus sakinio. Mūsų garsistas Mantas pasižymėjo ne ką prasčiau, kai daugiau nei lietuvišku akcentu nežinia kodėl bandė klausti brito „vat duu juu spėl pronauns?“ ir piktinosi, kai šis negalėjo atsakyti. Kad ir kaip bebūtų, susidraugavome visi.
Koncertai
Koncertavome beveik kasdien ir vis skirtingose vietose: tiek su savo senomis grupėmis, tiek naujai suformuotomis. Pirmas dalykas, akivaizdžiai kritęs į ausį – užlipi ant scenos beveik be soundchecko, pradedi groti ir girdi kaip pradeda tvarkytis monitoriai, garso lygiai, po pusės gabalo jau gali atsipalaiduot ir mėgautis grojimu. Puikiai pamenu koncertą Vilniuje, kai checkinomės valandą, tačiau atėjus koncertui nebegirdėjome nieko. Koncertuojant su naujais projektais buvo malonu tai, kad niekas nevertė sukurti kuo daugiau kūrinių ar pradėti koncertuoti kuo anksčiau. Priešingai – tavo pirmasis koncertas tada, kai esi pasiruošęs, groji tiek kūrinių, kiek esi sukūręs, o kurti ir groti netingėjo niekas . Žemiau galite pamatyti, kaip sekėsi mano projektui. Man atiteko vokiečių estrados būsima žvaigždė, du puikūs britai ir prancūzė už būgnų.
Tuo tarpu Spookių bosistas Donatas bene pirmą kartą gyvenime paėmė į rankas mikrofoną ir nustebino net savo paties grupės narius. Prie šio kūrinio prisidėjo ir ne mažiau nustebinęs mūsų garsistas Mantas (groja perkusija) bei būgnininkė Ingrida.
Pabaigai
Jau po kelių dienų supratau, kad Eurorokas yra savotiška rutina: valgis, repeticijos (nė vieno koverio), kelionės, koncertai, naktiniai pasisėdėjimai ir miegas. Savotiška profesionalaus muzikanto demo versija, apie kurią visi grupėje svajojame. Be to, buvo velniškai įdomu kalbėtis su projekto viršiausiais: kai tabų atradėjas Peter Bursch pasakoja apie tai, kaip skambėjo The Beatles, kai buvo jų koncerte, kaip jis karpo ir klijuoja juostą įrašinėdamas gabalus, arba kaip Micki Meuser dalinasi prisiminimais apie John Peel, pas kurį įsirašinėjo su savo grupe, narkotikus, išardžiusius jo grupę ir žymių vardų prodiusavimą, pasijauti sveikai mažas ir supranti, kad kai kuriuos pokalbius cituosi ir po daugelio metų.
Įsimintiniausių nutikimų TOP 3:
• Nuėjus į tabako parduotuvė N-21, mūsų vienas dvidešimtmetis grupės narys jį nusipirko be problemų, tačiau Dovydo Bluvšteino amžiumi pardavėjas nepatikėjo ir primygtinai reikalavo asmens dokumento.
• Duisburge ne itin sėkmingai įvykęs meilės paradas mums beveik garantavo blaivumą, nes organizatoriai nusprendė alkoholio į išlaidas nebeįtraukt.
• Projektą rėmęs gitarinių kūbų gamintojas pastatė neįtikėtinai keistus tranzistorinius kūbus su keliasdešimt blyksinčių lempučių. Sugaišome pusvalandį, kol sureguliavę tas lemputes radome clean kanalą. Kai vienas šių kūbų tikrąja to žodžio prasme užsiliepsnojo, o girlianda nenustojo blykčiot, kūbai įgavo šventą „lempinių kūbų“ pavadinimą.
P.S. Spooky Campfire Stories ypatingai dėkoja mūsų komandos vedliams: Dovydui Bluvšteinui ir Donatai Rutkauskaitei. Ne tik už kelionę, bet ir už žiauriai gerai praleistą laiką.
Naują kūrinį “Black Tree” galite rasti čia:
grotuvas.ore.lt/grupe.php?id=433
www.myspace.com/spookycampfirestories
O pakomentuoti čia:
www.facebook.com/#!/pages/Spooky-Campfire-Stories/103111749738833?ref=ts
Komentarai