Buvo tokie laikai, kai buvau mažas, gyvenau mažučiam miestely kažkur ten, kur niekas nežino, bet visi žino vieni apie kitus, internetas mušė rekordus su žodžiu DSL ir nežemiška 128kbps sparta, vis dar ėjo muzikinė spauda ir buvo klausomas radijas, Rusijos krizė ir broliai Bendžiai tik rodė nagus, o Lietuva persilaužinėjo iš post-komunizmo į kažką daugiau. Tokiais vat laikais išėjo Empti albumas Estrada. Ir taip aš susipažinau su parūgštintu popsu. Po poros metų sekė Cunami, bet tas cunamis netikėtai nušlavė ne tik pačia Empti, kuri spaudė pause, bet ir visą alternatyvaus pop sceną (su laikraščiais, žurnalais, fanklubais ir kt.) nuo Marijos žemės paviršiaus. Tapo nuobodu.
Empti ilgai miegojusi žiemos miegu, epizodiškai pagrojusi tai šen, tai ten, praktiškai neleidusi nieko naujo, ekspertimentavusi su savo praeitimi, nusprendžia paleisti susistemintą geriausių kūrinių rinkinį su keliais gabaliukais šviežienos. Bet apie viską iš pradžių.
Taip, albumo pavadinimą viršelyje gali rast tik baigęs muzikos ir dailės mokslus, nes stilzuotam fermatos ženklui, panašiam į vaivorykštę, iššifruoti vien tik gerų norų neužteks. Bet kuriuo atveju, gražus keturių spalvų albumo dizainas, sudizainintas Karolio Koso, išleistas dominuojančios sidabrinės spalvos digipake duoda būtent tiek blingo, kiek empti turi – rafinuotai, netuščiažodžiaujant su mažyčiais akcentais.
Ir dar trumpa pastabėlė. Fermata, išpiešta ant penklinės reiškia, kad natą reikia sulaikyti ilgiau negu reikia, sulaikymo trukmę paliekant atlikėjo valiai. Jaučiat tekstus ir potekstes? Uf, tokios poezijos Lietuvos pop muzikoj kiba dar nebuvo albumų pavadinimuose. Plojimai už tai!
Laikas išlukštenti dažais kvepiantį CD ir pasinerti į muzikinį turinį. Ir turinys iki skausmo pažįstamas. Vienintelis dalykas, kurio bijojau, kad paleidęs atidarytuvą Gera mylėtis gausiu tą sunkią, kapotą live’o studijinę versiją. Laimė, Empti žino, kad taip iš tikro aš noriu klausyt tą lengvutį, išgrynintą pop skambesį. Sunku būtų kažką pridėt prie Estrada ir Cunami takelių. Visi girdėti, numyluoti, išleisti naujai tam, kad subraižius CD galima būtų iš naujo klausytis, ar tiesiog dovanoti draugui, kuris dar neatrado Empti.
Įdomiau klausyt, ką po išlaikytos pauzės Empti, likę dviese, sugebėjo sukurti naujo. Praėję albumai reiklauja daug. Tad vietoj to, kad išleistų 4 milimetrus kaip singlą ar ypą, kuris potencialiai nugultų į nukainuota iki 0,99 Lt lentynėlę, pasirinko saugų greatest hits with new stuff kelią. Ir, teisybę sakant, tai veikia. 4 milimetrai chronologiškai sėda į trečią poziciją, po grupės nuomone geriausiųjų iš Estrada (Gera mylėtis) ir Cunami (Muzika). Ir su šituo gabaliuku toliau tęsia naivaus rafinuotumo, po kuriuo slypi kelios paklodės poteksčių, temą tiek tekstuose, tiek muzikoje.
Empti – 4 milimetrai
Iš naujienų toliau seka Tu Man. Koncertuose patirtas pasunkėjimas, persismelkia ir čia. Tiesa, labai nedaug, bet tai jau nauja Empti, kur senojo pop skambesio kiek mažiau, kartais pramuša grynas acid jazz. Tekstų prasme viskas po senovei – dviejų žmonių tarpusavio santykiai, kur šilumos kiekiai varijuoja, priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Tik talentingiau, nei visos krūvos sintetinių žvaigždučių.
Empti – Tu Man
Em, dabar čia bus toks sunkus momentas, nes aš nė velnio nesupratau ką Empti nori pasakyti velnio tuzino pozijoje išrikiuodama Don’t Miss the Party. Jei tas party yra kapoti ritmai, ir nulis melodikos aš nemanau, kad gailėsiuos praleidęs tą vakarėlį. Acid jazz, nėra visiškai tas garsas, kurį vertinčiau pop albume, o dar angliškai, su perspaustu vokalu, kur vietoj švelnaus Giedrės vokalo stipriai perspaustas klykimas. Ar to tikrai reikia?
Taigi, 2010, rankose vartom geriausių Empti gabalų rinkinį, su trim naujom dainom. Albumo pavadinime galima perskaityti pažadą po pauzės vėl grįšti prie muzikos kūrimo. Subjektyviai, aš mėgstu tą Empti, kuri grojo Saloje, Gera mylėtis, 4 milimetrai ir visą kitą pop gėrį. Lygiai taip pat subjektyviai, senieji Empti hitai neprarado aktualumo ir dabar, nors visas pasaulis aplink pasikeitė neatpažįstamai. Vienintelis priekaištas, tas, kad to sunkumo, kuris užpuola albumo pabaigoje, norėčiau girdėti mažiau. Tačiau to reikia albumo balansui, nes ne viskas, gi, vien tik saulės zuikučiai ir minkšti debesėliai.
Ore vertina 8/10.
Komentarai