Prieš kelis metus Vilniuje vyko tamsios ir kreivos kultūros renginys „Drop Dead“, pritraukęs daugybę margaspalvių užsieniečių tiek iš atlikėjų, tiek ir iš publikos pusės. Nors vardų festivalio plakatuose buvo apie tris dešimtis, scenoje pasirodė vieninteliai lietuviai – būtent VILKDUJA.
VILKDUJA (vienoje sakmėje taip vadinamas prieblandos metas) nutiko pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje, kai žinomas „požemio“ gyventojas Povilas „PoPo“ Vaitkevičius (be VILKDUJA, dar Oorchach ir Lauxna Lauksna projektai) pajuto ypatingą chemiją ir pabandė užfiksuoti ją garso pagalba. 2008-aisiais pasirodęs projekto albumas „Vakar Duona“ gerokai sukrėtė Lietuvos „keistuomenę“ (puikus leidybinės ir renginių organizavimo kompanijos „Dangus productions“ kardinolo Ugniaus Liogės terminas), o VILKDUJA buvo vadinama vienu įdomiausių to meto neo-folk / industrial ir viso lietuviško undergroundo projektų. Ambicija groti pseudo folko kabaretą, kaip pats „ant savęs pasisakė“ Povilas.
Po kelių metų pasirodė albumas „Nežinau“, dar keli trumpesni įrašai – tam tikram klausytojui ratui skirta kūryba, kurios atsitiktinai išgirsti neįmanoma. VILKDUJA iki šiol sąmoningai siekia neišsiplėsti ir atsiduoti tiems keliems, bet kokybiškiems klausytojams, o ne beveidei miniai.
Iš pradžių savo įrašus leidęs jau minėtame „Danguje“, pastaruoju metu „PoPo“ užsiėmė leidybos reikalais pats. Ne daug trūko, jog šį albumą išgirsti būtų sudėtinga netgi gavus jo kopiją – šiais laikais nedaugelis tebeturi kasetinius magnetofonus, ar ne? Vis dėlto „Viduje“ pasirodė CD formatu ir netgi klasikinėje plastmasinėje dėžutėje (digipakas, anot Povilo, jau irgi tapo savotišku popsu).
Savo laiku Povilas sakė: „Viena merga, jau vilkdujoj ėjo pasisemti vandens.. „ (…) Ir ši vilkduja – man tai metas, tarpas prieš pat pat, kai tuoj prasidės tikrosios sutemos, kai erdvė sulėtėja, susigaubia ir priartėja, – viskas tampa jaučiama daug labiau ir paslaptingiau.“ Ši citata iki šiol tinka VILKDUJA kūrybai. Savotiška melancholija, monotoniškas ir monolitinis ritualas, emocinė ir muzikinė prietema, paslaptingumas. Sunkūs, bet elegantiški ritmai, minimalistiniai, bet emocinį svorį turintys garsai. Beje, nors koncertuose atlikėjas pasirodo su įvairiais muzikantais (tikrai buvo netikėta pamatyti scenoje su VILKDUJA dueto Flesh Flash gitaristą Gediminą Jakubką), studijoje, tiksliau – namuose, prieblandos intonacijas Povilas gaudo vienas: „Kažkada seniai pradėjau bandyti elgtis su garsais kiek kitaip, negu įprasta, ir po kiek laiko turime tai, kuo dabar yra „Vilkduja“. Esmė ta, jog kai kurie momentai dažnai būna pernelyg sudėtingi, idant juos galėčiau paaiškinti kitiems, svarstyti juos su kitais – vienas sau neturi tokios problemos. Jausmas, idėja, mintis ar kas nors kita beveik nepasiduoda konkretesniam įžodinimui, tai kaži kokia pasąmoninė poetika. Taip yra, ir viskas.“
„Viduje“ slepia savyje 9 kūrinius, įdainuotus lietuviškai. Beje, VILKDUJA lyrika, kurioje persipina senoviniai ir modernūs motyvai – atskira kalba. Savotiškai skamba „ošia mašinerija lazdyno vožtuvais, ošia mašinerija sakų klijais“ arba „dantračių kekėmis įelektrintos rankos, riešutus glosto aiktelėjusi Riba, susiuvo skudurus ir sielą vienu bėru siūlu“. Pasivaikščiojimai po pasąmonės srautus ir ypač – jų šešėlius. „Negali džiaugtis nežinodamas, koks yra liūdesys. Žinodamas tam tikrą liūdesio kartelę sužinai ir tokią pačią džiaugsmo kartelę, veidrodžio principu. Ir net nežinau, daug tarpusavy diskutuodavom apie tai, bet bendros nuomonės čia niekada neprieisi – ar gali linksma kūryba būti geresnė už niūrią?“ – viename interviu klausia Povilas.
Banaliai pasakius, VILKDUJA yra nematoma ledkalnio, ant kurio viršūnės stovi Swans ir panašūs, pusė.
Komentarai