Vasaros pabaigoje praeivių dėmesį patraukė jau gerokai apmirštas kino teatras “Lietuva”, tapęs savotišku Vilniaus įtakos zonų dalinimosi kovų simboliu. Būtent jo fasadą savo pirmajai “drobei” pasirinko Vilniaus gatvės meno festivalio organizatoriai. Dabar čia jau puikuojasi vilniečio ekspatriato Ernesto “Zacho” Zacharevičiaus kūrinys – marionetes primenantys žaidžiantys vaikai tarp didžiulių delnų. Maždaug tuo pačiu metu paleista festivalio “Facebook” paskyra sparčiai renka “laikus” ir jau perkopė pirmąjį tūkstantį.
Pirmą kartą apie Ernestą išgirdau iš keliautojų po tolimąją Pietryčių Aziją. Baigęs “Čiurlionkę” Vilniuje ir praleidęs kelis metus Middlesex universitete Londone, Ernestas jau kurį laiką gyvena Džordžtaune Malaizijoje, kur sukūrė kol kas turbūt didžiausią atgarsį sukėlusią “Mirrors George Town” kūrinių seriją. Natūralioje aplinkoje integruoti Ernesto “vaikai” susilaukė tokio dėmesio, jog viešint šiame mieste menininkas pasiūlė juos apžiūrėti naktį, nes dieną …jų nesimato pro turistus. Visame mieste gatvės prekeiviai siūlo marškinėlius, atvirukus, pakabukus ir panašius suvenyrus su šių darbų reprodukcijomis.
Šiandien Ernestas Zacharevičius – gerai žinomas menininkas visame pasaulyje. Tik baigęs savo kūrinį ant “Lietuvos” fasado, jis išvyko dalyvauti „Nuart” meno festivalyje Stavangeryje (Norvegija). Čia kasmet atvyksta geriausi, jau pripažinimą spėję pelnyti gatvės meno kūrėjai, jiems skiriamos specialios sienos, po to apleistame pastate surengiama kelis mėnesius trunkanti paroda.
Būtent Norvegijoje ir “prigavome” Ernestą keletui žodžių, o šiandien “Zachas” dalyvaus pirmojo Vilniaus gatvės meno festivalio atidaryme.
Vilniečiai stebisi didžiulėmis rankomis ir vaikais tarp jų ant buvusio k/t “Lietuva” fasado – kas čia vyksta?
“Lietuvos” kino teatro fasadas yra pirmasis “Vilnius Street Art Festival” darbas, man asmeniškai – pirmasis tokio mąsto gatvės meno kūrinys gimtajame Vilniuje. Pastoliai nuimti rugpjūčio pabaigoje – dabar galite pamatyti visą darbą ir jį įvertinti.
Kam ir kaip kilo mintis organizuoti “Vilnius Street Art Festival”?
“Vilnius Street Art Festival” yra kelių žmonių kūdikis. Pagrindinė organizatorė – Ūla Ambrasaitė, festivalio kuratorė – Aušra Trakšelytė. Apie tai, kad Vilniuje reikia viešojo meno kalbėdavomės su draugais dar seniai seniai, bet visi numodavo ranka, sakydami, jog miestas ir visuomenė dar nėra pasiruošę. Šiais metais sugalvojom, kad užuot laukus, reikia kažką daryti – taip ir gimė mintis suorganizuoti pirmą Lietuvoje viešojo meno festivalį. Lietuvoje yra tikrai įdomių menininkų ir būtų puiku, jei šis festivalis taptų kasmetine scena, kurioje gali pasireikšti tiek lietuviai, tiek svečiai iš užsienio. Pirmojo festivalio tikslas yra atkreipti dėmesį, išprovokuoti diskusiją ir pagrįsti pamatus ateinantiems metams.
Festivalio “Facebook” paskyroje matau keturis skirtingus adresus – ko galima tikėtis ten?
Jurgis Tarabilda jau pradėjo darbą Odminių gatvėje, Markas Jenkins ir Sandra Fernandez okupuos ne tik ŠMC, bet žada ir mieste paslėptų siurprizų. Antanas Dubra, turbūt ryškiausia Lietuvos gatvės meno veikėjas, kaip drobę pasirinko Šv. Jokūbo ligoninę. Paskutinėmis festivalio dienomis galima tikėtis ir labai įdomios instaliacijos ant vienos iš Rotušės kolonų. Visi darbai bus baigti rugsėjo 8-ąją. Adresai, pastatai labai ikoniški – nuo ŠMC iki “Lietuvos” kino teatro, tai pastatai, kurie visų sąmonėje siejasi su Vilniumi, pačia jo šerdimi. Lauksime reakcijų ir komentarų.
Gal galima plačiau apie tai, kas tau yra gatvės menas?
Gatvės meno ištakas galima interpretuoti įvairiai – nuo bažnytinių freskų iki Banksy sukurtos bangos, kai tai staiga tapo populiaru ir visiems priimtina, bet dabar gatvės menas yra ištisa industrija su savo žvaigždėmis, festivaliais, kolekcionieriais, rinka ir žiūrovais. Man asmeniškai tai – galimybė kurti kažkam, neužsidaryti, nes viešas menas, skirtingai nei galerijų menas, turi stebėtoją, jis kažkam adresuotas. Man svarbiausia yra reakcija ir interakcija.
Kaip suprantu visi festivalio veiksmai – legalūs. Kaip pavyko susitarti su miesto valdžia?
Visi nuopelnai Ūlos ir Aušros, kurios mynė nesibaigiančius vis naujų departamentų koridorius ir prisibeldė į visas reikalingas duris. Visgi, stebėtina, miesto valdžia buvo netikėtai pozityvi ir susidomėjo projektu. Galbūt visiems pribrendo noras atverti Vilnių gatvės menui.
Ar turi savo mėgstamą Viliaus gatvės meno (jei toks yra) objektą?
“Vilnius is full of space.”
Kodėl menas turėtų “išeiti” iš galerijų ir kitų akademinių erdvių į gatves?
Galerijos, kuratoriai, meno centrai sukūrė tamprų, bet uždarą meno pasaulį ir dažnai žiūrint tą meną susidaro įspūdis, kad jie kuria jį vieni kitiems. Tai nėra savaime blogai, bet ilgainiui visi pradeda virti savo pačių sultyse. Gatvės menas yra atviras plačiosios visuomenės kritikai, jis skirtas miestui ir visiems, todėl keičiasi kontekstas ir formatas.
Dažniausiai gatvės menas susijęs su įvairiais politiniais/socialiniais pranešimais. Ar Vilniaus gatvės meno festivalis nori ką nors pasakyti savo kūriniais?
Vilniaus gatvės meno festivalis nenori nieko pranešti ar teigti, jis kviečia džiaugtis savo miestu, menu ir kalbėtis apie tai, ko dar trūksta. Festivalis palieka pilną kūrybinę laisvę autoriams, dėl to darbų žinutės priklausys nuo menininkų užmanymų.
Ar yra koks nors skirtumas, kurti gatvės meną Kvala Lumpūre, Vilniuje ar Dakare?
Aš stengiuosi, kad mano darbai turėtų kažkokį ryšį su vieta, kurioje paišau. Praleidžiu daug laiko stengdamasis sužinoti kuo daugiau apie šalį, miestą, ekonomiką, fotografuoju vietinius žmones, kalbuosi – visa tai vėliau atsispindi darbuose.
Girdėjau, jau turite planų ir kitiems metams.
Kitais metais festivalis turėtų vykti tuo pačiu metu. Tęsime tą pačią misiją, bet žinoma ambicijos augs, taip pat tikimės, kad augs ir galimybės. Jau pradėjome sienų medžioklę ir tikimės pakviesti daugiau tarptautinių menininkų.
Komentarai