Sudden Infant triukšmo ir improvizacijų pasaulyje

Šį savaitgalį Vilnių ir Kauną stingdys atšiaurios muzikos festivalis “Speigas V”. Ypatingas dėmesys skiriamas performatyviam triukšmui, post-industriniam gausmui ir post-pankiškai dvasiai. Festivalis pristato atlikėjus ir grupes, kurių muzika perteikia tikrą, artimą, vidinį šaltį, kurį kiekvienas nešiojame savyje. Vasario 6-ąją festivalis prasidės ŠMC skaitykloje nuo susitikimo su vienu pagrindinių festivalio svečių, šveicaru Joke LANZ, kuris pristatys savo patirtį su projektu SUDDEN INFANT ir nagrinės ryšius tarp triukšmo, performanso meno ir akcionizmo.

Žymios šveicarų akcionistinio triukšmo grupės Schimpfluch narys Joke Lanz – vienas produktyviausių ir nuodugniausiai paribio būsenas savo kūryboje tiriančių atlikėjų, balansuojantis ant ribos, kur performansas ir kūno menas susitinka su triukšmu ir improvizacija. SUDDEN INFANT kuria unikalią garso poeziją su epileptinio noizo išsišokimais, kilpose naudodamas kontaktinius mikrofonus ir kasetes. Rezultatas – ekstremali musique concrète forma, kuri sugretina spazmais papuoštus svaičiojimus su klaidinančia elektronika. Joke pasaulinėje scenoje aktyviai kuria nuo ’80-ųjų ir šiuo metu yra vienas paklausiausių šio žanro menininkų.

Visų pirma, su kuo kalbuosi Joke Lanz ar Sudden Infant? Koks tarp jūsų skirtumas?

Kalbi su Joke Lanz. Sudden Infant – mano seniausias, iki šiol dažniausiai solo, projektas. Tačiau tai pasikeis po šių metų balandžio, kada “Voodoo Rhythm Records” išleis naują Sudden Infant albumą. Jį įrašinėjau kartu su Christian Weber (bosinė gitara) ir Alexandre Babel (būgnai). Sudden Infant kaip trio bus gerokai galingesnis ir pavojingesnis.

Pradėjai pankroko grupėje Jaywalker, tačiau 1989-aisiais išėjai. Ar pankroko scenoje neužteko erdvės tavo saviraiškai, o gal ji tave kuo nors nuvylė?

Na, viena priežasčių, kodėl išėjau iš grupės, buvo mano sūnaus Céleste gimimas. Norėjau praleisti daugiau laiko su savo šeima, o ne trintis repeticijose per kiauras dienas ir keliauti po Europos skvotus, ką paprastai darydavome su Jaywalker. Bet esi teisus, tuo metu pankroko ir hardcore scena man jau buvo gerokai nusibodusios. Man reikėjo platesnių vandenų ir radikalesnio skambesio muzikoje. Taip atradau noise ir performanso meną.

Papasakok truputį apie kitus savo projektus: Schimpfluch-Gruppe, Psychic Rally, Vehikel & Gefäss, Catholic Boys in Heavy Leather, WAL, Tell?

Schimpfluch-Gruppe yra Schimpfluch komunos narių (Rudolf Eb.er, Dave Phillips, Marc Zeier, Joke Lanz) branduolys. Pasirodome labai retai, nes visi gyvename skirtinguose pasaulio miestuose ir labai sunku visiems kartu susirinkti. “Psychic Rally” buvo mano ir Rudolfo radijo laida. Nuo 1989 iki 1995 “LoRa Zurich” eteryje parengėme virš 60 laidų. “Blossoming Noise Atlanta” išleido 10-ies CD rinkinį su rinktinėmis “Psychic Rally” laidomis. Vehikel & Gefäss buvo taip pat mano ir Rudolfo projektas, kuris egzistavo kelis metus ’80-ųjų pabaigoje, ’90-ųjų pradžioje. Daugiausia dėmesio skyrėme tiesioginiam akcionizmui ir performansui, panašiai kaip Schimpfluch-Gruppe. Catholic Boys In Heavy Leather yra mano disco-industrial duetas su Roger Rotor iš Ciuricho. Kelis kartus grojome “Maschinenfest”, taip pat keliuose kituose dideliuose festivaliuose Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje. CBIHL nagrinėja dvi svarbiausias Vakarų civilizacijos temas: seksą ir religiją. WAL ir Tell yra du improvizaciniai projektai, kuriuose groju patefonais ir elektronika.

Šiandien dirbi kaip menininkas, tačiau prieš tai esi išbandęs šiukšlininko, valytojo, slaugytojo, naktinio sargo, ūkinininko, įrašų platintojo, administravimo asistento, dviračių kurjerio, šokolado gamintojo, techniko, ūkvedžio profesijas. Kuri patirtis buvo įdomiausia?

Žinoma, darbas šiukšlininku. Tuo užsiėmiau daug metų ’80-ųjų pabaigoje, kai dar gyvenau Šveicarijoje. Kaip žinia, Šveicarija – labai turtinga šalis ir žmonės išmeta tonas įdomių daiktų. Dirbdamas radau tiek puikių dalykų: elektronikos prietaisų, knygų, įrašų, kasečių, baldų ir pan. Ir viskas veikė arba buvo puikios būklės. Išdekoravau beveik visą savo butą šiukšlėmis, kurias susirinkau gatvėje dirbamas atliekų surinkimo kompanijoje.

Kodėl nusprendei iš gimtojo Bazelio kraustytis į Berlyną?

Bazelį kartu su tėvais palikome, kai dar buvau mažas, nes mano tėvas pakeitė darbą ir persikraustėme į kitą Šveicarijos vietą. Po paauglystės ilgai gyvenau Ciuriche, prieš persikeldamas į Berlyną. Berlynas visada buvo mėgstamiausias mano Europos miestas. Kelis metus bandžiau gyventi Londone, bet nors Londonas ir fantastiškas miestas, jis paprasčiausiai per brangus, todėl persikrausčiau į Berlyną, kur iki šiol ir gyvenu.

Kokia buvo tavo pirmoji mintis, kai gavai kvietimą dalyvauti festivalyje “Speigas”? Tai bus tavo pirmasis vizitas Lietuvoje, ar ne?

Taip, pirmą kartą lankysiuos Vilniuje. Žiauriai nudžiugau gavęs šį kvietimą, nes pernai susipažinau su Arma ir Ilona “CoCArt Music Festival” Torunėje, Lenkijoje. Jie buvo tokie faini žmonės ir kalbėjomės apie tai, kad būtų gerai man pagroti Lietuvoje. Tik kartą buvau Baltijos šalyse, kur grojau “Skanu Mežs” festivalyje Rygoje ir man tai patiko. Todėl man smalsu, kaip atrodys Vilnius ir žmonės Lietuvoje.

“Speigas” prasidės nuo tavo edukacinės paskaitos. Apie ką ketini kalbėti?

Kalbėsiu apie savo meninį darbą, perėjimą nuo performanso meno prie noise muzikos ir kitus įvairius aspektus. Parodysiu nuotraukų ir ištraukų iš savo pasirodymų.

Panašu, muzika tampa vis svarbesnė ir svarbesnė, o šių laikų atlikėjai – tarsi savotiški pamokslininkai… Kiekvienas stengiasi pritraukti kuo daugiau pasekėjų ir taip įgauti daugiau galių. Šiame kontekste noise scena atrodo tarsi slapta elitinė sekta. Ji netgi turi savo atskirą wiki (www.noisewiki.com). Ar ši scena skirta tik išrinktiesiems?

Na, galbūt tu ir teisus, bet, manau, yra didžiulė praraja tarp muzikantų, kurių darbuose yra nuoseklumas, aistra, įkvėpimas, ir tų, kurie nori tik išgarsėti ir negali gyventi be savo feisbuko draugų ir pasekėjų. Muzikos kokybė neatsiranda iš savo dievukų kopijavimo ar kitų trendų sekimo. Turi būti drąsus, jei nori sukurti ką nors iš širdies gilumos, kažką iš dūšios. Labai svarbu autentiškumas! Kai kam noise scena iš šono gali pasirodyti labai elitistinė, ir galbūt tam tikru požiūriu, tai tiesa, tačiau buvo laikai, kai noise muzika buvo naujasis pankrokas, viskas buvo įmanoma ir šios scenos dalyviai buvo visiškai be pretenzijų. Viskas truputį pasikeitė, kai noise tapo kažkiek madingas!

Iš kitos pusės noise, kalbant apskritai, yra daugiau menas nei muzika. Kažkur pilkoje zonoje tarp muzikos ir meno. Atrodo, geriausiai jautiesi, kai nenaudojami jokie apibrėžimai?

Visada esu prieš apibrėžimus ir kategorijas. Akivaizdu, žmonės mėgsta sudėlioti viską į lentynėles ir priklijuoti etiketes. Galbūt tai potraukis būti kažkokios vienos specifinės šeimos dalimi ir sekti jų taisyklėmis.

Esu labai atviras ir laisvas žmogus. Galiu daryti, ką noriu ir nenoriu sekti jokiomis taisyklėmis. Ėjau į futbolo rungtynes ir gėjų klubus, kai mano underground’iniai draugai vis dar kalbėjo apie politinį korektiškumą bei apie tai, ką galima daryti ir ko – ne. Nusišikt man ant viso šito, manau, siaurai mąstantys žmonės yra blogiausia ir jie gadina bendruomenių sveikatą ir spontaniškumą. Taip, noise scenoje gali rasti daugybę tokių žmonių, tačiau jų yra ir bet kurioje kitoje scenoje.

Koks galėtų būti pradedančiojo įvadas į noise pasaulį?

Atverk savo ausis ir išeik į gatvę. Išlaisvink savo protą ir fantaziją, klausydamas miesto ir gamtos garsų: mašinų, balsų, paukščių, automobilių, kranų, signalų, vandens, lietaus, griaustinio ir taip toliau, ir taip toliau. Tai gali būti pati nuostabiausia noise muzika!

http://www.suddeninfant.com
https://www.facebook.com/pages/Sudden-Infant/169263813138593
https://soundcloud.com/suddeninfant
http://sitshirtgallery.blogspot.de/