Su iliustratoriumi Karoliu Strautnieku susitikti norėjome dar prieš pusmetį, bet kaskart atsirandantys nauji darbai autorių vis atitolindavo nuo mūsų pokalbio. Jam pradėjus vardinti savo užsakovus (“Mini Cooper”, “Adobe”, “Siemens”, “EDF energy”, “Taffel”, “Wired”, “The Independent”, “Sky & Telescope”, “Creative Review” ir kt.) pasidaro aišku, kodėl šis susitikimas taip nusitęsė. Pagaliau pagautas kavinukėje šalia savo studijos Vilniuje, „wowbüro“ įkūrėjas kloja viską apie didžiuosius ir mažuosius savo projektus bei pasakoja, kodėl iliustracijos ekonominiam žurnalui reikia labiau, nei pasakų knygelei.
Iliustracija tekstą apibendrina ir sutraukia ar kaip tik praplečia?
Praplečia, bet gali ir sutraukti. Galima tekste įžiūrėti kelias pagrindines idėjas ir jas pabrėžti, bet kartu galima ir praplėsti savo įžvalga.
Dirbdamas su projektu tu gali pasirinkti, kuriuo iš šių kelių eisi?
Priklauso nuo situacijos ir konkretaus teksto, bet dažniausiai taip. Pasirenku, kas efektyviau – išgryninti pagrindinę teksto idėją ar kažkaip interpretuoti ir suteikti papildomą prasmę.
Taip pat ir su užsienio kalbų užsakymais – išsiverti visą tekstą, kad galėtum pradėti dirbti?
Kartais gaunu visą tekstą, kartais teksto fragmentą, o kartais tik pagrindinę žinutę, kurią galiu interpretuoti. Turėdamas visą tektą galiu ieškoti kabliukų, kita vertus, turėdamas tik pagrindinę mintį galiu leisti sau interpretuoti kaip tik noriu.
Žinoma, svarbu, ar tema yra artima. Jei tai mokslinė, sudėtinga ar ne tokia kasdienė – be teksto būna tikrai sunku. Pavyzdžiui, DNR, paveldimumas ar kokie specifiniai moksliniai dalykai. Tada ir turint prieš akis tekstą, kartais tenka pasidaryti research‘ą, paanalizuoti temą, o padaręs tyrimą ieškai kabliukų, už kurių galėtum užsikabinti.
Kiek taikaisi prie užsakovo norų, kurdamas iliustraciją?
Dabar prie užsakovo taikausi vis mažiau. Kartais atklysta klientas, redaktorius ar kokia reklamos agentūra, kuri turi labai aiškią idėją ir viziją. Ypač Lietuvoje, būna, kreipiasi ir su konkrečiais užsienio iliustratorių pavyzdžiais ir tavęs prašo, kad padarytum būtent taip. Bet džiaugiuos, kad tokių užsakymų vis mažėja, paprasčiausiai nebeapsiimu jų.
Iš agento Prancūzijoje, Michel Legarde, išgirdavau patarimą stengtis išgryninti ir išlaikyti savitą stilių ir braižą, pasak jo, tai yra svarbiausias dalykas. Stengiuosi šio principo laikytis ir tai pasiteisina.
Patraukei per dantį Lietuvos užsakovus. Ar tai ir yra priežastis, dėl ko tu dažniau sukiesi užsienio rinkose?
Gal. Kažkuriuo metu iš vis buvau nusprendęs nebedirbti su lietuviškomis reklamos agentūromis ar leidyklomis, nes mano patirtys nekokios, esu nudegęs. Už pirmą knygą, kurią iliustravau, honoraro laukiau visus metus, turėjau nuolat skambinėti, rašyti daug laiškų direktoriui ir tik taip pavyko iškaulyti pinigų. Rezultatas irgi buvo siaubingas, nes dariau ne tai, kas man patinka ir ne taip, kaip patinka. Visaip stengiausi įtikti leidyklai ir redaktoriui, kad neprarasčiau pirmojo rimtesnio užsakymo.
O su reklama dažnai būna taip, kad agentūros atsineša ne iki galo išdirbtą idėją, iš kažkur ištrauktą svetimą stilistiką, ir kreipiasi į tave, bet labiau kaip į atlikėją ar įrankį ir jokių interpretacijų jiems jau nebereikia. Turbūt nemėgstu dirbti su reklamos agentūromis ir dėl to, kad prie projekto dirba daug žmonių, patinka dirbti vienam ar keliese.
Ir jei jau susimauni – tai yra tavo klaida, o kai rezultatas geras – tai tavo laimėjimas.
Ar iliustracijos rimtam ekonominiam žurnalui reikia taip pat, kaip pasakų knygelei?
Taip, gal net labiau, nei pasakai. Manau, vaikai ir be iliustracijų viską puikiai nusipiešia galvoje. Suaugusiems tai sunkiau. Taip pat jei leidinį sudarytų vien sudėtingas ir žiauriai protingas tekstas, numirtume iš nuobodulio. O, be to, ekonomistai negali išsiversti be visokių diagramų, lentelių ir suraikytų pyragų, o tai jau yra iliustracija.
Man asmeniškai vaizdai leidinyje yra būtini, tada paprasčiau suprantu ir pačią žinutę.
Kaip atrodo iliustracijos kūrimo procesas step-by-step?
Dažniausiai gaunu užklausą, manęs pasiteirauja, ar esu laisvas, ar galiu imtis šio darbo. Tada gaunu pack‘ą, kuriame galbūt yra idėjų aprašymai, tekstas, suformuluota užduotis. Tuomet svarstau, ar tai man tinka, ar įdomu ir ar iš vis su šiuo klientu gali būti nudirbta kažkas, kuo mes abu būsim patenkinti. Aptariame biudžetą, terminus, sutartis ir t.t. Jei viskas abiems tinka, tada imuosi užsakymo.
Pirmasis žingsnis būna grubūs idėjos eskizai. Vienai iliustracijai nupaišau kelis eskizus, ar daugiau. Klientas atsirenka vieną iš eskizų, dažnai būna, kad aš pats pasakau, kuris man labiausiai patinka. Ir tada judu toliau. Turiu kelias dienas ar daugiau laiko vienai iliustracijai ir darbuojuosi. Kartais parodau užsakovui tarpinį variantą.
Tiesa, šis procesas dabar yra kiek kitoks, nes jau beveik metus dirbu su mane atstovaujančiais agentais. Jie nudirba visą sunkų darbą – surenka reikalingą informaciją, išgrynina užduotį, derasi dėl kainos ir terminų, sudaro sutartį, o aš galvoju idėjas ir paišau. Procesas vyksta daug greičiau.
Atsisėdi prie stalo, pasiimi pieštuką. Kas vyksta toliau?
Turbūt viskas dabar vyksta kompiuteryje, išskyrus pirminius eskizus ir idėjas, jas piešiu į eskizų blanknotą. Mėgstu paišyti pieštuku ar tušinuku, labai paprastom priemonėm. Pirminiai eskizai būna labai maži, gal kokių penkių centimetrų dydžio, tiesiog grubiai užsimetu pačią kompoziciją, kelias detales. Kai randu idėją ir sprendimą, kuriais labiausiai tikiu, sėduos prie skaitmeninių staklių ir audžiu vaizdus.
Tavo darbai atrodo ramūs, juose vyrauja pastelinės spalvos. Ar turi vieną mėgstamiausią spalvą, formą, kitus vizualius elementus?
Ne, turbūt ne. Ką paminėjai prieš tai, tiesa. Taip ir galėčiau įvardinti, kad man patinka šiek tiek nugesintos, neryškios, kartais sunkios švininės spalvos, pilkos. Nors palyginus senesnius darbus su naujais, vis ryškėju. Forma irgi labai svarbi – nors mėgstu griežtas formas, vengiu aštrių kampų, kažkaip viską užapvalinu. Kompozicijos dažnai statiškos, centrinės, vengiu dinamiškų, dar nemėgstu paišyti mimikų, jei paišau žmogų.
Koks buvo sunkiausias projektas, su kuriuo iki šiol dirbai?
Sunkiausias turbūt dabar vyksta. Paišau politikos mokslų vadovėlių viršelius Oxfordo universitetui. Tai tęsiasi jau du mėnesius, niekaip nesibaigia, iš septynių viršelių esu patenkintas tik keliais… Sunku, nes mano ir užsakovo požiūriai nesutampa, bandome ieškoti kompromisų.
O šiaip būna sunku dėl įvairių priežasčių: kartais jaučiu atsakomybę prieš labai kietą, didelį ir rimtą klientą, nes dar nesijaučiu tokiam pasiruošęs. Bet kai perlipu baimes ir drąsiau į viską pasižiūriu, tada prieinu prie idėjų ir sprendimų, kurie mus abu tenkina. Po kiekvieno tokio svarbaus kliento gaunu vis daugiau pasitikėjimo.
Dar būna tokių užsakymų, kur tiesiog nesusikalbu su klientu, galiausiai gaunasi šnipštas. Jei klientas per daug kišasi ir žino kaip geriau, tai finale nieko gero nesigauna. Ir jei tai trunka ilgai, tai labai vargina.
Ar yra tokių projektų, kad visiškai numestum juos dėl tokio nesusikalbėjimo?
Taip, buvo tikrai daug tokių projektų, bet tai turbūt neišvengiama.
Esu pabėgęs iš kelių didesnių projektų vidury proceso. Buvo ir primąstyta ir pripiešta daug ir negavau už tai jokio atlygio, nuvyliau užsakovą, bet to visiškai nesigailiu, nes nukrenta labai didelis akmuo nuo kupros ir galiausiai suprantu, kad buvau įsipainiojęs ten, kur man ne vieta, o ir pats užsakovas tuomet randa labiau tinkantį kūrėją.
Manau, su laiku išmokstama nebeįsivelti į tokius reikalus, kuriems netinki. Ir pramoksti įvertinti, tinki šiam darbui ar ne. Ankščiau atrodė, kad tinku viskam, dabar taip nebeatrodo. Nors yra tokių žmonių, kurie sugeba susitvarkyti su labai skirtingais klientais, projektais, temomis, užduotimis ir dar kliento reikalavimus ir užgaidas įgyvendina be jokio skausmo.
O ar nėra užsakovas tavęs metęs, nes norėjo visai ne to, ką tu sukūrei?
Turbūt niekada taip nenutiko, nes įsigilinu, kažkaip stengiuosi išpildyti iškeltus tikslus, o dabar turiu dar ir mane reprezentuojančių agentų užnugarį. Dabar nebereikia padarius darbą už jį dar ir atstovėti ar kažkaip jį ginti, jei tarkim kliento nuotaika ar požiūris pasikeičia. Tai tikrai sudėtinga ir ypač sudėtinga jei esi dar pradedantysis. Manau, daug kas padaro tikrai gerų darbų ir juos suniokoja užsakovas, bet suniokoja ir pats kūrėjas, kuris nepastovi už savo darbą dėl pasitikėjimo ar patirties stokos.
Bet kūrybos pradžioje tu irgi taikeisi prie klientų, nusileidai jiems?
Taip, bet tų darbų aš dabar niekur ir neberodau. Nuolat leisdavausi į kompromisus, tikėdavau, kad po komentarais slepiasi kažkokia kompetencija ar išmanymas, bet dabar atrodo , kad po tuo tik užgaida ir asmeninė nuomonė. Juk nėra kažkokio vieno teisingo būdo kaip kas turėtų būt vaizduojama. Bet pradžioje viskas įdomu ir esi imlus, nori išbandyti skirtingas technikas, stilistikas, mėtaisi nuo vienos prie kitos, eksperimentuoji. O vėliau jau stengiesi suprasti, analizuoji savo eksperimentus ir pamažu atsirenki kas maloniausia ir artimiausia tau. Vėliau supranti, kad niekas už tave geriau negali žinoti, kaip geriau padaryti iliustraciją nei tu pats.
Skamba kietakaktiškai, bet neturiu galvoje, kad viską tiesiog reikia neigti, o viską reikia priimti atsargiai ir nebūtinai kiekvienai užgaidai reikia nusileisti.
Ar turi savo kūrinį, kuris tau pats mieliausias?
Mieliausio gal neturiu, bet didžiuojuos tais, kurie mano internetinėje svetainėje sudėti aukščiausiai. Eilės tvarka ir galima būtų atsekti, kas man labiausiai patinka. Turbūt paskutinieji darbai, pavyzdžiui, „DuJour“ žurnalo viršelis, taip pat viršelis „La Parisianier“ žurnalui. Bet, man atrodo, laikui bėgant vėl kitaip pradėsiu matyti savo darbus. Galų gale šiek tiek patobulėsiu ir pavientisėsiu, nes man vis dar patinka labai skirtingi vaizdavimo būdai ir sprendimai iliustracijose. Įdomu bus po kelerių metų pažiūrėti į savo darbus.
Kokia tendencija keičiasi tavo darbai?
Anksčiau mėčiausi ir eksperimentavau, patiko daryti viską labai skirtingom stilistikom. Vienas piešinys buvo linijinis, kitas spalvotas, popieriaus karpinys arba linoleumo raižinys. Kiekviena technika atneša skirtingą braižą, o kai pamatai visumą, išsigąsti, kad viskas taip skirtinga. Dabar toks laikas, kai pasirinkau vieną priemonę – kompiuterį, skaitmeninę grafiką. Net teptukai, kuriuos ten naudoju yra tik keli. Viską stengiuosi išgryninti iki vienos technikos ir kelių teptukų. Stilistika kažkiek susiformavo ir pamažu tvirtėja ir tikiuosi, kad dar labiau viskas išsigrynins.
Kokiose agentūrose, studijose šiuo metu dirbi?
Dabar nedirbu niekur, esu laisvai samdomas iliustruotojas. Tiesa, dirbu ne namuose, o studijoje, kurią dalinuos su dar trimis kūrėjais. Vis pabandydavom dirbti kartu, buvo visiems malonu, tai paleidom internetan vienetą-biurą, vadinamės „wowbüro“ ir kartais imamės projektų kartu. Neseniai kūrėm „Now Japan“ japonų kultūros festivaliui animaciją, plakatus, tinklapį, daug kitų smulkmenų. Darėm klipuką “Pasakos” projektui “Kinas po žvaigždėmis”, kuris vyko prie Šiuolaikinio Meno Centro. Gaunam daug pasiūlymų, bet imamės tik tokių darbų, kurie yra malonūs mums, net jei jie bebiudžečiai.
Nors ir turi daug darbų, vis tiek pasirašai dirbti nemokamai iš idėjos?
Taip, kaip kažkas sakė, kad reikia daryti „arba už labai daug arba nemokamai“.
Tik dažnai tie „iš idėjos“ projektai būna daug ilgiau trunkantys ir sekinantys. Būna, kad vakaro prisėdimas išsitempia iki viso mėnesio vakarų. Manau, kad visgi jei kažkas nori tavo darbo, turėtų už jį mokėti. Nebent imiesi kažko, kas tau idėjiškai labai svarbu ir artima, tada viskas puiku.
Kaip tu reaguoji į tuos pusseserių pusbrolius, kurie prašo ką nors jiems padaryti už dyką?
Nesusiduriu su kažkokia problema, kad per daug lįstų ir kaulytų. Esu ir padėjęs, esu ir atsisakęs. Iš savo draugų juk kažko prašau taip pat : skirtingų specialistų konsultacijos ar paslaugos.
Ar užsakytoms iliustracijoms skiri tiek pat dėmesio, kaip ir asmeniniams projektams?
Taip, tikrai. Negalėčiau kitaip dirbti. Nors tai gali būt sunku ir skausminga, kai atsiranda kažkokių komentarų ir korekcijų. Nežinau, gal su patirtim išauga didesnė skūra, nebe taip skaudžiai imi žiūrėti į tavo darbo pakeitimus.
Seniau menas siekė grožio, dabar vizualinės priemonės labiau nori šokiruoti. Kokią tu tendenciją pastebi šiame procese?
Nežinau. Nemanau, kad esu kompetetingas apie tai kalbėti ir postringauti. Menas – labai plati sąvoka. Grožio sąvoka vėlgi priklauso nuo laikmečio ir žmonių išsilavinimo, šalies, konteksto ir t.t. Nors sutinku, kad anksčiau norint pasipuikuot prieš kažką, kad turi namie meno, gal būtų užtekę kolekcionuoti savo aliejinius autoportretus ovaliuose rėmuose salone, dabar greičiausiai to nepakaktų ir reikėtų turėt kokį biustą lietą iš kraujo ar piešinį iš ekskrementų, kad kažkas suklustų. Tendencija, tai turbūt tokia, kad visi plečia savo žaidimų aikštelę ir tikrina kažkokias nusistovėjusias normas, sąvokas ir vertybes, bet nemanau, kad vieninteliu būdu – šokiruojant.
Labiau žaviuosi dizainu ar architektūra. Labai smagu būna matyti, kai dizaino objektas pasiekia tokią ribą, kai jis yra daugiau meno kūrinys, nei funkcionalus dizaino objektas. Arba iliustracija, kuri atlieka taikomojo kūrinio funkciją, turbūt irgi dažnai gali būti daugiau, nei tik taikomojo žanro piešinėlis.
Iš kokių dar sričių semiesi tokių įkvėpimų ir idėjų iliustracijoms?
Įkvepia visos vizualaus meno formos: fotografija, filmai, teatras ir panašiai. Ypač svarbūs man Noir laikotarpio filmai, kur viskas juoda-balta, tas trilerio motyvas, dramatiška šviesotamsa, tvyranti įtampa, nusikaltimo vieta, žmonių charakteriai. Tai mane įkvepia. Net norisi nupiešti grafinę novelę remiantis tuo laikotarpiu.
Kai dirbi su vaizdu, labai natūralu, kad visi vaizdai, kuriuos pamatai, daro įtaką.
Taip pat grafinis ir daiktų dizainas labai svarbūs. Piešdamas kėdę ar šviestuvą ar kažkokį kitą objektą, remiuosi matytais ir pamėgtais dizainais.
Kalbant apie autoritetus, keletas mano mėgstamų autorių yra Tom Haugomat, Kotryna Žukauskaitė, Nicolas Stevenson, Artūras Kacinskas, Akvilė Misevičiūtė, Lina Dudaitė.
Kokią knygą šiuo metu skaitai?
Dabar skaitau „Žmogus be savybių“ – labai stora ir labai lėtai skaitosi, bet daug žmonių ją rekomendavo, tai bandau nesustoti. Šiaip, pastarąjį mėnesį skaičiau nemažai knygų – vieną po kitos.
Bet šiuo metu, minėjai, esi labai užsiėmęs. Kai baigsi dabartinius projektus, imsiesi naujų?
Vasarą pradirbau ir planavau turėti laisvą rugsėjį, bet dabar jau rugsėjo pabaiga, o aš vis dar plušu, nuo spalio pradėsiu grafikos magistrantūros studijas Dailės akademijoje. Reikės suderinti užsakomuosius darbus, asmeninį projektą, kurį darysiu akademijoje, teorines paskaitas, poilsį, asmeninį gyvenimą, santykius, buitį, namus… Gyvenimas žiauriai sudėtingas. (Juokiasi)
Internete:
Daugiau “Sketch Up’ų”:
01: Su plakatų kūrėju Pijumi Buraku
02: Su “I have no teeth” komiksų autore Migle Anušauskaite
03: Su trimatės grafikos kūrėju “CryingHorn” Andriumi Balčiūnu
Komentarai