Sveiki,
Šiame puslapyje esu geriau žinomas kaip Marius Listopadskis. Redaktoriaus pakviestas, džiaugiuosi galimybe vėl užveisti čia korekciją arba savotišką blogą.
Taigi, čelendžinsiu kai kurias istorines, o dar labiau – naujai suraugintas tiesas.
Ne tik todėl, kad už lango – rugsėjis. Šalto kaip stiklo oro ir prakąsto saldaus obuolio laikas. Kaip paaiškėja vėliau, gal ir visai geras laikas prisiminti. Kai labiausiai norisi kurti, ir labiausiai norisi griauti.
Taip prieš n-iolika metų būtent rugsėjį paleidome portalą Ore.lt. Tiksliau, jis, Martyno Savickio dėka, išlipo iš „KTU duobės“ (taip meiliai vadinu serverį pit.ktu.lt). Nesvarbu, kad tada jį paskaityti galėjo tik programavimo ar matematikos studentai. Prisiminkime, kad tada nebuvo ne tik „delfio“, bet net ir „gūglo“.
Daug svarbiau, kad internetas jau tada sugriovė būtinybę vaikščioti į spaustuvę ar prie leidinio kabinti (tada dar brangų) CD. Taip pat kėsinosi į žemės (kartais vadinamo oro) pašto monopolį. Tiesa, po metų kitų mes į tą pačią duobę vėl sukritom – pradėjom leisti „popierinį Ore“, bet tai jau visai kita istorija…
90-ieji, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, dar buvo ypatingas dešimtmetis, nes išsitrynė ribos tarp meinstrymo ir alternatyvos. Išleisdamas CD, nebegalėdavai būti 100% tikras, ar jis bus populiarus, ar nišinis. Kadangi kompaktų leidyba buvo santykinai pigi, o parduodami jie buvo brangiai, leidybos industrija galėjo ir pradėjo rizikuoti.
Juk buvo nebeaišku, ar leisti grupę iš Sietlo, ar iš Niujorko. O gal išvis iš kokio užkampio? Daug albumų iš 90-ųjų tapo aksiominiais. Ir net tokiose “koplyčiose” kaip shoegaze. Ar industrial.
https://www.youtube.com/watch?v=4cxnVYwGH74
Manau, kad ir to meto Lietuvos grupės jei ne planavo, tai turėjo žydrą svajonę – išleisime „albumą užsienyje“, nupirks šimtą tūkstančių jo kopijų ir gyvensime iš muzikos (nesupraskite neteisingai – aš tikrai už tokią dalelės visuomenės teisę. Teisę į truputį aukso ir galimybę gyventi nenuomojamam būste). Tokia tai svajonė apie „albumą išgelbėtoją“, buvusi istorijoje.
Dabar ją pakeitė kita svajonė – DIDYSIS FESTIVALIS. Jame užtenka pasirodyti vieną kartą ir tas įspaudas tada buvusios publikos lems, kad jus lydės sėkmė visus ateinančius ir dar kitus metus. Gigai, korporatyviniai gigai be krašto.
Apie festivalinius pasirodymus visais laikais buvo ir legendų. Viena tokių iš anų laikų (prilygstanti, jaučiu, pasakai apie tai, kaip Radiohead leido už albumą sumokėti kiek nori ir kaip tai gerai visiems) – mitologinis Nirvana koncertas “Reading” festivalyje 1992 metais.
https://www.youtube.com/watch?v=aJGl0FQK9Ew
Įsigilinus paaiškėja, kad visas tas žavus energopyktis Cobain’ui kilo ne iš festivalinio nusiteikimo, o todėl, kad sutapo, jog tą mėnesį visa spaudaq rašė, kad jis ir žmonelė Courtney yra baigti narkomanai ir greitai mirs (po vieną atskirai, o gal abu, ir kūdikis – apsigimęs). Todėl herojus išvažiavo į sceną invalido vėžimėlyje, na, o visos kitos legendos variacijos išsivystė vėliau.
Šiemet atsirado dar viena legenda pavadinimu Royal Blood koncertas “Glastonbury”. Tai kaip ir patvirtina, kad dueto (!) albumą dabar nusidaunloudino, palyginti, labai daug anglų.
Nespėjau įsigilinti, bet kažkaip atrodo, kad gal jie neišgelbės gitarų pasaulio, kaip čia žada. Jei jau White Stripes nepavyko … (bent aš manau, kad šio 00-ųjų superdueto žygis – pusiau baigtas).
Bet festivalyje muzika nesvarbu, šiuolaikinio festivalio esmę gerai nusakė vienas jaunuolis iš NME @ddavidrenshaw „Things that only exist at festivals: kids collecting paper cups for 10p, noodles spilled on grass and The Hives“.
The Hives, beje, labai gera grupė. Gera bent jau festivaliuose. O va kitkas – į dominavimą pasaulyje netempia.
Tai va, norėčiau jus nuvilti – FESTIVALIAI KARJEROS NEKURIA ar bent NESUKURIA.
Nereikia nusiminti tam, kuris po Ramūno Zilnio straipsniu apie “Opuso” jaunųjų grupių konkurso nugalėtojus parašė „Iš mano pusės tik vienas niuansas – “Geriausi iš tų, kas dalyvavo šiame konkurse”.
Karjera, na, visuma, jau turi būti sukonstruota, o “parodoje” – tik patikrinama.
Ta proga perduodu linkėjimus „Vilnius Music Week“ ir kitų konkursų (festivalinių – juos tuoj pakeis „medijiniai“ ir klubiniai – organizatoriams). Jie, nors, godūs ir išnaudojantys jaunimo bejėgiškumą prašyti honorarų, yra truputį truputį teisūs – festivalis gali būti katalizatorius jūsų likime.
Jei patys tam esate pasiruošę – jau sukūrę visą kamuolį ne tik pakankamai ilgos programos, bet ir unikalios išvaizdos, kvapų, skonių, ir, kas šiais laikais ne mažiau svarbu – lydinčių dvimačių meno kūrinių ir dar būtinai vaizdų.
Kaip tik todėl Radiohead’ai, kurie, kaip atrodo, savo naują albumą platins kaip/per apps‘ą “PolyFauna”, jau pradėjo į jį krauti visokį meną.
Bet apie tai – kitą kartą. Kai daugiau jau bus tų margų lapų.
Jonas Oškinis – “Ore.lt” idėjos autorius ir pirmasis redaktorius, ’90-ųjų fanzino “KoksNorsKelias” leidėjas, Lietuvos indie scenos puoselėtojas (“Planas A”)
Komentarai