Trečiasis miesto vilkų festivalis “Loftas Fest“ baigėsi lietuviška nata ir kiek pasiklydęs tarp kitų renginių: “Vilnius Music Week” ir “Sostinės dienų”. Pastarasis labiau garsėja dešromis ir kepta duona Gedimino prospekte, bet užfundijo tikrai neprastą kapelą – WhoMadeWho iš Danijos. O kur dar sezono atidarymas “Kablyje” su reperiu Freddie Gibbs, “Mondayjazz legendos” “Opiume”, spalvingasis “Vilnius street festival” ir iš požemių gimęs opozicinis “Vilnius Noise Week” judesys, šiemet iš kolegų Olandijoje pasiskolinęs franšizę ir pasivadinęs “SOTU Festival Lithuania”. Tokio šizofreniško savaitgalio Vilnius nematė net Europos kultūros sostinės laikais. Tačiau reikia pratintis prie tokio kultūros kiekio, jei jau kažkas kalba apie naująjį Berlyną.
Galbūt todėl “Loftas fest” negavo tokio išskirtinio dėmesio kaip ankstesniais metais, kai visi mieste sukdavo link buvusios radijo imtuvų gamyklos “Elfa”. Tačiau tai būdavo vasaros pradžia ir daug kas maudavo iš nusibodusio miesto lauk. Šiemet – priešingai, visi atsifestivalinę palapinėse, o miestas, kaip ir kiekvieną rugsėjį, priplūdęs šviežio alma mater kraujo. Nemažai to šviežio kraujo sutekėjo į nemokamą festivalio zoną: visas 3 naktis pulsavusį ir prakaitavusį jaukų “Cechą 48” (“Rastadienis” + “Balkanatis” + įdomios elektronikos naktis su baltarusiu (((o))) priešakyje) ir “Vilnius Music Week” sceną.
Todėl publikos užteko visur, nors “Lofte” jos tik mažėjo, pradedant sausakimšu Darkside koncertu pirmąją naktį ir apytuštėmis erdvėmis paskutiniąją. Sorry, bet Skamp’ai – ne tai, kas prisiviliotų miesto vilkus (be to, yra tokia nerašyta taisyklė – negrok savo organizuojamuose renginiuose). Čia nepadės nei Marlos Singer klipai nei Villux’o “Mother Eleganza” džemperis. Leon Somov & Jazzu? Electronic I? Beissoul & Einius? – nupoliruota ir perfiltruota kokybiška popmuzika, bet iš “Lofto” norėtųsi daugiau.
Festivalyje šiemet pasirodė virš 70 grupių ir atlikėjų, daugiau nei 20 menininkų eksponavo savo darbus pop-up galerijoje, įvyko vieno kino filmo premjera bei daugybė dirbtuvių ir kitų pramogų.
Mums festivalyje pritrūko aštresnio, sunkesnio, naujesnio skambesio. Dauguma atlikėjų skambėjo… saugiai. Saugiai ta prasme, kad jie nekėlė jokių ypatingų emocijų. Muzika dėl muzikos – nuobodu. Noriu girdėti kreivas pauzes tarp teisingai sugrotų natų, noriu girdėti atlikėjo širdies dūžius, matyti gyvas emocijas čia-ir-dabar. Kad oda pašiurptų nuo netikėtumo, malonumo ar baimės. Nenoriu žiūrėti pro stiklą, noriu liesti viską gyvai. Tiesa, buvo koncertų, kada pamiršdavai, kas esi ir kur esi: belgai BRNS, eskpresyvieji Bonafide3000 iš Izraelio, užtikrinti šiauliečiai Colours of Bubbles, jau minėtas baltarusis (((o))) ir jo tautiečiai Super Besse, visada nuoširdūs ir tikri Ministry of Echology arba Garbanotas Bosistas.
Prie padėkos už indėlį į Vilniaus naktinį gyvenimą, norėtųsi palinkėti “Lofto” chebrai nebijoti būti truputį grubesniems, piktesniems ir drąsiau nerti iš komforto zonos. “Lofto” tėvukas Viktoras Diawara nebekėlė jokių abejonių dėl ateities: „Pasimatome „Loftas Fest 2015“, – sakė jis. Džiugu, nes pernai po Kelis fiasko jis nebuvo toks užtikrintas. Pasižymim.
Čia gali pamatyti lenkų Rebeka ir kitų koncertų vaizdo įrašus iki rugsėjo 21 d.
Komentarai