Atsiradus galimybei nuvaryti į pasirinktą festivalį, užkliuvome už “Liverpool International Fest of Psychedelia“. Nors vasaros pradžioje jau buvo paskelbtos pirmosios grupės, kurį laiką žiūrėjome atsargiai, bet kai paaiškėjo, kad gros ir Allah-Las, bilietai tą pačią dieną įkrito į virtualų krepšelį. Festivalis indoorinis, “Loftas Fest” tipo – viskas vyksta kadaise apleistuose gamyklų pastatuose industriniame rajone. Dabar ten fancy loftai ir ta vieta kažkodėl vadinasi The Baltic Triangle. Kodėl Baltic – informacijos nesuradom, bet ok – tinka. Pasivaikščioję liūdname Toxteth’e užkaltais langais ir nusifotografavę prie bitlų muziejaus, patraukėm į vietą. Pasitiko lengvabūdiški apsauginiai ir nustebino leidimas neštis vidun savo maistą. Nedaro problemų dėl varškės, anglai.
Bendrai nuotaikai susikurti rekomenduoju įsijungti festivalio playlistą:
Penktadienis
Festivalį pradėjome nuo švedų ir britų kolaboracinio leiblo PNKSLM showcase’o. Pirmieji grojo kaukėti ir triukšmingi garage bliuzistai Black Mekon. Nuotaikinga ir gera pradžia, kojos trypė, tiesa, festivalis dar tik rinkosi, žmonių nedaug ir didžiausia festivalio scena gaUdė. Triukšmingai grupei tai visai tinka.
Po kaukėtų Black Mekon niekur toli nėjom ir išlaukėm PNKSLM vizitinės kortelės – teoriškai švedų, o iš tiesų lotynų amerikiečių grupės Sudakistan. Iškart pradėję nuo, turbūt, geriausio savo gabalo “Dale Gas”, išlaikė tempą ir įsiminė kaip viena geriausių ir energingiausių festivalio grupių, kuriuos po to buvo galima sutikti šokančius prie scenų ar grojančius būgneliais prie bariuko. Man atrodo, 2013-aisiais Sattoje juos matę galėtų patvirtinti – maladec chebrytė.
Po Sudakistan greit bėgom į mažiausią, senais televizoriais apstatytą, “Blade Factory” sceną pamatyti ilgai lauktos grupės, kurios pavadinimas angliškai skambėtų “Central Heating of Death” arba Zentralheizung of Death des Todes. Turėjo būti daug prakaito, stagedive‘ų nuo neegzistuojančos scenos ir viso kito, bet, deja, nebuvo nieko. Nežinau, ar jie vėlavo, ar kažkas atsitiko, tačiau taip ir nepagrojo, o daugiau informacijos niekas niekur neskelbė. Kaip bebūtų – paklausykit – itin smagūs vyrukai ir, tikiuosi, yra vilties atsigabenti juos kada nors į kokią tai vietinę skylę.
Atėjo metas tikrajai, ne garažinei, psichodelikos bangai ir pirmieji (bent jau man) jos padavė Holy Wave. Visiški hipiai, blemba. From Tėėėxas! Drebančios gitaros, sintezatorius ir instrumentais besikeičiantys muzikantai spaudžia prie žemės. Geras atradimas, nes prieš festivalį už ausies jie neužkliuvo.
Po šventosios bangos matyti Hellshovel ir Wolf People didelio įspūdžio nepaliko. Kažkaip po tokio geros muzikos koncentrato imi ir išpindėji šiek tiek.
Toliau eilėje laukė dilema – The Vacant Lots ar Amen Dunes? Pradėjom nuo The Vacant Lots ir, išgirdę laukiamiausią gabalą “Mad Mary Jones”, patraukėm klausyt Amen Dunes. Buvo per ramu ir gal kiek nuobodu stovėti, šiek tiek stebėjomės organizorių sprendimu neįrengti kokio sėdmaišių kampo. Teko priglausti sėdynę ant šalto industrinio betono, bet netrukus jau šildė vieni penktadienio headlinerių Allah-Las.
Saldučiai iš San Francisko, per dykumą vedančio kelio fone, sukirto visas geriausias dainas iš pirmojo albumo “Busman’s Holiday” ir keletą naujųjų. Žmonės šoko ir buvo smagu, tiesa, jau po festivalio galėjome aiškiai pasakyti – nebuvo taip gerai, kaip tikėjomės, koncertas ėjo ir praėjo. Galbūt jie pavargę nuo ilgo turo, o gal paskendo gausybėj panašių garsų?
Penktadienį užbaigėm tamsiais synth punkeriais POW!, kurie dėjo labai neblogą noizo pow! ir beliko spengiančiomis ausimis eit valgyt burgerių ir miegot. Trumpa kelionė į tamsų Toxteth’ą, apie kurį mūsų nuomonė, pasirodo, buvo net geresnė nei vietinių. Mums tai pasirodė kažkas panašaus į Vilniaus Kalvarkes užkaltais langais, o vietiniams – „Toxteth? Oh, so you live in the middle of a ghetto!“ Viskas sėkmingai, bet rytoj pirksim ausų kamštukus.
Šeštadienis
Kiek vėluojam laikytis suplanuoto grafiko, pamatom tik paskutinius, kaip jie patys sako, pop grupės iš Mančesterio Temple Songs akordus ir keliaujam žiūrėt psichodelinių prancūzų su kitara priešaky Sudden Death of Stars. Ramu ir gražu, bet apšilimui norisi ko nors stipresnio. Labai laiku ir vietoj nutinka noise pankai Traams. Gyvas pasirodymas ganėtinai kitoks nei įrašai, daugiau improvizacijų ir noizo intarpų. Jei ne ausų kamštukai, būtų buvę keblu.
Ankstyvą popietę mažiausioje “Blade Factory” scenoj groja smarkiai laukti Whistlejacket. Šie, pažiūrėjus į jų feisbuką ir last.fm, visiškai nežinomi vyrukai deda labai gerą shoegaze‘o porciją. Aplink sceną išdėstyti televizoriai su „skruzdėlynais“ ir kartais per trukdžius prasimušančiais VHS‘ų vaizdais visą efektą dar pastiprina. Viena labiausiai įsiminusių festivalio grupių, nors kartais gal ir primindavo DIIV, bet tai juk ne į blogą.
Po shoegazinės ramybės atėjo eilė švedams The Janitors, kurie save apibūdina kaip evil shoegaze boogie woogie, o nuo savęs pridėčiau, kad tai tokia muzika, kuri filmuose būna prieš kokį nors labai blogą įvykį. Solidus ir tamsus setas, šiek tiek pykčio ir blogio šitam hipių festivalyje ir vienintelis politinis manifestas per savaitgalį prieš vėl augantį fašizmą ir rasizmą.
Toliau – Half Loon ir The Lucid Dream praėjo ramiai ir be didesnių sukrėtimų. Ant kojų vėl pastatė saldžiabalsiai Bed Rugs iš Belgijos. Smagiai pamojavom galvom į šonus, jei visa pop muzika būtų tokia, būtų smagu. Po jų pasirinkome visišką kontrastą – experimentalistus noizerius Anthroprophh. Tiesa, ilgai išklausyti jų nepavyko, nes nors ausys ir buvo apsaugotos, bet vidaus organai tiesiog purtėsi. Turbūt garsiausia festivalio grupė ir visiška garso siena.
Atgaiva ausims buvo San Francisko hipiai Sleepy Sun su išskirtinio balso frontmenu. Jų muzika ir niekad nesibaigiantys šuolio iš lėktuvo vaizdai fone kėlė nesvarumo būseną, bet greitai ant žemės sugrąžino didžiausias festo atradimas Theo Verney. Buvo dilema rinktis tarp jo ir vienų iš headlinerių Hills. Garage vs. psych? Pasirinkom garage ir, man rodos, neprašovėm. Vėl tūsas mažiausioje scenoj, stagedive’ai, šokiai, nukritę akiniai. Totalus hipiškas šūdas, maišant pankroką, sladžovas itin fūzuotas gitaras ir vietomis – ramią psichodeliką. Pasidomėjus, info apie Theo dar nedaug, bet bus tai britiškas Ty Segallas, tiksliai.
Pasilikom “Blade Factory” atvėsti per September Girls. Vienintelė festivalio merginų grupė, iš pavadinimo ir muzikos kiek primenanti Vivian Girls. Įdomu, kad dainuoja visos keturios ir dainos gana smarkiai skiriasi, priklausomai nuo to, kuri iš jų veda. Labiausiai patiko bosistės gabalai, nes nu kaip visada – tie bosistai biškį keistuoliai.
Prisėdę atsikvėpt per One Unique Signal kiek pakrizenom iš kaubojiškai apsirengusio pasimetusio bičo, kad “Visagino Country” kitur vyksta, bet, pasirodo, jau už pusvalandžio jis kartu su The Black Angels gitaristu Christian Bland visus kraustė iš proto. Christian Bland and the Revelators pakrikštijom totalaus nudešrėjimo grupe. Lėtas lėtas psych rokas su reverbu ant visko, ant ko tik galima jį uždėt. Šalia manęs bičas sakė “Man, I’m having a bad bad trip”. Nieko stebėtino, bet čia geraja prasme.
Nu vat, ir pagaliau atėjo metas headliner’iams ir, turbūt, geriausiai gyvai grupei dabar – Goat. Gera mintis buvo niekur nuo scenos nesitraukti, nes kiek teko paskaityti komentarus – apsauginiai dalies žmonių net neįleido, nes “The Furnace” buvo perpildytas. Ganėtinai liūdna situacija – moki pinigus už bilietą, lauki savo favoritų ir kažkokie saugumo reiklavimai užkerta kelią juos pamatyt. Kol visa ši spūstis vyko, jau stovėjome steidžo vidury, o Goat‘ų techninė komanda tikrino instrumentus. Pastarieji buvo be kaukių ir sukėlė nemažą šaršalą – visi pradėjo žiūrėti, ar teisingame steidže atsidūrė. Na, bet praėjus vos keletui minučių, tikrieji Goat‘ai ant scenos jau kūrė savo šamaniškos psichodelikos šventę, žmonės šoko, suktinės kūrenosi, nes taisyklės kuriam laikui čia negaliojo. Visiška vyšnaitė ant Liverpulio pyrago. Panašu, kad bet kuris festivalis, kuris atsiveža Goat‘us, yra pasmerktas būti sėkmingu.
Po viso šito laukė trumpas šokis grojant Camera ir beviltiškos taksi gaudynės. Viskas baigėsi gerai ir jungtinis festivaliautojų kolektyvas apie 5 ryto pasiekė John Lennon oro uostą.
Visas rašinys tik apie muziką, bet buvo ką veikti ir be to – kinas ir sėdmaišiuose išlūžę festivaliautojai, šilkografijos dirbuvės, field recording’ai tiesiai į kasetes, turgelis, spengianti Dan Tombso instaliacija iš senų televizorių VDTWRBBL ir kaljanų zona su afrikietiškais ritmais bei visokiais kvapais.
Buvo labai geras festivalis, rašyčiau 9 tik todėl, kad norėtųsi daugiau grupių, per kurias būtų šansų pamesti akinius. Reikės sugrįžti ir kitąmet.
Nuotraukos: Simon Godley -> https://www.flickr.com/photos/billielolasorcha
Redakcijos prierašas: psichodelinių garsų netrukus bus galima išgirsti ir Lietuvoje, kur vyks jau trečiasis ciklo “Vilnius Psych Test” renginys. Jame pasirodys britai Desert Mountain Tribe, vadinami vienais įdomiausių naujų psych scenos vardų.
Komentarai