Emperor X – „Pitchfork“, „NPR Music“, „The Onion“ ir kitų įtakingų žiniasklaidos kanalų dėmesį patraukęs muzikos kūrėjas, aštrių ironiškų tekstų autorius ir altikėjas Chad Matheny iš JAV (tiesa, dabar atlikėjas gyvena… siurprizas, siurprizas… Berlyne). Prieš šešiolika metų jis pradėjo kurti gitarines dainas, prieš dešimtmetį, vardan galimybės groti, metė siekį tapti mokslininku, o šiemet savo diskografijoje pridėjo penktąjį albumą „The Orlando Sentinel“. Elektroninės muzikos kūrybos etapas, kuriame vis dar svarbų vaidmenį vaidina ir Chad’o tekstai, pagreitį įgavo pernai beturuojant Vokietijoje, kur Chad susižavėjo naudotu kišeniniu sintezatoriumi „Teenage Engineering OP-1“. Naujausius savo kūrybos vaisius Emperor X lapkričio 28 dieną pristatys ir Vilniuje.
Emperor X klipo “At a Rave with Nicolas Sarkozy” režisierius Augusto Lima kalbasi su Chad’u apie Europos ir JAV skirtumus, technologijas, kūrybą ir… „Tautišką giesmę“.
Pirmą kartą Europoje grojai 2012-aisiais ir tuomet sakei, kad nori išlįsti iš komforto zonos, palikti pažįstamą amerikietišką publiką ir nerti į neatrastų vietų pilną senąjį žemyną. Spėjai apsilankyti Vokietijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Olandijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje ir kitur. Ar nauji atradimai atsispindi kūrybiniame procese? Kaip jie pakeitė tavo rašomą ir atliekamą muziką?
Mano rašoma muzika nepasikeitė, bet užtat drastiškai pakito mano požiūris į save patį, kaip žmogų. Regis, Europoje (jei išvis galima įvardinti Europą kaip kažkokį homogenišką darinį) žmonės vis dar dažnai įsivaizduoja, kad JAV yra stebuklų kraštas, pasižymintis kūrybine laisve. Jei tokia Amerika išvis kada nors egzistavo, tai jau seniai sunyko ir kaip tik Europa dabar yra arčiausiai minėto apibrėžimo. Žmonės čia visgi dažnai to nesupranta, jie vis dar tiki kaubojiška Laukinės Amerikos idėja.
JAV, kur į 98% vietų įmanoma nuvykti tik nuosavu transportu, savo turų metu iš autobuso išlipęs kokiam nors atsitiktiniam miestely, nešinas kuprine ir gitara, esu vertinamas lyg atmata: „Ei, hipi, kur tavo mašina?“ Europoje keliauti visuomeniniu transportu yra visiškai normalu. Žmonės nėra tokie priešiški prakaituotiems praeiviams nešantiems daiktus, nes tą daro nuolat sutinkami turistai.
Socialinės apsaugos sistemą ir čia kasmet vis labiau apninka erozija, bet visgi kelias dar ilgas iki kol skurstančiojo likimas, sakykim, Vokietijoj ar Danijoj, bus toks pat žiaurus kaip turtingiausiose JAV dalyse.
Žinoma, visa tai – mano subjektyvūs pastebėjimai. Galbūt Europa man tėra kažkas „kitokio“ ir aš ieškau to kitoniškumo. Kad ir kaip bebūtų, koncertuodamas čia pasijutau kur kas laisvesnis, labiau priklausantis visuomenei nei Amerikoje, kuri mane verčia jaustis išsisukinėjančiu pašaliečiu.
Kaskart matant Emperor X pasirodymą gyvai, kyla mintis, kad nuolat save naujai atrandi, imiesi įvairiausių būdų įtraukti, sudominti publiką ir galiausiai visi lieka sukaitę, išsidūkę ir plačiomis šypsenomis. Panašią reakciją patirdavau stebėdamas tokių post punk grupių kaip Sebadoh, Pavement, Sonic Youth pasirodymus. Man atrodė mistiška, kaip kai kurie atlikėjai susidoroja su pasikartojimu ir monotonija grojant tas pačias dainas, pristato kūrinius taip, lyg tai būtų pirmas kartas. Kaip tu tą darai?
Yra tokių muzikos formų kaip, pvz., klezmeris vestuvėse, kur muzikantai gali tiesiog groti ir įžiebti didžiulį šėlsmą, sukelti visus ant kojų, nuo vaikų iki senelių, nedėdami jokių pastangų.
Yra tokių muzikos formų kaip orkestrinė muzika koncertų rūmuose, kuri remiasi klausytojų intelektiniu muzikos vertinimu ir apeliuoja būtent į tuos, kurie žino, ko ieško, ar kultūriškai ar teoriškai. Indie rock ar post-punk, ar kaip bepavadinsi, galbūt rokas apskritai visada buvo kažkur per vidurį tarp minėtų kraštutinumų.
Požiūriai, pristatyti Adorno (Teodoras Adorno – vokiečių filosofas, sociologas, muzikologas ir kompozitorius – red.) 1941-ųjų esė „Apie populiariąją muziką“ man padarė didžiulę įtaką ir pastūmėjo siekti būtent to vidurio, nes ši įvairių srovių formuojama sritis ir jos hibridiškumas suteikia galimybes ištrūkti iš egzistuojančių industrinės muzikos koncepcijų.
„Populiarioji muzika tampa klausimynu su keliais teisingais atsakymais į klausimą… Klausytojas gali išbraukti, kas jam nepatinka, ir pažymėti, kas patinka. Ribotumas esantis pasirinkime ir aiškaus suskirstymo galimybė provokuoja patinka-nepatinka elgesio modelį.“ Muzika, kurią myliu, sąmoningai ar ne siekia sulaužyti šitą užraktą. Toks siekis reikalauja nuolatinio, kruopštaus muzikinės praktikos permąstymo. Jei esu tikras, kokią muziką rašysiu po dviejų metų – nedirbu savo darbo. Jei esu tikras, koks bus koncertas dar prieš sugrodamas pirmą natą – nedirbu savo darbo.
Tai stipriai susiję su publika ir jos lūkesčiais. Reikia rasti balansą tarp tos publikos lūkesčių išpildymo ir jos nustebinimo. Visada turi išlikti grožis. Bet grožio nepakanka įtikinti žmones – ir aš tą sakau visiškai rimtai ir su didžiausia svarba – PASILINKSMINKIM. Žmones reikia aktyvuoti.
Užaugai ’80-90-aisiais, kai kompiuteriai, telefonai, internetas pradėjo keisti žmonių komunikavimo būdus. Dabar pasiekėme tašką, kai muzikos ir video prodiusavimas, platinimas jau nebe didelių studijų rankose ir galima lengvai pasimesti tarp gausybės įrankių, socialinių medijų tinkluose, kurie ir toliau vystosi, keičiasi. Kokia yra Emperor X formulė suliejant analoginį ir skaitmeninį muzikos pasaulius?
Seniau maniau, kad skirtumas tarp analoginės ir skaitmeninės technologijos yra svarbus. Dabar manau, kad XX a. analoginė technologija yra tiesiog būtinas pirmtakas šiai likvidžiai skaitmeninei aplinkai, kurioje kuriamas ir išgyvenamas menas. Neseniai buvau vakarėlyje, kur kažkas remdamasis šviežiai praūžusia virtualios realybės sistemos “Oculus Rift” marketingo kampanija pasakė, jog tai panašu į išgyvenimus 90-aisiais, kai manėm, kad ateitis atkeliavo, ir štai dabar, po 20 metų, ateitis iš tiesų priartėjo. Per anksti apsidžiaugėme. Viskas keičiasi.
Labiausiai tai paveikia mano kaip menininko darbą įrašinėjant ir platinant, nors tokios puikios priemonės kaip “Teenage Engineering OP-1” stipriai pakeitė ir atlikimo techniką. Iš esmės skaitmeninė technologija leidžia man išgauti puikų garsą ir daryti profesionalios (kaip kažkada buvo vadinta) kokybės įrašus su prietaisais, kurie telpa į mano mažą kuprinę. Aš miksuoju traukiniuose, autobusuose. Turbūt kažką įrašinėsiu važiuodamas per Lenkiją į Vilnių. Darau tai, nes galimybės leidžia, nes tai įmanoma ir manau, kad daug kitų žmonių elgiasi taip pat. Sukurti skaitmeninę laikmeną yra taip pat paprasta kaip ką nors pakeverzoti užrašų knygelėje, o tai reiškia, kad galiu staigiai reaguoti į savo aplinką ir išrutulioti idėją nuo eskizo iki pat galutinio išpildymo dar prieš išlipant Vilniuje.
Paskutinių dainų tekstuose persipina rimtos politinės temos su tavo paties svajonėmis, vizijomis, pamąstymais apie gyvenimo prasmę, meilę ir mirtį. Kaip vyksta teksto kūrimo procesas? Tiesiog paleidi sąmonės srautą ir vėliau pataisai, kažką pridedi?
Viskas vyksta atvirkščiai – žodžiai atidžiai filtruojami, dėliojami lėčiau nei ta juos nešanti srovė. Dažnai turiu grįžti ir ištrinti kiek labiau haliucinacinius elementus, kad tekstas taptų suprantamas. Man visi elementai kažką reiškia, bet pastebėjau, kad žmones labiau paliečia jau apdirbtas, į naratyvą suformuluotas tekstas. Panaudoju beveik viską, kas ateina į galvą su pirma banga, bet sudėlioju medžiagą, pridedu kontekstą plečiančių detalių. Net jei nėra pasakojimo, tam tikras apipavidalinimas leidžia žmonėms užsikabinti ir priskirti savas reikšmes žodžiams. Visgi rašau laisva forma – aš dainuoju taip, kaip repuoja freestyle reperiai, bent po 50 ar 100 kartų įrašau tą pačią dainą ir tada sudėjęs rezultatą į daugiasluoksnį garso takelį bandau išsirinkti prasmingas frazes, melodijas. Taigi galiausiai daugiau visko išbraukiu nei pridedu.
Jei tau reikėtų įvardinti vieną režiesierių, kuris turėtų kine iliustruoti tavo paskutinį albumą “The Orlando Sentinel”, kurį išsirinktum?
Po to kai buvo patvirtintas tavo pasirodymas Vilniuje, ar pradėjai domėtis miestu, galbūt išmokai keletą lietuviškų žodžių?
Apie Vilnių žinau labai mažai. Jaučiu neblėstantį prielankumą blokiniams pastatams, taip pat jaukiems ir gražiems Europos senamiesčiams. Kiek girdėjau, Vilniuje sudera tiek viena, tiek kita.
Kas liečia margaspalvę istoriją – Vilnius kažkada buvęs Didžiosios kunigaikštystės sostine, kurį laiką užimtas lenkų. Lietuva – nerimastinga valstybė, išjudinusi Sovietų Sąjungos klibančius pamatus, o dabar išsivysčiusi į nepriklausomą kapitalistinę demokratiją, kartais vadinamą Baltijos tigru. Visa tai mane jau dabar žavi ir pozityviai nuteikia. Man įdomios vietos, kur kalbama unikaliomis, retomis kalbomis, o lietuviškai kalba vos keli milijonai žmonių. Tokiose terpėse išsivysto įdomūs papročiai, požiūriai. Esu tikras, kad susidursiu su kokiomis nors įdomybėmis. Ir, žinoma, tikiuosi pasimėgauti gera vietine muzika.
Šiuo metu dirbu ties „Tautiškos Giesmės“ versija būsimam koncertui, bet mano tarimas yra siaubingas, tad gal ir teks praleisti šią dalį. Pažiūrėsim…
Internete:
https://www.facebook.com/emperorx.net
http://www.bar-none.com/emperor-x/
http://pitchfork.com/artists/1381-emperor-x/
Koncertas Vilniuje: https://www.facebook.com/events/291242354418994/
Komentarai