Šioje šalyje nėra vietos ne tik pionieriams, bet ir žmonėms su gitaromis. Kalbu ne apie ant kaklo pakabintą aksesuarą, dažnai matomą, bet nelabai girdimą. Ir ne apie nupirdusį seną rokelį, o apie roką su kiaušais. Grojamą jaunų ir aistringų žmonių. Todėl, kai išgirdome No Real Pioneers “Not The Day To Fall” ir pamatėme juos apšildant danus Get Your Gun Vilniuje, iškart pagalvojome: “Būtinai reikia su jais pakalbėti”. Pasakyta – padaryta. Kalbamės su Gabrieliumi (gitara/vokalas), Karoliu (bosas) ir Luku (būgnai) – šiuo metu viena perspektyviausių gitarinės muzikos grupių Lietuvoje. Tiesa, tų gitarų pasirinkimas – gana ribotas, bet “pionieriai” vistiek skamba kietai. Jie mėgsta Circle Takes the Square, Funeral Diner, Old Gray, Sons of Saturn, Jairus, Touche Amore, If These Trees Could Talk, Caravels, I Create, Indian Summer, Russian Circles, Cult of Luna, Mono, Deafheaven, o pavadinimas kilo iš Bloc Party gabalo.
Kodėl nebėra tikrų pionierių (pionierius – kokios nors veiklos, judėjimo pradininkas) ?
Visada egzistuoja kažkas, kas buvo prieš tą oficialųjį pradininką, kas galbūt kažkur pasaulio pamirštam kampe prieš daug laiko tą patį padarė. Galbūt tas kažkas pastūmėjo, pasidalino idėja ar tiesiog savo išmintį išreiškė ir buvo pamirštas. Galbūt tas kažkas tiesiog padarė įtaką, be ko pionierius nebūtų pionierius. Visada egzistuoja pradininkas, kuris buvo prieš pradininką. Begalinė grandinė.
Kokia grupė ar atlikėjas “privertė” imti instrumentus ir groti?
Gabrielius: Paėmiau gitarą į rankas tai tiesiog, šiaip sau (arba tiek mano atmintis nesiekia). Bet truputį vėliau, kai jau turėjau savo gitarą, išgirdau Nirvaną, tai buvo didelis noras išmokt grot, kaip K.Cobain grojo. Tai buvau tada atseit grandžeris, kaip ir dalis kitų klasiokų, buvusių toj pačioj situacijoj.
Karolis: Juokingas sutapimas, nes nežinojau apie Gabrieliaus “pradžią”, tačiau grupė, užvedus idėją, kad reikia ir pačiam muzikuot, tikriausiai bus ta pati Nirvana. Tik savo klasėje grandžeris buvau vienintelis.
Lukas: Neėmiau į rankas jokios gitaros ir juo labiau negrojau ja. Ėmiau lazdeles ir grojau būgnais. Tuo metu klausiausi daug noise-core, grindcore, black metal, taip pat – post-rock muzikos. Manau, galėčiau pasakyt, jog labiausiai įkvėpė Karolis-Kiras-Popietės Vyrukas-Karma Jawless-Seagull Overseas-Faršas-Vidinė Ramybė. Čia aš kalbu apie vieną žmogų, stovintį už visų šių vardų ir pavadinimų.
Kiek žinau, grupės užuomazgos – Alytuje. Ar ten vis dar pavojinga pasirodyti su kitokia šukuosena ar aprangos kodu?
Taip. Net jei žiemą ten eini su netamsia striuke, žmonės apeina bent 5 metrų spinduliu aplink tave arba kumštis labai dideliu greičiu artėja prie smakro. O iš tikro, tai yra žmonių, kurie vistiek prikibs, kad ir kaip atrodytum. Manau, jog situacija vis gerėja. Bent tikiuosi. Tų kitaip atrodančių vis dar yra, jie yra matomi ir jie pasyviai ugdo žmones, pratina. Pastaruoju metu Alytaus gatvėse jau nebūnu dažnai, tai ir realios situacijos nematau.
Pradėjote iš esmės du kartus: 2011-aisiais ir pernai. Antras kartas nemelavo?
Nemelavo. Ta antroji pradžia “įvyko” po gana ilgos pertraukos, kai pradėjom grot su trečiuoju būgnininku Luku (magiškas skaičius trys – dėl kurio, matyt, ir nemelavo). Čia buvo kaip ir antras grupės gyvenimo etapas. Pasikeitė miestas, nes repetuot pradėjom jau Vilniuj.
Screamo = scream + emo. Kas, be emocionalaus rėkimo, dar slepiasi po šia formule?
Saviraiška, savotiškas išlindimas iš kiauto. Emocija, paslėpta po tekstu. Kartais ji būna akivaizdi, kartais ne. Melodija, kartais nostalgiška, dažnai liūdna, apimta chaoso.
Kas sukelia norą rėkti (Pyktis? Neviltis? Džiaugsmas? ..?)
Viskas aplinkui. Blogis, gėris. Gamta, industrija. Gyvenimas, mirtis. Gyvenimo įvykiai, protinė, emocinė būsena sukelia tą norą. Dažniausiai tai turbūt rėkimas iš nevilties, peraugantis į dar stipresnį rėkimą suradus tą viltį.
Vasarą susprogdinot nedidelę bombą su “Not The Day To Fall” video klipu. Kaip atsitiko, kad įrašinėjot su prodiuseriu Snorre Bergerud, žinomo iš savo darbo su Rasabasa?
Rasabasa nariai/”YMIR Audio” komanda buvo pažįstami su Luku, todėl kai pradėjome visi kartu grot, nutarėme pasikalbėti su jais apie mūsų norą padaryti įrašą. Pokalbis pasisekė ir štai, vieną rytą mes jau įrašinėjame dainą, o mus dar ir filmuoja.
Kodėl šis kūrinys nepateko į rudenį išleistą 4 kūrinių demo?
Mes patys laukiame geresnės progos išleisti šį kūrinį. Kadangi turime ganėtinai konkrečių planų, esame kantrūs šiuo klausimu.
Neseniai išlipote iš undergroundo ant alternatyvinės scenos – klube “New York” apšildėt danus Get Your Gun. Publikai tapote netikėtu atradimu. Kokie jūsų įspūdžiai?
Gabrielius: Daug naujos patirties. Dėka organizatorių “ALT events”, pasijutom kaip didelė grupė. Nesame pratę groti didesnėse scenose, su pilnu įgarsinimu, kur viską girdi per monitorius, o ne per už nugaros esantį kubą. Ir žmonių buvo tikrai daug, tai scenos baimė ar jaudulys pasireiškė labiau nei įprastai, tačiau minutė po minutės jausmai vis slėgo matant linguojančius žmones. Prisijaukinom sceną, o gal ji mus prisijaukino. Geriausias koncerto momentas buvo kartojant tą patį “Not The Day To Fall”, kai daug žmonių kartu su mumis rėkė iš visos gerklės. Kai pirmą kartą gyvai išgirdau Touche Amore „Honest Sleep“ ir Raein „Tigersuit“, svarsčiau, koks jausmas yra būti ant scenos, kai žmonės už tave ar kartu su tavimi dainuoja tavo dainą. Dabar jau žinau – daug jausmų, emocijų vienu metu, kad apibūdint žodžiais nesugebu. Švelniai tariant – nuostabu.
Ar pasiruošę tapti Lietuvos “normalios” muzikos scenos dalimi su visomis to pasekmėmis?
Iš tikrųjų, nežinome ir net neįsivaizduojame, ką reiškia būti „normalios“ scenos dalimi. Nežinom ir tų pasekmių. Žinom tik tai, kad kursim muziką, kurią mums patinka grot, rėksim apie tai, apie ką norim rėkt. Ir šaknų nepaleisim. Suprantam, kad esam undergroundinė grupė, kurios klausytojų ratas išsiplėtė ir į „normalios“ muzikos klausytojus. Jau vien tas faktas, jog duodame interviu, mums yra kažkas naujo.
Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje taip prastai su rokenrolu iš esmės?
Matome tendenciją, kad vis kuriasi nauji projektai, grupės. Sugroja kelis koncertus ir po pusmečio apie juos jau nė ženklo, o nariai jau ieškosi naujos veiklos. Gal negauna pakankamai pagyrų, kad gerai pavarė.
Ore.lt sako, kad gerai varot. Neišsiskirkit po pusmečio, sukurkit bent keletą lietuviškų priedainių, kuriuos minia galėtų skanduoti festivaliuose ir galbūt kažkam Akmenėje, Kupiškyje ar Varėnoje tapsit jų nirvana.
Internete:
Komentarai