Lietuviškai auditorijai jau pažįstamas Islandijos sunkiosios muzikos reiškinys SÓLSTAFIR Europos turo metu pasirodė Vilniuje. Modernioje alternatyviojoje scenoje, kai, rodos, viskas išbandyta ir patirta, unikalus garsas yra retas reiškinys. Tačiau SÓLSTAFIR kūrybai šis trūkumas visiškai negresia. Per beveik du dešimtmečius trunkančią karjerą kvartetas iš Reikjaviko sugebėjo ne tik sulaužyti sunkiosios muzikos kanonus, bet ir apskritai išsiveržti iš bet kokių žanrinių rėmų.
Kūrybinė SÓLSTAFIR evoliucija — įspūdinga. Pradėję nuo vicking metal ir black metalstilių, sulig kiekvienu albumu islandai, viena vertus, tolo nuo savo ištakų, kita vertus – lyg magnetas pritraukė vis daugiau naujovių, tuo pat metu išlaikydami individualų skambesį, šiaurietišką melancholiją, islandišką „ateiviškumą“, hipnotizuojantį misticizmą. Grupės progresas yra gretinamas su ULVER ir KATATONIA kūrybos poslinkiais – kaip ir pastarieji, metalo muzikos scenoje debiutavę SÓLSTAFIR ilgainiui visiškai peržengė tradicinės sunkiosios muzikos ribas.
Geriausiai perėjimą į visai naują muzikalumo lygmenį atspindi naujausias SÓLSTAFIR albumas„Ótta“(2014). „Ótta“— neabejotina kulminacija grupės kūryboje, bylojanti apie gebėjimą tobulėti ir naujų horizontų paieškas. Albumo pasirodymas ne tik užgniaužė kvapą ištikimiems Sólstafir gerbėjams, bet ir tapo atradimu su sunkiąja scena nesusijusiai auditorijai. Nors „Ótta“ albume išlaikoma black metalo žanrui būdinga slogaus kartėlio atmosfera, tačiau Aðalbjörn Tryggvason vokalas čia kaip niekada įvairus ir transliuoja itin platų bei dramatišką emocijų spektrą. Instrumentinėse albumo kompozicijose išryškėja post rokui būdingi kontrastai ir folklyriškumas, o visa tai dar sustiprina smuiko ir banjo garsai, taip pat klasikinio roko, punk ir sludge įtaka.
Žinoma, ir po „Ótta“ pasirodymo SÓLSTAFIR išliko neatsiejami nuo sunkiosios scenos. Tai jau antrasis islandų albumas, išleistas po „Season of Mist“ kompanijos sparnu, glaudžiančiu ir tokius ekstremalumo autoritetus kaip MAYHEM, GORGUTS, INQUISITION ir kt. Metalo muzikos olimpe SÓLSTAFIR užima garbingą vietą ne tik ideologiškai, bet ir dėl kultinių albumų „Köld“ ir „Masterpiece of Bitterness“.
Žvelgiant iš kultūrinės perspektyvos, SÓLSTAFIR kai kada lyginami su tautiečiais SIGUR RÓS. O kalbant apie islandų muzikinį stilių, greta Ótta minimi ir prestižiniai post metalo vardai (MOGWAI, ISIS, CULT OF LUNA). Ir vis dėlto, nė vienas iš šių sugretinimų nėra tikslus. SÓLSTAFIR post metalo virpesiai išreiškiami energingu ritmu ir tirštais rifais, skaidrią melancholiją keičia klampūs sodrios tekstūros proveržiai. Šio ketverto kūryba kaip ir kontrastingas Islandijos kraštovaizdis veržiasi verdančiomis gelmėmis, panardina į paslaptingą ir svaiginantį bangavimą bei provokuoja akistatą su atšiauriausiais pasąmonės užutekiais.
Komentarai