Palikę savo gimtuosius “Mančesterį” ir… em, tarkim, “Šefildą”, jiedu atvažiavo pas geležinį vilką ir įkūrė savo “Liverpulį”. Kalbame apie Šiaulius, Raviliškį ir Vilnių, tačiau “Liverpool” šioje šaradoje išlieka – nepriklausomo roko sceną globojantis ir propaguojantis baras netrukus švęs savo pirmąjį gimtadienį. Įsikūręs toli nuo kolegų ir konkurentų (nors, tiesą sakant, tai turbūt vienintelė vieta Vilniuje nuosekliai ir metodiškai besirūpinanti indie muzika), tarp apdulkėjusių tuščių “Vilniaus vartų” vitrinų, prie Geležinio vilko autobano ir “Pedagoginio” tilto, šis baras siūlo bene gražiausius industrinius saulėlydžius ir aktualiausią indie muziką mieste. Nieko nuostabaus, kad čia buvo paskelbtas bei aptartas buvusių “Ore” bendradarbių Jono Oškinio ir Karolio Vyšniausko sudarytas “Lietuvos indie dainų top 50”.
Savo pirmąjį gimtadienį, kaip, beje, ir atidarymą, “Liverpool” švęs 3 naktis su visu Baltijos šalių nepriklausomo roko žiedu: latviais The Pink Elephant, estais I Wear* Experiment, ir lietuviais: InSearch, No Real Pioneers, ba., Markas Palubenka, Colours of Bubbles. Įsigyk išankstinius bilietus, nes jų kiekis ribotas.
Mūsų pašnekovai – baro įkūrėjai Evaldas Taroza ir Laurynas Zibolis. “Neslepiame, kad „Liverpool“ baras yra skirtas nišinei auditorijai – indie roko mėgėjams ir jų draugams. Barą atidarome tiems žmonėms, kurie nenori tiesiog pagerti, bet kuriems rūpi gera muzika ir gera kompanija. Čia jie galės sutikti bendraminčių“, – prieš atidarymą sakė Evaldas.
Nuo 2007-ųjų Evaldas ir Laurynas organizavo „Liverpool Party“ rokotekas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, Lietuvos indie roko grupių koncertus „Liverpool Live“, akustinių gitarų stovyklą „Live Camp“, taip pat naujos indie muzikos paieškoms skirtus vakarus „Liverpool Labs“. Vienu metu jie, kaip ir mes, netgi spausdino savo laikraštį, leidžiamą apie 500 egz. tiražu ir platinamą nemokamai. 2008-aisiais “Liverpool” iniciatyvos tapo Ore metų atradimu. Vos vėliau ir susipažinome su viso šio judėjimo generatoriais, tikrais indie ambasadoriais, Evaldu ir Laurynu. Tuomet interviu pastarasis prasitarė: “Mąstome apie savo klubą, mūsų palaikomus grupių koncertus, festivalius, radiją ir dar daug dalykų. Idėjų ateičiai tikrai yra, bet jų imsimės tada, kai galėsime viską padaryti kuo kokybiškiau.” Praėjus 5 metams “Liverpool” jau kvietė į savo baro atidarymą.
„Keliame sau aiškų tikslą – norime, kad tai būtų šiuolaikiškas baras, žinomas kiekvienam indie muzikos gerbėjui, o kartu ir svarbiausia platforma jauniems šio žanro muzikos atlikėjams Lietuvoje“, – prieš metus apie baro tikslus kalbėjo Laurynas.
Prieš pokalbį kylanti Lietuvos indie grupė Condor Avenue pristatinėja savo debiutinį įrašą ir sako, kad čia jaučiasi kaip namie, Evaldas su Laurynu džiaugiasi, kad kiekviena diena bare priverčia užmiršti vakarykštę, o renginių organizavimas suteikia galimybę sutikti daug nerealių žmonių.
Atvykę į didesnį miestą dauguma pirmus metus susižavėję blaškosi tarp daugybės įvairių barų ir pasirinkimo jiems netgi per daug. Tuo tarpu jūs, atvykę iš Šiaulių ir Radviliškio, sostinės barų scenai iškart turėjot priekaištų. Ko trūko?
Evaldas: Nesame užgimę barų ekspertai, kad vos atvykę į Vilnių studijuoti, būtume galėję imtis vertinti, kas sostinės baruose blogai, kas gerai. Tiesiog ėjom visur, šokom, gėrėm. Vėliau supratom, kad kur beeitum, visur gi norisi linksmintis tarp savų, su gera muzika, o ne rymoti kokioj diskotekoj palei sieną laukiant, kol uždės gerą dainą ir, galbūt, keliese entuziastingai išdrįsim pašėlti aplinkiniams bevėpsant… Tai va, to ir trūko – gero vakarėlio su savais, skambant mėgiamai muzikai.
Laurynas: Ne iš karto supratome, kad trūksta ir tik vėliau, po kelerių metų buvimo Vilniuje, ko trūksta. Visi žinome tą jausmą, kai supranti, kas tau patinka, ar tai būtų muzika, ar žmonės, ar kitkas, ir žinai, kad kitiems dalykams negali švaistyti laiko, tiesiog ieškai to, ko tau trūksta, mūsų atveju, gero indie roko.
Beje, kokia tuo metu buvo Šiaulių barų situacija? Apie Radviliškį, supraskit teisingai, net neklausiu.
Evaldas: Tuo metu pinigų po barus šlaistytis nebuvo. Buvo “Šeškinė” ir “Sklepas”, kur vyko daugiau mažiau alternatyvūs dalykai, o visa kita – plotas pas ką nors.
Laurynas: Tiesą sakant, apie Radviliškio barus galima būtų ir pakalbėti. Dar ’96-97 metais keli mūsų miestelio „neformalų“ lyderiai kiekvieną penktadienį organizuodavo “Metaloteką”, vėliau – “Freestyle`ą”, kur skambėdavo vien tik britpopas ir panaši muzika. Po poros metų atvykęs į Vilnių labai nustebau, kad tokios specializacijos nebuvo – visi bandė įtikti visiems. Taigi, pradėdami organizuoti roko vakarėlius Vilniuje 2007-aisiais, tiesiog perdarėme tai, kas veikė Radviliškyje prieš daugiau nei 10 metų. Iš dalies šiek tiek juokinga, tačiau tai taip pat reiškia, kad roko mėgėjų niša egzistuoja kiekviename mieste ir bet kuriuo momentu. Vieniems atsibosta, kiti atranda.
Kaip nusprendėt pradėti “Liverpool” vakarėlius? Gal prisimenat, kaip maždaug atrodė pirmasis?
Evaldas: Puikiai prisimenu pirmąjį. Jis vyko ŠMC kavinėje. Mes už vieno stalo prie kompiuterių sėdim ir leidžiam pasiruoštą penkių valandų grojaraštį. Laurynas buvo išsisukęs koją, bet neišlaikęs bandė šokt ant vienos kojos su ramsčiu. Buvom prisikvietę draugų ir jų draugų. Pamenu, jaudinomės kaip pirmokai, nes darėm kažką, ko neišmanėm, tik žinojom, kas yra gera daina.
Laurynas: Idėją savo virtuvėse, su gitara po ranka, varinėjome keletą metų: kad reikia kažką daryti, nes nieko nevyksta, o yra tiek geros muzikos. Maždaug, kodėl turime trintis kažkur ir laukti vos kelių gerų roko dainų ar nuo metalo garsų trankytis į akmenines sienas “Bix’ų” rūsyje. Kartą Liuksemburge pas draugus balkone vėl apie tai kalbėjom ir nusprendėm, kad jau užsiknisome apie tą patį kalbėdami ir nieko nedarydami, todėl įvarėme save į kampą – davėme sau apie 3 mėnesius, nustatėme vakarėlio datą ir nuo tada tai tapo tiesiog projekto įgyvendinimu. Prieš renginį apie savaitę rūšiavome muziką, sudarinėjome playlistą. Likus dienai nuėjau į pirmą pavasarinę futbolo treniruotę su naujais bucais ir nusitraukiau čiurną. Taigi į pirmą vakarėlį atėjau su ramentais. Iki šiol nesu matęs kito didžėjaus su ramentais šokinėjančio pagal Franz Ferdinand dainą :) Tada po renginio kalbėjome, kad pirmam kartui žmonių gal ir mažoka, bet aiškiai supratome, kad ardami vagą ilgai ir sistemingai viską galime pakelti į kitą lygmenį.
Panašu, Liverpulis jūsų širdyse reiškia kažką daugiau nei tik vieną Anglijos didmiesčių. Na, žinom, kad ten prasidėjo The Beatles karjera, bet turbūt tai – ne vienintelė priežastis?
Evaldas: Dabar, praėjus nemažai metų, pavadinimas “Liverpool” išties yra įgavęs labai stiprią reikšmę ir beveik nebeturi asociacijų su Anglijos miestu. Kažkokių ypatingų sentimentų miestui, bent jau aš, neturėjau.
Laurynas: Ten nuvykus viskas tiesiog sustojo į vietas. Idėja, pavadinimas, muzikos tipas. Tai, kad Liverpulis kaip miestas pats turi daugelį klodų tikrai nesutrukdė.
Kaip suprantu, abu turite “normalius” darbus, kam jums reikėjo užsiimti vienu sunkiausiai prognozuojamų verslų – baru?
Evaldas: Tai nėra sunkiai prognozuojamas verslas, nes verslo modelis jau nuo seno labai aiškus. Greičiau – lėtai atsiperkantis verslas, bet tai nėra priežastis jo nedaryti. Galima sakyti, kad žinojom, ką norim padaryti ir tai padarėm, o dabar šiuo verslu užsiima ypač gera ir stipri komanda, kuri išmano kaip ir ką daryti.
Laurynas: Na, atsakymas čia, manau, aiškus ir banalus – kai žinai, kad nepabandęs dabar gailėsiesi visą gyvenimą, tiesiog turi tai padaryti.
Prieš metus įsikūrėte gana keistoje barui vietoje – bankroto kvapeliu atsiduodančiuose “Vilniaus vartuose”. Jūsų kaimynai – LR Seimas, M.Mažvydo biblioteka ir Geležinio vilko greitkelis. Bet ar turite tą garsųjį Vilniaus “kaimyną”, kurį turi dauguma Vilniaus barų ir klubų?
Laurynas: Šiame konstekste viskas gerai, iš dalies vietą padiktavo noras išvengti kaimyno problemos. Ne vienam jaunuoliui mūsų pasirinkta vieta netgi romantiška, gal primena dar didesnį ir gyvesnį miestą, siūlyčiau ateiti gegužę ir birželį pasižiūrėti industrinių saulėlydžių.
Kodėl nusprendėte, kad jūsų erdvė turi būti pabrėžtinai šviesi ir sterili? Išgirdus žodį “rokas” (nesvarbu su kokiais priedais), mintyse iškyla prieblandoje paskendęs tamsus baras…
Evaldas: Apšvietimo projektas dar nebaigtas. Tiesa, kad siekėme, jog ši vieta būtų šviesi, tačiau ne sterili, o jauki. Apie tai dar galvojame ir dirbame. Paaiškinimo į klausimą “kodėl”, neturiu, tai tiesiog skonio ir apsisprendimo dalykas – nenorėjom tamsiame sklepe užsikalę lentelę “baras” pardavinėti baikeriams alaus skambant ZZ Top.
Laurynas: Evaldas gerai apibūdino, galiu tik pridurti, kad iš dalies pasirinkimą formavo ir mūsų ankstesnių “Liverpool” vakarėlių auditorija – apie 65 proc. jų būdavo merginos, o merginoms, manau, mūsų baro koncepcija patinka.
Žadėjote, jog “dalis sumos nuo kiekvieno bare parduoto gėrimo ir kitos apyvartos bus atidėta į specialų fondą. Jame sukaupti pinigai bus panaudoti Lietuvos indie roko muzikai skatinti: įrašų leidybai, specialių renginių organizavimui, kitokiai pagalbai grupėms.” Ar praėjus metams kas nors nuveikta LT indie muzikos labui?
Laurynas: Dar renkamės geriausią modelį šiai minčiai įgyvendinti, galvojome, kad grantus galėsime teikti dažniau, tačiau pirmuosius visgi išdalinsime gimtadienio metu ar iškart po jo.
Ar palyginus su “Liverpool” vakarėlių pradžia, Lietuvos indie scena pasikeitė?
Evaldas: Žinoma. Tokios grupės kaip Deeper Upper, Garbanotas Bosistas pradėjo groti panašiu metu, kai “Liverpool” pradėjo veiklą. Dabar – tai jau brandžios grupės ir ateina nauja muzikantų karta. Kas išliko panašaus, tai faktas, kad nedaugelis išdrįsta dainuoti lietuviškai.
Laurynas: Kiekio prasme, man atrodo, kad startuojančių grupių dabar yra daugiau, vietų kur juos priima – taip pat. Kokybė, na, ir honorarai kyla. Mes stengiamės būti svarbiausia platforma jaunų grupių startui, nes tai tiesiog įdomu ir prasminga.
Kaip manote, kodėl Latvijoje indie skamba dieninio radijo eterio metu, o Lietuvoje – tai lieka pakankamai nišine kategorija, kurią bando pralaužti tokios grupės kaip Colours of Bubbles ar ba.?
Evaldas: Greičiausiai, dėl to, kad Latvija yra labai arti Šiaulių. Juokauju.
Laurynas: Galbūt geriau išvystyti vadybiniai dalykai, galbūt didesnė skandinavų įtaka ar Rygos, kaip didesnio miesto, veiksnys. Dominuojančių religijų skirtumuose gal būtų per gilu kapstytis :) Tai geriau išmano muzikos žurnalistai ir prodiuseriai, mes tiesiog darome tai, ko mums trūksta.
“Indie” terminas neatsiejamas nuo “Liverpool” baro. Šiandien šis apibūdinimas gerokai iškrypęs. Jį sau klijuojasi beveik visi atlikėjai, grojantys gitaromis kažką į šoną nuo klasikinio roko. Tai naudojama taip dažnai, kad jau beveik neteko prasmės. Kaip šį terminą šiandien suprantate jūs?
Evaldas: Iš tikrųjų pirmasis bandymas apibūdinti liverpulietišką muziką, buvo keturiais žodžiais: alternative/indie/rock/britpop. Dabar supaprastinome iki dviejų žodžių indie/rock, o supaprastinę, galima sakyti, praplėtėme visos bare skambančios muzikos diapazoną. Tad mūsų veikloje “indie” garantuotai neatitinka oficialaus pirminio apibrėžimo, nes šis žodis per daug lankstus – kiekvienas jį supranta savaip ir kiekvienas savaip teisus. Galų gale, visi su savo niuansais vistiek suprantam, ką reiškia “indie”. “Liverpool” nėra “indie” apibrėžimo puoselėtojas, bet to, kas už jo slypi.
Laurynas: Aš atsakysiu paprastai. Visgi man tai asocijuojasi su alternatyva, tam tikra niša, lengvomis gitaromis, naujesniu skambesiu, naujomis idėjomis ir saviraiška. Turbūt nėra būtina, kad indie rokas taptų mainstream’iniu reiškiniu, tiesiog niša, kurią jis apima, turėtų būti pakankamai didelė. Tikiuosi, savo veikla Lietuvoje ją plečiame ir palaikome.
Kas labiausiai įsiminė per pirmuosius jūsų baro-klubo gyvavimo metus?
Evaldas: Baras toks dalykas, kad kitą dieną gali pasimiršti vakarykštė. Gal ir banalu, bet Naujųjų metų vakarėlis buvo gana įsimintinas, ypač prisiminus kad prieš tai šventėm statybose.
Laurynas: Šiaip labai įdomu pamatyti viską iš kitos pusės. Turėdami tokią universalią erdvę galime surengti įvairiapusiškus renginius, o jų metu sutinki nerealius žmones.
Komentarai