Niekada nemėgau techno. Nė Detroito, nė Čikagos, nė kokio nors kito. Arčiausiai turbūt priartėjau iš dub pusės su Deadbeat priešakyje. Tačiau nepaisant to, esu praleidęs tik keletą “Sūpynių” iš dabartinių 10-ies.
Nes per tiek metų šis renginys tapo savotišku apsilankymu pas draugus prie ežero. Nors festivalis nuolat plėtėsi, pavyko išlaikyti tą auksinį less is more balansą ir jaukią beveik-draugų-tūsas atmosferą. Smagu stovėti priešais sceną, kurios nebjauroja jokie rėmėjų logotipai. Smagu žinoti, kad festivalį organizuoja entuziastai, o ne šaltai skaičiuojantys verslininkai.
Nes pastaruoju metu “Sūpynės” vis plačiau atveria savo vartus įvairiems žanrams, išeidami ir už elektroninės muzikos apibrėžimo ribų. Faktas, skirstymas pagal muzikos žanrus – atgyvenęs reikalas. Ir nors festivalio “centras” naktį buvo atiduotas techno šeimai, dieną čia, o priemiesčiuose ir naktį, skambėjo įvairiausi garsai.
Nes “Sūpynės” vyksta viename nuostabiausių Lietuvos kampelių Nacionaliniame Aukštaitijos parke prie Žeimenio ežero. Iki šiol nelabai suprantu, kaip organizatoriams pavyksta išsilaikyti lietuviškų palmių ir natūralių mėlynių plantacijų prieglobstyje. Žinoma, gamta turi savybę greitai atsistatyti, bet, tikiu, ir organizatoriai pasirūpina, kad jai tai padaryti būtų lengviau.
Nes tai – iš esmės pirmasis vasaros festivalis, kai jau taip norisi asfaltą pakeisti miško takeliais, o įprasta patalynę miegmaišiu palapinėje. Šiemet “Sūpynės” nusikėlė savaite vėliau ir laimėjo – oro sąlygos buvo puikios.
Nes tik čia paryčiais gali pamatyti natūralius gamtos garsovaizdžius ir jų waveforms.
Nors jau kelintus metus “Sūpynės” vyksta toje pačioje vietoje, šiemet buvo keletas pasikeitimų. Visų pirma, bandymas įsisavinti kitą krantą. Deja, dėl įvairių priežasčių, jis nepavyko: taip ir liko neaišku, kodėl reikėtų statyti palapinę ten, o linksmintis kitame krante; žmones papiktino mokestis už persikėlimą – ir taip gyveni nelabai patogiai, o dar turi už tai mokėti; naktį keltai nekursavo; kitame krante esanti “Tank” scena taip ir nesulaukė publikos. Deja, dėl keltų buvo paaukotas “Less” scenos paplūdimys. Bet “Sūpynių” šešiakampis iš kito kranto atrodė puikiai, o noras nukreipti automobilių srautą geresniu keliu – sveikintinas.
Kitas pasikeitimas – “Low” scenos perkėlimas į visiškai priešingą pusę dėl akmens amžiaus gyvenvietės kultūrinio sluoksnio išsaugojimo. Atrodė, kad ši scena pasmerkta nelankomumui, nes atsidūrė per kelis kilometrus nuo “centro”, tačiau ar dėl tam tikros publikos dalies meilės bass muzikai, ar dėl massive garso sistemos, ar dėl kitų priežasčių, ši erdvė tapo savotišku open air klubu – jaukiausiu visame festivalyje. Naktimis minios žmonių čia audringai sveikino atlikėjus – pirmąjį vakarą daug kam apie save priminė, atrodytų, jau primirštas, senas geras d’n’b, o antrąjį – labai “sūpyniškas” techno. Smagu, kad daug kas iš abiejų vakarų labiausiai įsiminė lietuvius Intakz ir Split Pulse.
Dar vienas naujiena – vorkšopai. Paskaitoms ir susitikimams su atlikėjais buvo skirta speciali palapinė prie “Less”, kuri naktimis virsdavo nebyliu kino teatru su “Metaforms” programa. Erdvė nedidelė, bet kiekvieno renginio metu būdavo pilna ir dažnai lektorius su klausytojais rūpimus klausimus dar aptarinėdavo ir viskam pasibaigus. Lukas Šalna pasakojo apie fotografiją, Rimas Sakalauskas – apie video mapping’ą, Laimonas Žakas – interneto meną, Vytis Puronas – analoginius modulinius sintezatorius, Gon – apie beatbox’ą ir efektus, švedai pristatė savo “Elektron Machines”, o viską vainikavo diskusija “Noriu būti artistas”, kurioje dalyavo virš 10-ies įvairių scenų veikėjų.
Paskutinė naujovė – festivalis prasidėjo… trečiadienį. Neprisimenu, kad Lietuvoje kuris nors panašaus tipo renginys būtų prasidėjęs taip anksti. Baigėsi jis, žinoma, tradicinėmis “Minimal Mondays” mišiomis jau Vilniuje.
Festivalis – toks reiškinys, kur niekada nepamatysi visko ir geriau nebandyti, nes nepamatysi nieko. Paradoksas, tačiau neskubėdamas čia gali patirti daugiau. Ir vėlgi less is more. Kai kam “Sūpynės” neįsivaizduojamos be rytinės “High” scenos ir tame yra tiesos. Čia dažniausiai atsisuka visi varžteliai ir čia gali pamatyti stage divingą ne į žmones, o į samanas šalia. Kai kas visą laiką praleidžia “centre” – pievoje priešais “More” – grojant Ryan Elliot – Function – Ben Klock ji atrodė kaip Vingio parkas. “Ore” tradiciškai čia praleisdavo dieną (gyvi koncertai: Darbo džiaugsmai, InSearch, netikėtai nutrauktas Paulius Kilbauskas, MC Mesijus su Munpauzn), o sutemus sukinėjosi po “Less” ir “Low”. Deja, pirmojoje bendras ritmas dažnai strigdavo dėl planuotų ir neplanuotų soundcheckų. Vessel, nors ir nesulaukęs savo efektų, sugebėjo atlikti operaciją su skolintais. Cutthroats derinosi skaudžiai ilgai, paskui taip pat skaudžiai ir grojo. Sklandžiau pasirodė Without Letters, nustebinę netikėtu rock attitude. Ilgai tai neigę, jie prisiminė, kad vis dėlto yra roko grupė. Inga Copeland vėlavo, todėl vėl derinosi ilgai. Tokios pertraukos išmušdavo, eidavai dar vieno gėrimo ar falafelio, sutikdavai kokį pažįstamą, kur nors prisėsdavai ir žiūri, kad jau švinta. Nepykit atlikėjai ir organizatoriai, kurie dėliojot programą, kad visiems būtų gerai, bet festivalio keliai nežinomi.
Sveikiname “Sūpynes” sulaukus 10-ojo jubiliejaus, išlaikius sveiką protą bei teisingą ritmą.
Less is more.
Komentarai