Tai – sėkmingas lietuviško meno eksporto pavyzdys: Berlyne gyvenanti ir dirbanti kūrėja Julija Goyd asmenines parodas šiandien rengia tokiuose pasaulio didmiesčiuose kaip Berlynas ir Niujorkas. Režisuotos, studijinės fotografijos kadrai kalba patys už save – menininkės darbuose ryškus erotinis prieskonis, realizmas, grožio sąvokos nagrinėjimas. Kiekviena Julijos nuotrauka – išjausta ir sustyguota. Gal dėl skaičiukų, po ilgamečių ekonomikos studijų, tebesisukančių Julijos galvoje?
Jautrios fotografijos ir video meno darbais sužavėjusi tarptautines meno erdves, Julija Goyd mielai sutinka duoti interviu Ore.lt, pakalbėti apie menininko duoną bei meno sąvokos skirtumus Vilniuje ir Berlyne.
Viršuje – viena naujausių Julijos Goyd fotografijos serija “Themselves”.
Bendraujame elektroniniu paštu, nes, minėjai, keliauji. Kokius kraštus dabar lankai?
Šiuo metu keliauju su vienu projektu per kai kurias Europos Šalis ir skirtingus Vokietijos miestus – menininkui Carsten Nicolai padedu surinkti reikiamą foto medžiagą jo publikuojamam darbų albumui.
Viešojoje erdvėje dažnai kalbi apie keliones, publikuoji senų kelionių nuotraukas. Kelionės – taip pat viena iš tavo savirealizacijos, gal net meno formų?
Man retai tenka malonumas keliauti vien atostogų tikslais, labai dažnai keliauju su arba darbo projektu, arba meniniu kūrybiniu projektu. Užtruko nemažai laiko, kol sugebėjau suderinti kelionių teikiamą malonumą su atliekamais darbais, tik ne per seniausiai supratau, kad tai yra vienas įdomiausių ir geriausių keliavimo būdų, nes labai dažnai tenka susidurti su vidine kiekvienos lankytinos šalies santykių ir bendradarbiavimo kultūra ir struktūra, o tai įkvepia ir stimuliuoja mane kūrybiškai.
Kas, tavo akimis, menas yra vilniečiui ir kas berlyniečiui? Ar skiriasi mūsų ir vokiečių požiūris į šiuolaikinį meną?
Asmeniškai aš nejaučiu požiūrių skirtumo. Manau, skirtumas yra tik tame, kad Vokietijoje būti menininku yra šiek tiek paprasčiau, nes egzistuoja daug daugiau galimybių skirtingoms pasirinktoms saviraiškos kryptims. Stiprios meno mokyklos, pasauliniu mąstu dirbančios meno galerijos, inovacijų ir mokslinės pakraipos mąstysenos puoselėjimas sudaro palankesnes ir įdomesnes sąlygas meno praktikai. Vokietijoje būti geru menininku yra labai gerbtina profesija, Lietuvoje tai atrodo kaip sunkiau pasiekiamas tikslas… Nors, kita vertus, man tenka neretai susidurti arba skaityti apie Lietuvos jaunimą ir, neslėpsiu, mane visada žavi ir stimuliuoja mūsų jaunųjų žmonių pasiekimai.
Kurie lietuvių menininkai – didžiausi tavo įkvėpėjai?
Šiuo atveju galėčiau paminėti Joną Meką. Vienas jo labai stiprus darbas pavadinimu “A walk” (1990) iki šiol yra mano įkvėpimo šaltinis. Mekas sugeba įspūdingai paversti kasdienius įvykius meniniais kūriniais.
Jau radai savo mėgstamiausią Berlyno kampelį? Kur jis?
Berlynas yra nuostabiai žalias miestas. Tik 15 minučių metro ir patenki į visiškai kitą aplinką, apsuptą miškų ir ežerų. Viena tokių nuostabių vietų yra Grunewald.
Ar tiesa, kad į Berlyną dabar plūsta jauni ir veržlūs menininkai, kuriems dažnai nepasiseka?
Sunku pasakyti, negirdėjau apie nesėkmės atvejus. Manau, tai natūralu, kai išvykstant iš gimtosios šalies į visiškai svetimą savo kultūra ir kalba šalį, nėra garantijos, kad pasiseks įsikurti. Todėl, manau, kad jei ir yra nepasisekusių bandymų, tai visiškai normalu. Aš pažįstu nemažai labai įdomiai besivystančių lietuvių, kai kurie jau net parsiveža “derlių” atgal į Lietuvą. Kaip, pavyzdžiui, šiemet Druskininkuose organizuotas festivalis “Newman”. Jo steigėjai yra lietuviai, gyvenantys Berlyne. Tokių atvejų yra ir daugiau. Drįsčiau manyti, kad sėkmės atvejai yra labai svarbūs pastebėjimui ir puoselėjimui.
Kaip atrodė tavo pačios startas Berlyne?
Mano startas buvo kaip ir daugelio kitų. Atvykau į Berlyną be jokių konkrečių tikslų. Pradžioje buvo labai sunku, pirmuosius kelis metus teko dirbti bet kokį siūlomą darbą, net prireikė išmokti skirtingų amatų. Bet, lėtai startuojant, maždaug po kokių trijų metų jaučiau, kad esu visiškai įsikūrusi šiame mieste ir galėjau jau daugiau laiko skirti savo kūrybinei veiklai.
Dabar tavo meno kūriniai eksponuojami Berlyno, Niujorko galerijose. Kas kelyje iki šio taško buvo didžiausias iššūkis?
Man asmeniškai užtruko nemažai laiko, kol supratau, kad būti menininku yra rimta profesija, kad tai – ne bohemiškas gyvenimo stilius. Todėl prireikė gan sunkiai mokytis disciplinuoti save, sukurti ir griežtai laikytis numatytų tikslų. Vienas sunkiausių momentų yra suvokimas, kad esi vienas šiame kelyje (savo paties darbdavys ir darbuotojas). Būna ypatingai sunkių momentų, vadinamų kūrybinėmis krizėmis, kai niekas kitas, tik pats, turi išmokti tai atlaikyti, pereiti ir priimti kaip neatsiejamą proceso dalį.
Kokia muzika skamba tavo fotosesijų metu? Kiek tavo darbe svarbi garsinė aplinka? Nes fotografijoje tai visgi lieka už kadro…
Muzikos beveik niekad nepaleidžiu. Man svarbus intymus kontaktas su žmogumi, kurį fotografuoju. Todėl labai dažnai leidžiame laiką bendraudami. Gan neretai yra svarbi tyla – ji būtina mano darbams, tam tikros vizualinės įtampos sukūrimui.
Tavo nuotraukos labai ryškios, jausmingos, dažnai iššaukiančios. Kas tave įkvepia tokiai ekstravagancijai?
Labai dažnai įkvėpimo semiuosi iš skaitomos literatūros arba asmeninės patirties, o tai, kas atvaizduota nuotraukose, yra mano gyvenimo ir aplinkos dalis.
O kokią knygą skaitai dabar?
Šiuo metu paraleliai skaitau kelias knygas: Wolfgang Metzger “Laws of Seeing”, Camille Paglia “Sexual Personae” ir Rudolf Steiner “The Philosophy of Freedom”.
Su kokiais projektais dirbi pastaruoju metu?
Dabar dirbu ties nauju projektu, kuris man atvėrė duris į šiek tiek naujas sritis. Esu surinkusi nemažą nuotraukų kolekciją iš pornografijos tinklapių – mane jau seniai domino moterų reprezentacija šioje industrijoje. Galutiniame rezultate planuoju pateikti nuotraukų seriją, kurioje vizualiai matomi išliks tik tų moterų speneliai, o visa kita, kas buvo aplink, pereis į estetiškai gražų vientisą paviršių.
Ką nori tuo pasakyti?
Viena mano darbo temų yra erotizmas. Bežiūrint į apsinuoginusių moterų nuotraukas pornografijos industrijoje, man visad norėjosi surasti bent vieną erotišką elementą – šiuo atveju speneliai man pasirodė kaip vienas jų.
Kur ir kada galėsime išvysti tavo fotografijų Lietuvoje?
Šiuo metu dar neturiu planų, bet tikiuosi, kad tai įvyks greitai!
Internete:
Visi “Sketch Up’ai”:
01: Su plakatų kūrėju Pijumi Buraku
02: Su “I have no teeth” komiksų autore Migle Anušauskaite
03: Su trimatės grafikos kūrėju “CryingHorn” Andriumi Balčiūnu
04: Su menininke Jolita Vaitkute
05: Su iliustratoriumi Karoliu Strautnieku
06: Su tapytoja Inga Mrazauskaite
Komentarai