Šiemet festivalis “Velnio akmuo / Devilstone” gauna velnių – tikri juodai-balti metalistai kaltina organizatorius suminkštėjus ir pataikaujant hipsteriams, kad ir kas jie bebūtų. Tačiau šiek tiek susidvejinęs renginys nė iš tolo neprimena roko naktų, nes metalą atskiedę atlikėjai – aktualūs šiandienos garsai, tik nebūtinai spaudžiantys ant sunkiausio fūzo pedalo. Šioje dvikovoje laimi trečias – laisvasis klausytojas. Šiemet programoje bene labiausiai nutolę nuo klasikinių roko kiaušų, tačiau vieni laukiamiausių – Motorama iš Rostovo prie Dono Rusijoje.
Festivalio organizatoriai pristato: “Jie turi tokį skambesį, kurio lengvai nesumaišysi su jokia kita grupe. Kartą išgirdęs, atskirsi visada. Minimalistinis ir sterilus skambesys dvelkia liūdna dream pop esencija ir nukelia į auksinius post-punk dešimtmečius. Motorama − daugiausiai koncertuojanti Rusijos grupė užsienyje.”
Pernai prieš jų koncertą bendravome su šoniniu Motorama projektu Ytro. Pastarasis sugrojo nuostabų koncertą festivalyje “STRCamp”, o kitą dieną jau Motorama grojo pusiau slaptą koncertą sausakimšame hostelio “Jamaika” kiemelyje. Šiemet grupė vėl sugrįžta tam, kad užliptų ant gerokai didesnės scenos.
2010-aisiais Rostovo prie Dono grupė Motorama išleido viena geriausių rusiškų albumų ir tapo laukiami ne tik Rusijos, bet ir Europos scenose. Grupės kūryboje aiškiai juntamas šaltas kai kurių indie grupių skambesys, kurio ištakos – ’80-ųjų Mančesteris ir jo melancholija.
Muzikantai neslepia savo įtakų: legendiniai Rostovo rokeriai Germanas Dižečko ir Olegas Merežovskis, jų kolega iš Voronežo Stasas Jukchno, Aukciono vokalistas Leonidas Fiodorovas, poetas ir dainų tekstų autorius Ilja Kormilcevas, Kino ir elektronikos eksperimentatoriai Aleksejus Borisovas ir Ivanas Sokolovskis.
Iš Vakarų pasaulio Utro ypatingai domisi Wire, The Buzzcocks, The Fall, The Pop Group, Public Image, A Certain Ratio ir panašių atlikėjų kūryba. Žinoma, kiekvieno jų playlistas yra žymiai platesnis ir, svarbiausia, nuolat kintantis, todėl tai tik pirminės gairės.
Prieš koncertą antrą kartą bandome prakalbinti mažakalbį grupės lyderį Vladą Paršiną.
Iš filmo. 2005-aisiais vienas vaikinas įkūrė grupę, sugalvojo šį pavadinimą, o paskui išėjo iš grupės.
Bet kurią iš paskutinio albumo, tarkim, pirmąją – “Corona”.
Girdėjau, jūsų gimtasis Rostovas prie Dono yra Rusijos hiphopo sostinė, ar tai tiesa? Ar jūs irgi pradėjot nuo repo?
Taip, tai tiesa. Tačiau visiškai nesidomiu moderniuoju hiphopu, kurį Rostove gali daug kur išgirsti. Man tai nelabai įdomu, kalbant apie ritmiką ir tekstus. Hiphopas nėra mano mėgstamas stilius.
Jei keliom dienom atvažiuočiau į Rostovą, ką patartum pamatyt?
Pasivaikščioti kur nors centre, galbūt Puškinskaja gatvėje. Taip pat galima prasieiti Dono pakrante. Tai – akivaizdžios rekomendacijos, bet čia iš tikrųjų yra tik kelios įdomesnės vietos. Vakare galima būtų nueiti į mano draugo barą išgerti alaus.
Minėjai, kad Rostove grojate tik kelis kartus per metus. Ar kada nors galvojote kraustytis į Maskvą, Peterburgą ar Vokietiją, kur grojate daugiausia?
Mūsų šeimos ir draugai yra Rostove ir aš nenoriu niekur kraustytis, čia mano vieta, čia turiu viską, ko man reikia.
Atrodo, šiuo metu kyla nauja Rusijos indie banga (Srub, Ploho, Sonic Death, Spasibo, Zvezdi, Vhore, etc.). Ar jaučiatės šios scenos dalimi?
Nemanau, esam šios scenos užribyje, nepažįstu šių muzikantų, manau, jie truputį skirtingi ir, greičiausiai, man ir mano draugams patinka kiek kitokia muzika. Mums neįdomu, tai nėra mūsų banga.
Kodėl tamsus ir melancholiškas jūsų skambesys randa savo vietą Rusijoje? Sovietų laikais vienas pirmųjų užsieniečių įspūdžių būdavo, kad žmonės čia nesišypso. Kaip manai, gal tai padarė įtaką?
Deja, negirdėjau apie tuos žmones, kurie niekada nesišypso, galbūt tai vienas vakariečių stereotipų, skamba juokingai. Nemanau, kad melancholiška muzika šiuo metu populiari, tarp jaunų žmonių žymiai labiau paplitęs cinizmas.
Iš kitos pusės, šie garsai gimė britiškoje pramoninėje aplinkoje. Pasakojai, kad jau ’90-aisiais Rostove buvo juntama britiškos nepriklausomos muzikos įtaka. Iš kur ji atsirado?
Buvo kelios grupės, grojusios shoegaze, post-punk ir indie muziką, įtakotą D.Britanijos grupių, galbūt keleto JAV grupių (pvz., Pixies). Nežinau, kaip tai nutiko, nes buvau tik 4-5-erių, kai šios grupės atsirado. Aš jas atradau vėliau, jau ’00-ųjų pradžioje, padedamas giminių, draugų ir interneto. Tie atlikėjai atrado The Fall, The Smiths, New Order, kitus atlikėjus ir bandė sukurti kažką panašaus rusų kalba. Tai buvo įdomu, be to, depresyvi urbanistinė Rostovo aplinka labai tinka tokiai muzikai.
Kalbant apie Rusiją, nuolat galvoju apie savotišką prieštaravimą – dėl visko kaltinti Vakarus, tačiau žavėtis jų materialine gerove, iš esmės, viskuo.
Sunku kalbėti apie visus rusus iš esmės, žmonės labai skirtingi.
Praėjusiais metais grojote mažą pusiau slaptą koncertą Vilniuje, šią vasarą būsite viena pagrindinių didelio festivalio grupių. Ar jums yra skirtumas, kur ir su kuo groti?
Taip, maži ir dideli koncertai gerokai skiriasi. Festivaliuose daugiau streso dėl techninių dalykų, tačiau įdomu pamatyti kitus atlikėjus.
Ar festivaliui “Devilstone” buvo lengviau jus prisikviesti po apsilankymo Lietuvoje? Atrodo, jūsų įspūdžiai teigiami, jei grįžtate?
Mums tikrai patiko abu pernykščiai koncertai Lietuvoje (vienas – su projektu Ytro – ore.lt past.). Žmonės, kurie organizavo šiuo koncertus, buvo entuziastingi ir malonūs. O žmonės, atėję mūsų paklausyti, buvo draugiški ir šilti. Apsidžiaugėme gavę meilą iš “Devilstone” ir laukiame šio pasirodymo.
Šiemet daug grojote Pietų Amerikoje. Kuo koncertai šiose šalyse skiriasi nuo turų Europoje?
Pagrindiniai koncertų Pietų Amerikoje skirtumai – klimatas, maistas ir atstumai tarp miestų, kurie panašūs kaip Rusijoje. Ir žmonės koncertuose tikrai išprotėję, kartais jie dainuoja dainos melodiją tarsi choras ir jie labai mėgsta minimalistinę muziką su žemais balsais.
Kas pastaruoju metu tau padarė įspūdį ir negali nustoti apie tai galvoti?
Internete:
Komentarai