FUME stengiasi keliauti ne fiziškai, o kitaip

Lietuvą gali alinti intensyvi kaitra, tačiau šalimais tykiai ir neišsišokant visada alma vėsus šaltinis. Čia pat tyliai, paskendęs rūko apgaubtuose kloduose, lūkuriuoja FUME. Dešimtis kartų krikštytas pionieriaus Burial‘o sūnumi, kūrėjas sako, kad tenori daryti tai, ką moka daryti geriausiai.

Kadaise jau kalbintas “Ore”, FUME toliau tapo savo paveikslą: atvirą ir tuo pačiu, kaip jis pats sako, faceless. Susitinkame Vilniaus senamiesčio kavinėje tarp knygų ir vinilų – tarp to, kas Maksimilianui yra labai artima. Atvirai kalbamės apie garsus, vaizdinius, skaitinius, idėjas ir tolimesnius planus.

Naujausias tavo remiksas – Robert Duncan kūrinys „Fired Up“. Pastarasis naudotas kariniame seriale „The Unit“ – ginklai, specialiosios misijos, adrenalinas. Sunku tave sieti su politika, bet, turint galvoje dabartinę politinę padėtį, galbūt šis pasirinkimas yra savotiški tos padėties atspindžiai muzikoje?

Šio remikso atsiradimo istorija yra gana įdomi. Man jau kurį laiką knietėjo perdaryti šį kūrinį – tai puiki darbinė medžiaga. Darbas sutapo su laikotarpiu, kuomet Lietuvoje įvyko stipriai medijoje nuvilnijusi loterija (kalbama apie šaukimą į kariuomenę – Ore past.)

Minėtas kūrinys buvo tradicinė dovana klausytojams šių metų festivalio „Sūpynės“ proga. Pats festivalyje nepasirodei, nors line up‘e buvai. Gali papasakoti kas nutiko?

Tai buvo vienas didelis misunderstanding‘as ir miskomunikacija.

Žvalgytis dar per anksti, bet ar galima tikėtis „Sūpynių“ special‘o 2016-aisiais?

Taip toli neplanuoju, bet, jei bus susidomėjimas iš organizatorių, kodėl ne? Kad ir kaip bebūtų, vis tik turiu tą nedidelę ir nerašytą tradiciją. „Sūpynės“ – vienas tų festivalių, kuriuos aš labai gerbiu už jų idėją ir išpildymą. Iš kažko mažo ir labai local jie išaugo į tai, apie ką rašo „Resident Advisor“. Už šią idėjos sklaidą – pagarba, o kaip bus su manimi – parodys laikas.

Esi užsiminęs, jog stengiesi išlikti faceless. Badymas pirštu gatvėje nedera su tavo kuriamais garsais ir asmenybe?

I‘m trying to make a point. Man labai nepatinka, jog dėl socialinių medijų tarp muzikanto ir klausytojo nebėra tam tikro atstumo. Galbūt tai skamba paradoksaliai, nes muzikantai nori priartėti prie savo fanų, bet, kaip rodo bendra praktika, priėjimas per arti dažniausiai veda į paklusimą savo auditorijai. Prasideda darymas to, ką pastaroji nori girdėti. Dingsta žinutė ir iš muzikanto tampi atlikėju. Manau, kad yra takoskyra: muzikantai, kurie truly kuria muziką ir atlikėjai, kurie muziką atlieka.

FUME projektas yra faceless, nes noriu, kad žmonės jį sietų su muzika. Kad tai būtų ne santykis su manimi ir ne tuo, koks aš esu: geras ar blogas, myliu šunis ar nemėgstu medaus. Ne tai turi būti svarbu. Svarbu yra tai, kur ta muzika tave nuneša ir ką muzika tau duoda.

Nors šis vardas dėl nuolatinio lyginimo turbūt po truputį pradeda skambėti kaip keiksmažodis, bet gal savotiškas intravertiškumo apraiškas inspiravo ir mistiškasis Burial? Atlikėjo anonimiškumas, neslėpsiu, klausytojui transliuoja savitą žavesį.

Tikrai taip. Burial‘ą atradau viename jo įrašų „Hyperdub“. Tuomet klausiausi daug metalo, paskui perėjau prie death‘o, doom‘o, black‘o, vėliau sekė extraordinary elektronika – drum & bass, hardcore drum & bass, hardcore, terror ir kt. Stiliai ir konkrečios jų ribos po truputį pradėjo smaugti. Burial’as tuo metu sklandė kažkur aplinkui. Prisipažinsiu, iš pradžių man nepatiko jo lo-fi skambesys, bet po kiek laiko supratau: „hei, that‘s part of the point“.

Gal nuskambės arogantiškai, bet man patinka, kai muzikantas būna savo vietoje. Nemėgstu, kai žmonės išsidirbinėja. Man patinka paprasti žmonės su labai nepaprastu vidiniu savo pasauliu – that‘s the magic.

Niekada savo muzikos nevadinai liūdna. Kurį laiką norėjosi ginčytis, kol supratau, kad tamsu ar ūkanota nebūtinai yra liūdna. Ar pats turi įprastą nuotaiką, kuri aplanko lipdant garsus?

Yra kriterijus, kurį neseniai išsigryninome kartu su vienu kolega – distantness. Įsijungi ir jauti tą „atstumą“ – sunku paaiškinti. Distantness yra, hm… Tyla, naktis, rudeninis rūkas, kosmosas, žvaigždės, šaltas žiemiškas speigas, kaukiantis vėjas už lango. Artimiausias apibūdinimas, kuris šauna į galvą, matyt yra „pilna, gyva tuštuma“.

Nepasakyčiau, kad kurdamas garsus būnu liūdnas. Galbūt tai yra kažkokia keistos ramybės, susikaupimo būsena. Pradedi lipdyti, kažkur nukeliauji, užsimiršti, pabūni, grįžti ir vėl viskas gerai. Muzika per savo distantness man yra viena geriausių pozityvių iškrovos formų. Kažkam boksas ar tenisas, o man muzika.

FUME organika – kelionė po rūke skendinčius klodus. Emocinio krūvis lygiagretus norui mąstyti. Besiklausydamas tavo pasirodymų bent keletą kartų esu save pagavęs kažką sau murmantį panosėje. Ar tau svarbu klausytoją gramzdinti į bent šiek tiek daugiau nei paviršutinį estetinį mėgavimąsi?

Visada. Viena yra tai, kai tu kažką darai ir pasakoji savo istoriją, kita, kai auditorija klauso. Man labai patinka, kai žmonės pasidalina savo istorijomis ir vaizdiniais. Tai, ką mąstau rašydamas, nebūtinai yra tai, ką įsivaizduoja klausytojai. Jeigu žmonėms klausant manęs norisi mąstyti – aš tai tik skatinu. Nereikia jungti „bemintės“ būsenos – jos ir taip dabar visur labai daug.

Prieš daugiau nei du metus “Ore” pasakojai, jog klausytojui kuriama aplinka – švininis dangus, tiltelis didelio vandens telkinio viduryje, smalsiai stebinti gelmė, deguonies pliūpsnis ir nėrimas gilyn. Ar kas pasikeitė? Galbūt savo klausytojų auditoriją trauki iš ežero dugno, sodini į kosminį laivą ir siunti į visatos platybes?

Erdvės pasikeitė, tačiau apibūdinti jas vienareikšmiškai – sunku, nes atsirado daugiau minėto distantness. Pagrindinis vaidmuo tenka kūriniui ir konkrečiai nuotaikai. Robert‘o Duncan‘o „Fired Up“ remiksas – purvas, dumblas, pelkės. Moby kūrinio „Natural Blues“ bootleg‘as – ošianti jūra. Prisilietimas prie Colours of Bubbles „Home“ – jauki virtuvė ir vasaros rytas. Kiekvienas kūrinys turi savo soundscape‘ą. Anksčiau į tą „tilpimo į erdvės rėmus“ procesą koncentravausi labiau, dabar – šiek tiek paleidau vadžias.

Kiekvienam garsui tapai vis kitokį paveikslą. Kaip matai kūrinį „Occula“? Į ką virsta tiek šiurpūs, tiek malonūs bažnytiniai vokalai, tiek didybė, tiek baimė?

Tokiems garsams jaučiu didžiulę silpnybę. „Occula“ buvo savotiškas viešas eksperimentas. Kartais man patinka pabandyti sujungti sunkiai sujungiamus dalykus. Klausytojai rezultatą įvertino pakankamai palankiai, o tai malonu. Pats sound(land)scape‘as yra neaiškus. Matyt, arti būtų seni ir labai dideli gotikiniai pastatai, naktis, tyla. Tai turbūt vienintelis track‘as, neturintis aiškios erdvės, kurią galėčiau lengvai įvardinti. Ta erdvė yra labiau jutiminė, sunku ją nupasakoti, bet pakankamai nesudėtinga pajausti.

Kadangi paminėjau kosmosą: vienas naujausių tavo pirkinių – bene žymiausio moderniojo kompozitoriaus Hans Zimmer vinilas su garso takeliu filmui „Interstellar“. Patinka, kaip skamba kosminės odisėjos, o gal tai inspiracija tolimesnei kūrybai?

Hans‘as Zimmer‘is man yra didžiulis inspiracijos klodas. Sugrįžtant prie distantness: kūrinys „Day One“ yra būtent toks. Pradžioje fortepijonas, vėliau seka vargonai – būtent tai, ką noriu pasakyti apie „pilną tuštumą“. Hans‘as Zimmer‘is yra viena tų didžiapročių ir stipriai inspiruojančių asmenybių. Tiesa, kai yra inspiracija, atsiranda balansavimas ant kopijavimo ribos. Tada būtina įsijungti sveiką „stop“.

Kurį laiką, t.y. tris pirmąsias birželio mėnesio savaites, su kolegomis sukome „Interstellar“ soundtrack‘ą – puikiai klijavosi su darbais. Man labai patinka kinematografinė muzika, t.y. muzika, kuriama filmams arba muzika, tavo galvoje kurianti kino filmus. Jei reiktų išvardinti mano asmeninius favoritus, tai būtų Hans‘as Zimmer‘is – nuo „Gladiator“ iki „Interstellar“. Taip pat ir Arvo Pärt‘o „Spiegel im Spiegel“ filme „Gravity“ yra nuostabu, trapu ir žavinga. Inspiruoja ir kompozitoriaus Berliner Messe kūryba, kuri yra tokia didinga, jog gali užgniaužti kvapą ir įstrigdinti gerklėje gumulą.

Filmai – vienas tavo įkvėpimo šaltinių. Ar pats turi savo mėgstamiausius?

Favoritinių filmų penketo neturiu, labiau – režisierių. Mėgstu Christopher‘į Nolan‘ą, nes jis jaučia gerą balansą tarp arthouse‘inio siurrealizmo ir prieinamumo plačiajai auditorijai. Kad ir „Inception“ – visiškas mindfuck‘as, bet tuo pačiu ir holivudinis blockbuster‘is.

Ant plačios auditorijos lyno balansuoja ir Darren‘as Aronofsky. „Requiem for a Dream“ su Clint‘o Manssel‘o soundtrack‘u arba „Black Swan“ – puikūs. Pastarasis taip pat mindfuck‘as, tačiau irgi pasiekiamas plačiajai auditorijai.

Po šių seka Lars‘as von Trier‘as, kuris neretai lengvai užspaudžia smegenis. Paskutiniai du filmai „Nymphomaniac: Vol. I“ ir „Nymphomaniac: Vol. II“ man pasirodė šiek tiek silpnesni, tačiau jo kūrybos „Dogville“ – vienas iš labiausiai patikusių, nuostabiai teatrališkas. „Antichrist“ – stiprus ir nešantis galingą teorinę mintį. Taip pat imponuoja ir Stanley Kubrick‘as to some extent. Pamenu, būdamas ankstyvoje paauglystėje nusprendžiau, jog dabar yra geriausias laikas pažiūrėti „2001: A Space Odyssey“ ir… nesupratau nė velnio. Po kiek laiko grįžau, pasidarė įdomiau ir things started to make sense, tačiau Kubrick‘o „The Shining“ išliko favoritas iki šių dienų.

Jei nuoširdžiai, nesu absoliutus kino fanatikas. Yra žmonės, kurie „Kino pavasario“ metu gyvena kino salėje arba klausia: „O! Tau patinka kinas?“ ir pradeda vardinti septyniasdešimtųjų favoritus. Mėgstu, kai filmas turi gerą mintį arba gerą twist‘ą, bet kartais man ne ką mažiau įdomu pažiūrėti kaip yra išrenderinti dinozaurai.

Ne tik kuri muziką, bet ir dirbi su paslaptinga kompiuterine grafika (FUME bene keturis mėnesius kūrė „Back To The Lost Sea“ vaizdo klipą). Panašu, kad mistika yra ne tavo muzikoje ar darbe, o kraujyje?

Kiek nukrypstant: pastaruoju metu labai pamėgau (naujai atradau) knygas, vėl tapau visiška knygų žiurke. Popular science fiction – H. G. Wells‘as, Isaac‘as Azimov‘as yra puiki atgaiva smegenims. Naujai atradau ir Robert‘o Louis‘o Stevenson‘o „The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde“, o Richard‘o Matheson‘o „I am Legend“ patiko žymiai labiau nei filmas. Tiesa, viena geriausių paskutiniu metu skaitytų knygų – brolių Arcady ir Boris Strugatsky „Roadside Picnic“, pagal kurią Andrei Tarkovsky pastatė žymųjį „Stalker“. Perskaičius knygą paaiškėjo nemažai filmo detalių, daug kas susidėliojo į vietas, o ir knyga, kaip literatūros kūrinys, bent jau man, nuostabi.

Grįžtant prie klausimo: man turbūt patinka ne mistika by itself, o geras storytelling‘as. Pradedi skaityti gerą knygą ir užsimiršti, dingsti iš čia ir esi ten. Būna, muzikantai apkeliauja visą pasaulį ir sugrįžę sugeba parašyti 10 albumų su visais potyriais ir išgyvenimais. Tuo pasigirti negaliu – realiai pasaulyje keliavęs esu nedaug, tad stengiuosi keliauti kitaip.

Tavo ausinėse – nuo Agalloch metalo iki Nils Frahm elektroninės ir klasikinės muzikos sintezės. Grandinėmis savo įvairialypiškumo nepančioji? Nepavargsti?

Šiems dalykams turiu itin short fuse. Mane labai greitai pradeda varginti viena muzika, tad visada stengiuosi susirasti kažką bent sąlyginai naujo, nuolat žvalgausi kokio naujo substituto tam, ko klausau dabar. Be to, tai daryti man patinka, nors tenka pripažinti, ne visada užtenka kantrybės. Tiesa, kad ir kokia ta muzika būtų skirtinga, ji vistiek turi panašumų. Galbūt transliuojama panaši žinutė, panašios dermės, emocija.

Išskirtinai reikėtų paminėti klasikinę muziką – ją atradau iš naujo ir pastaroji man labai padeda susikaupti. Paskutiniu metu ilgai klausytis galiu tik klasikinės muzikos – nors ir su visais savo ups and downs, tačiau ji neerzina. C. Debussy, kai norisi akvarelinės nuotaikos; S. Rachmaninoff‘, W. R. Wagner, kai norisi susikaupimo ar energijos; M. Richter’io perkurtas Vivaldis, kai norisi skrydžio. Vienas tikrai ryškių atradimų – kompozitorius Armand Amar. Į savo kūrybą jis įdeda labai daug oriental‘o ir tai yra vienas didžiausių wow per paskutines keletą savaičių.

Ar pervargstu nuo įvairialypiškumo? Vargu. Tas judesys nuo kažko iki kažko kaip tik yra labai žavus.

Po FUME vardu slepiasi tuntas kreatyvo – gyvai įrašinėjami garsai, folkloro semplai, net šiurpiai skambantys bažnyčios choro vokalai, persipynę su elektronika, kuriai sunku surasti rėmus. Pats rėmų neieškai, veikiau transliuoji savo gyvenimo realijas. Kokios jos dabar?

Atsakymas:

Išjungiame kuklumą: ar lietuviškoje scenoje jautiesi unikalus?

Pasakyti, kad esu unikalus, sunku vien dėl to, jog nuoširdžiai tikiu, kad visi mes tokie esame daugiau ar mažiau. Tikrai nemanau, kad yra žmonių, kurie būtų incapable: galbūt patirtys susidėliojo kiek kitaip ir viskas pasisuko kiek kita linkme. Jeigu klausytojas mato ir girdi mane tokį – nuoširdus valio. Man labai patinka daryti tai, ką aš darau ir aš džiaugiuosi, jog atsiranda žmonių, kuriems tai irgi patinka.

Dažniausiai viskas prasideda nuo to, kad randi tave inspiruojančią muziką ir prie jos nori pridėti kažką savo arba tiesiog norisi išreikšti emocijų perkrovas. Ilgainiui keičiasi interesų ratas, mainosi inspiracijos, patirtys, kažkas atsiranda, o kažkas dingsta. Pasakyti, kad tai yra tas šimtaprocentinis tyras unikalumas, yra labai sunku. Veikiau tai yra a reflection of a reflection of a reflection. Atspindžio atspindys, kuris yra tiek išlaužtas ir kreivas, jog gali sakyti, kad jis yra tavo. Įdomu tai, jog žmonės klausosi šio atspindžio ir šis tampa dar vienu pastarojo atspindžiu. Tuomet prasideda žavioji dalis: kiekvienas perkrato tai per save ir įdeda savo asmeninę patirtį, ją susieja, viskas susijungia ir išeina mišinys, skirtas tau asmeniškai. Man šito ir norisi: kad žmonės nebūtų bukoje būsenoje ir atsirastų atspindžio atspindžio atspindžio dar vienas atspindys.

Beveik kaip jau minėtame filme „Inception“, tik vietoj sapno – refleksija. O koks yra santykis tarp tavo kūrybos ir užsienio rinkos? Neseniai bendravai su „Music Export Fund“: gvildeni mintį savo muzika eksportuoti?

Gyvename in the age of internet – nesi uždarytas. Muzika pasidarė be sienų – ačiū internetui. Nereikia eiti per 25 įrašų studijas ir prašyti, kad kuri nors iš jų leistų tau įsirašyti būgnų partiją. Nebereikia “išsikepti” 50 diskų ir kažkur važinėti bandant juos įpiršti perklausai. To nebėra, o sėkmės istorijų – milijonas: chebra įmeta kūrinį į „SoundCloud“, kažkas pastebi, pyst, dar viena sėkmės istorija. Kažkada čia įrašinėjau podcast‘ą projektui iš Indijos, tad apie kokį eksportavimą as is galima kalbėti.

Kitas dalykas yra tai, kaip susivairuoji su savo socialiniu kanalu, į ką taikaisi. Man patinka koncentruotis į tai, ką moku daryti, o savo muzikos reklamuoti aš nuoširdžiai negaliu. Deal‘inti dėl renginių, release‘ų – vienas didelis painus labirintas ir galvos skausmas. Man įdomiau yra parašyti muzikos, atsiklausyti jos tiek, kad pradėtų niežėti ausis ir suuploadinti ją į tą patį „SoundCloud“ – tame problemos nematau ir man tai šiais laikais patinka. Netikiu, kad šimtaprocentinis muzikos monetizavimas yra ateitis.

Dabar daug muzikantų yra self sufficient ir tai yra puiku. Anksčiau turėdavai gaminti albumą, nes nebeturėjai už ką susimokėti buto nuomos mokesčio, o dabar nemažai kūrėjų tai daro dėl to, kad tai yra jų hobis. Tai puiku, nes jie gali būti careless ir kurdami pailsėti. Nenorėčiau, kad muzika man taptų darbu. Darbas yra amatas, tu tampi amato specialistu ir dingsta magiškas momentas.

https://soundcloud.com/fume-musik/1410-tribute-to-v-povilioniene

O dėl „MXF“ – we‘ll see how it‘ll roll.

Tačiau EP ar albumo tikėtis galime?

Taip, visa tai yra planuose ir darbuose. Iš esmės nematau didelės būtinybės ką tik šviežiai pabaigus kažką naujo viešinti ar išleisti. Labai dažnai gamybos procese būni pilnas tokio anxiety, tačiau reikia laiko viskam susigulėti. Po kiek laiko vėl prie to grįžti ir perverti kaip seną knygą. Labai svarbu turėti galvoje nors preliminarius laiko, kokybės arba idėjos išpildymo rėmus – kitaip tai bus nesibaigiantis tobulinimo procesas. Kadangi keičiamės labai greitai – patirtys nebesutaps ir istorija keisis. Neseniai teko daug bendrauti su Borealis, kurio požiūris į muziką panašus maniškį. Kai jo sykį paprašiau paskolinti dar vieną kūrinį remiksui, jis atsiuntė visą darbinę medžiagą ir pasakė vieną sąlygą: „You cannot publish it“. Sutikau ir šis tepridūrė: „Let it live it‘s own story“. Ir iš tiesų būtent kiekvienas kūrinys yra atskira istorija, kuriai reikia laiko, kartais storo dulkių sluoksnio ir tinkamu metu tinkamo atsisveikinimo pradedant judėti tolyn.