Mūsų pašnekovas ir jo grupė dažnai stato tiltus nuo dark wave ir post–rock‘o iki elektronikos, nuo būgnų iki sintezatoriaus, nuo laisvę gimdančios gamtos iki kaustančių modernistinių dangoraižių. Su grupės JoyCut lyderiu šįkart statome tiltą, jungiantį Lietuvą ir Italiją. Statybos bus baigtos jau šį penktadienį – JoyCut atvyksta į „Loftas Fest“ su ypatinga programa.
Iš šono jie gali atrodyti tamsuoliai – tamsūs drabužiai, ilgi plaukai ir slogios nuotaikos kai kuriuose kūriniuose. Taip nėra – kalbintas grupės vėliavnešys Pasco yra tyras kaip rasos lašas ant eglišakio Labanoro girios viduryje. Kalbamės apie meilę gamtai, Lietuvą, pasirodymą „Loftas Fest“, krūvą emocijų ir, žinoma, muziką – esu absoliučiai sužavėtas.
Turėjote intensyvią vasarą – daug koncertų, kartais net po keletą ar daugiau per savaitę. Kaip jaučiatės? Nepervargote?
Kalbant apie mūsų fizinę būseną ir jėgas – žinoma, kad esame pavargę, tačiau laikas, praleistas grojant savo muziką, yra puikus. Dėl šios vasaros esame labai laimingi ir net sunkios dienos pabaigoje suvokiame, jog mūsų tikslas – groti kuo daugiau. Grupės rėmėjai, klausytojai, kiti žmonės yra tai, dėl ko taip stengiamės skleisti savo žinutę per kuriamą muziką. Noriu pabrėžti, kad mums labai pasisekė ir labai norime visa tai tęsti.
Galbūt gali įvardinti keletą įsimintiniausių pastarojo laikotarpio momentų?
Žinoma – turėjome galimybę koncertuoti kartu su The Chemical Brothers. Jautėme glaudų ryšį, nes oficialiai juos apšildėme Romoje, Padujoje. Festivalis buvo milžiniškas – kai groji 20 valandą ir prieš tave stovi 8 tūkstančių žmonių minia – to pamiršti negali. Mylime The Chemical Brothers ir tai buvo labai emocionalu, gilu, nepamirštama – lyg svajonės išsipildymas.
Atmintyje giliai įstrigo ir apsilankymas Alberobele – pietryčių Italijoje esančiame miestelyje, kuris yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Mieste stovi ypatingi statiniai dar iš senovės laikų, kuriuose turėjome galimybę miegoti („Trulli“ – maždaug tūkstančio vienaaukščių, apskrito arba kvadrato plano gyvenamųjų namų, dengtų kūginiais akmeninių plytelių stogais, kompleksas – Ore past.). Miestelyje vykęs „FARM“ festivalis buvo nuostabus, tad gerų prisiminimų išties daug.
JoyCut jau viešėjo Lietuvoje – grojote „LRT OPUS“ terasoje ir festivalyje „Galapagai“. Koks buvo pirmasis įspūdis apie šalį, publiką?
Mes buvome priblokšti – tai priežastis, dėl kurios negalime sulaukti, kol čia sugrįšime ir grosime „Loftas Fest“. Pirmoji patirtis buvo nepakartojama – kai lėktuvu leidiesi į Lietuvą, negali nepastebėti medžių ir ežerų. Mes mylime gamtą, tad nuoširdžiai džiaugiamės galėdami aplankyti vietas, kuriose jos daug. Oras – ypatingai švarus ir gaivus, o žmonės – labai šilti. „Loftas“ yra puiki vieta: nemanėme, kad sulauksime tiek daug klausytojų, o buvome labai šiltai sutikti. Jei atvirai, tai buvo netikėta ir labai maloni staigmena.
Jūsų grupė – itin ekologiška. Kūrinius įrašinėjate Londone, pasaulyje vienoje pirmųjų saulės energiją naudojančių įrašų studijų, albumų gamyboje naudojate biologiškai skaidų popierių, perdirbtas vinilines plokšteles, o vasarą net organizuojate ekologišką festivalį „NU-CLEAR Sound“. Mylite gamtą – ji jus inspiruoja?
Tai, kad visa tai išvardinai, yra nuostabu. Žinojimas, jog yra žmonių už mūsų šalies ribų, kuriems įdomus šis mūsų požiūris į gamtą, yra fantastika. Ačiū, mes tai labai vertiname. Kodėl gamta mus inspiruoja? Ji mus supa, o mes, žmonės, taip pat esame gamta – tai faktas, kurio negalime pamiršti.
Kai viešėjome festivalyje „Galapagai“, pirmas dalykas, į kurį kreipėme dėmesį, buvo ne garso ir skambesio tikrinimas, o mėgavimasis galingu kraštovaizdžiu. Jau vien dėl šios priežasties koncertas buvo nuostabus. Gamtoje galime surasti labai daug inspiracijų, todėl turime jai atsilyginti atiduodami visą turimą aistrą ir intymumą – tą mes ir bandome daryti savo muzika. Pastaroji gali atrodyti nutolusi nuo medžių ir ežerų, nes kurdami ją naudojame daug elektronikos, tačiau mes tik norime tiesti tiltą tarp gamtos ir inovatyvių technologijų – tai vienas iš mūsų tikslų.
„Loftas Fest“ yra didžiausias miesto, kur viską valdo betonas ir asfaltas, festivalis Lietuvoje. Ar ši erdvė jūsų nespaus?
Tikrai ne. Šiuo metu repetuojame Prancūzijoje ir, žinoma, esame apsupti urbanistinės atmosferos. Netgi miestas yra gamtos dalis, jeigu sugebi gamtą gerbti. Taip pat turime lankyti tokias vietas, kad galėtume skleisti savo žinutę – čia ji tampa žymiai prasmingesnė.
Labai lyriškas ir vienas mėgstamiausių jūsų kūrinių yra pavadintas „1-D“. Ką tai reiškia?
„1-D“ reiškia „viena diena“. Tai sakymas kiekvienam, kad kiekviena diena gali būti ta diena. Kai tari, kad diena baigta ir padarei bei davei viską, ką galėjai duoti sau ir kitiems žmonėms, gerbei savo intymumą ir savistabą (introspection) – tu vieną dieną buvai savimi. Tai kelia klausimą, nes savimi turime būti kiekvieną dieną. Dainos žodžiais sakome: „You can get back home but I won‘t be there“. Mes visada esame dinamiškame take, nuolatos keliaujame savyje. Pagrindinė mintis yra tapti savimi, o tokį šansą turi kiekvienas iš mūsų.
Neseniai šį kūrinį perkūrėte. Kodėl? Ar dabar jis – visiškai kitoks?
Turėjome galimybę susipažinti su labai talentingu, puikiu Prancūzijos elektroninės muzikos kūrėju Comausaure. Jis labai stipriai įsimylėjo „1-D“, tad nusprendėme kūrinį pabandyti atlikti kartu. Tiesa, remiksuoti pastarojo nenorėjome, tik pažvelgti į jį dar kartą ir pilnai – nuo pradžios iki pabaigos. Dabar jau kolegą sutikome Prancūzijoje, Klermone-Ferane. Pradėjome dirbti su kūriniu tiesiog ant scenos ir live repeticijose praleidome 5 ar 6 dienas. Mums ir jam tai buvo labai geras eksperimentas, nes turime skirtingas muzikines vizijas. Ačiū kūriniui, kuris mums suteikė galimybę susipažinti.
Panašu, kad kolaboracija pasisekusi.
Tikrai taip. Mes dieviname projektus su kitais muzikantais. Muzika nėra vien tik muzika, vien tik garsas, daina ar struktūra – muzika yra žymiai daugiau nei tai.
Šiuo metu esate Prancūzijoje, nes festivaliui Lietuvoje rengiate ypatingą pasirodymą. Galite paerzinti klausytojus ir užsiminti, ko turėtume tikėtis?
Žinoma. Tai nauja ir šviežia patirtis mums, nes scena dalinsimės su kitu muzikantu – jau minėtu Comausaure. Šis įvykis labai jaudina ir yra įdomus – esame labai dėkingi „Loftui“ už galimybę dalintis scena su kitu unikaliu atlikėju. Pasitikime savimi ir manome, kad pasirodymas bus puikus. Taip pat, norime gyvai atlikti naują „1-D“ versiją – tai darysime pirmą kartą ir būtent „Loftas Fest“.
Kiek iš konteksto iškrentantis klausimas. Naršydamas JoyCut „Facebook“ paskyroje pastebėjau, jog vietoje taško savo tekstuose dažnai naudojate apatinį brūkšnį. Kodėl? Paslėpta mintis?
Niekada nenorime sakinio baigti tašku. Neturime sakyti: „Stop, finišas“. Viskas nuolatos juda, keičiasi ir yra atvira. Mums tai lyg pasąmoninis signalas – tai ne pabaiga. JoyCut never stops.
Tarp jūsų kūrinių – didelė emocinė amplitudė. Jei „Wireless“ yra pozityvus ir optimistiškas, skatinantis judėti į priekį kūrinys, tai „Domino“ – daug tamsesnis ir net vietomis skausmingas. Šie skirtumai yra eksperimentavimo rezultatas ar kruopščiai paruoštas planas, kad išliktumėte įvairiapusiški ir unikalūs?
Kiekvienas žmogus nevilki tik vienos rūšies drabužių – jų būna įvairių. Kai buvau jaunesnis, mano aprangoje dominavo tamsios spalvos. Po kurio laiko supratau, jog mano drabužių spintoje (kalbu hipotetiškai) – ne vien tamsūs atspalviai – spalvų labai daug. Žinoma, kad turime būti įvairialypiški ir muzika turi tai atspindėti. Mes ne liūdni, ne tamsūs, ne linksmi ir ne viršūnėje – mes esame visur. Kiekvienas gali būti JoyCut – šis projektas yra itin atviras.
Paskutinysis albumas „PiecesOfUsWereLeftOnTheGround“ turi įdomią atsiradimo istoriją. Du metus intensyviai keliavome po Europą – labai gerai atsimenu išvyką į Sarajevą, Mostarą (Bosnija ir Hercegovina – Ore past.). Giliai įstrigo ėjimas be telefonų ir kitų prietaisų – tik technologiškai vienišas žingsniavimas gamtoje. Visos emocijos, kurias jaučiau giliai viduje, buvo labai intensyvios ir skirtingos. Buvo laikas, kai džiaugiausi matydamas šviesą, saulės spindulius; buvo laikas, kai mane supo tamsa ir šaltis – miegojau šalia upės – jokio viešbučio, tik aš pats su savimi. Šios sudedamosios dalys, persikeliančios į muziką, yra dalis manęs. Kai grojame, privalome gerbti šias emocijas.
Dar šiek tiek apie eksperimentavimą. Rizikinga publikai pateikti kažką unikalaus ir ypatingo – klausytojai paprasčiausiai gali to nesuprasti. Ar buvo sunku surasti teisingą kelią?
Tai buvo ir vis dar yra sunku. Žmonės yra labai subtilūs ir trapūs – tu nekalbi su bejausmiais objektais, nemažai lemia ir publikos nuotaika. Per paskutiniuosius dešimt metų daug eksperimentavome, ieškojome garso krypties. Pirmasis albumas buvo mūsų muzikinių sugebėjimų išraiška – gitaros, būgnai, daug žodžių ir vokalo. Vėliau vokalai po truputį buvo trinami, kūriniuose atsirado žymiai daugiau elektronikos, o tai reiškia, kad nuolatos eksperimentavome ir ieškojome kažko naujo. Paskutinysis albumas yra 80 procentų instrumentinis, tad tai dar viena ir kitokia mūsų gyvenimo ištrauka, tai nauja žemė, į kurios ekspediciją leidžiamės.
Naujame rinkinyje, kurį įrašinėjame, yra 27 kūriniai – žinoma, laikui bėgant jie atsisijos. Šiuo metu labai daug eksperimentuojame su akustine genčių muzika iš Afrikos, Indijos, Azijos. Nuolatos ieškome kažko naujo, skirtingo ir niekada nenujaučiame būsimos žmonių reakcijos.
Pirmasis JoyCut albumas vadinasi „The Very Strange Tale of Mr. Man“. „Mr. Man“ pavadinto kūrinio vaizdo klipe – į Žemę atvykstantis nedidelis ateivis. Ar jis ir yra tas minimas „Mr. Man“? Kokia jo misija?
Taip, šis ikonografinis veikėjas ir yra „Mr. Man“. Jis šiek tiek apgaulingas – nors mes jį vadiname „Mr. Man“, bet, kaip ir minėjai, atvykėlis yra ateivis. Tai kontrastas tarp jo ir jį supančios gamtos. Svečias lanko Žemę, kad pamatytų kaip ją žalojame. „Mr. Man“ yra labai švelnus, tyras ir tikras – jis kalbasi su vaikais. Jo balsas gali būti išgirstas ir išklausytas tik iš vaikų lūpų, nes vaikai yra mūsų planetos ateitis, jie yra lygiai tokie patys švelnūs ir tyri kaip šis ateivis. Mažieji Žemės gyventojai gali suprasti, ką mes darome savo planetai, tad turime klausyti „Mr. Man“ žinutės. „Save nature and save „Mr. Man“ – tokia šio kūrinio mintis.
Manote, kad pasaulis lėtai žlunga?
Reikalas tas, kad griūtis toli gražu nebėra lėta – šis skaudus procesas vyksta labai greitai. Nors laiko suvokimas yra subjektyvus, tačiau, jeigu aprėtume visą vaizdą, pamatytume, jog griūname labai greitai ir laiko nebėra daug. Reikia pripažinti, jog pavojaus signalas skamba jau labai garsiai. Vienas dalykas, kurį turime daryti – pradėti kalbėti vieniems su kitais, nuo apačios iki viršaus, nuo paprastų žmonių iki garsių politikų. Neturime laukti, kol pastarieji kažką pakeis – tai daryti turime mes ir mūsų paprastumas. Bendravimas, mažų dalykų darymas ir maksimali pagarba yra raktas. Nesame tokia garsi grupė, kad ši žinutė pasiektų visų ausis, tačiau viliamės, jog ji bus išgirsta iš tų, kurie mūsų klausosi ar apie tai su mumis kalbasi.
Tiek jūsų filosofija, tiek kūriniai – prasmingi, emociškai stiprūs, neretai kam nors dedikuoti. Visa tai yra gyvenimo realijos ir savotiška emocinė iškrova?
Tu teisus – ačiū. Mes nebandome pasakyti to, ko nežinome. Taip pat nebandome žmonėms sakyti, ką reikia daryti. Instrukcijų nėra – mes esame autentiškame savo patirties pasakojimo kelyje. Kai kalbu apie patirtį, galvoje turiu ne kelionę į Niujorką ar naujo megztinio pirkimą. Kalbu apie emocinę patirtį – tai vienintelė dovana, kurią galime suteikti, kad būtume juntami kaip žmonės.
Maždaug prieš vienerius metus JoyCut šventė dešimtmetį drauge. Žvelgti į ateitį sunku, bet ar galime tikėtis dar vieno dešimtmečio?
Vienas geriausių dalykų, kuriuos gali daryti, kai vairuoji tokią grupę kaip JoyCut, yra negalvojimas apie limitus.
Jokių taisyklių?
Tikrai taip – be jokių taisyklių, tačiau su pagarba sau. Niekada neparduosime savo sielos velniui, todėl turbūt išliksime nedidele grupe vietoje to, kad pasirašinėtume kontraktus su bala žino kuo. Turime daryti tai, ką manome ir norime daryti. Jei kas nors suteiks mums šansą užaugti ir tapti didesniais nei esame dabar – mes to norime lygiai taip pat, kaip ir norime išlikti savimi.
Žodis klausytojams, laukiantiems grupės pasirodymo Vilniuje.
Publikai atiduosime 100 procentų savęs. Po pasirodymo norime spausti rankas ir apsikabinti – tai mūsų gyvenimas, ne 50 minučių trukmės šou. Būtų puiku tęsti pažintį su klausytojais, organizatoriais, vaikinais, merginomis – visais. Kartais klausytojai bijo užsukti į užkulisius – mano, jog trukdys atlikėjui, nes šis kažką veikia – kad ir geria. Taip tikrai nėra. Po pasirodymo esame pavargę, nes maksimaliai atiduodame save ir norime išgirsti žmonių emocijas. Mes galime individualiai augti, kai žmonės mums sako, ar esame teisingame kelyje. Emocijų lyginimas ir patirties iš jų sėmimasis yra vienas geresnių dalykų.
Ačiū. Iki pasimatymo „Loftas Fest“!
Pasirodyk ir apkabink mane!
Internete:
facebook.com/JoyCutOfficial
joycut.com
joycut.bandcamp.com
soundcloud.com/joycut
Komentarai