Laiko kilpa – mėnesiu atgal. Iš tris vasaros mėnesius skaičiuojančio smėlio laikrodžio byrėjo paskutinės smiltys. Rugpjūtis – sąlyginai liūdnas: peržengęs festivalių gausią liepą atsiduri įšale. Jokių sūpuoklių tarp plikus kamienus tankiomis šakomis bandančių pridengti Pakretuonės pušų; jokio tapsmo nauju žmogumi Druskininkų kurorte; jokio psichodelinio labirinto Varėnos tundroje. Slaptos mišios buvo užsakytos ir įvyko – ploščiaus sagas galutinai užsisagstė ir didžiausias paskutinio vasaros mėnesio skausmas – festivalio „Satta“ žmogysta. Jau atrodo, kad beliko šokti į skysto azoto rezervuarą ir sustingti iki sekančio open air‘ų sezono, tačiau viltingai žybtelėjo paskutinysis rugpjūčio savaitgalis. Pastarasis sukurė dilemą bei dviejų absoliučiai skirtingų festivalių priešpriešą, kurios poliuose – medumi kvepiantis bei bitėmis dūzgiantis „Mėnuo Juodaragis“ ir apmirusiems urbanistikos paminklams akimirkai gyvybės įpučiantis „Loftas Fest“.
Apmaudu dėl prievartos rinktis, tačiau vis tik nepasikrikštiju neo-baltų kultūros židinyje ir žengiu betonu – tai tvirtas ir ne paskutinės akimirkos sprendimas. Vienintelis lietuviškas miesto festivalis („Newman“ paliekame lūkuriuojantį tarp cemento ir žolės), vykstantis buvusioje juostinių magnetofonų “Elfa” gamykloje, žavi unikaliu konceptu. Lyg ir trūksta floros ar palapinės, tačiau atgiję renginio erdves įrėminantys industriniai pastatai leidžia pamiršti girias ir pievas.
O įprastai senatvėje įstrigusios gamyklos išties pulsuoja antraja jaunyste – 2015-ųjų „Loftas Fest“ – įvairialypis ir daug dėmesio skiriantis ne vien muzikai. Įžengęs į jau ne kartą padais brūžintą teritoriją netrunki pastebėti, jog virš galvos – ne neatpažinti skraidantys objektai, o meninės instaliacijos. Levituojančios ar ant stogų nugulusios gigantiškos galvos, siluetas su vietoje veido įtaisytu veidrodžiu verti mažiausiai neilgo pavėpsojimo. Galima atrasti ir workshop‘ų: turbūt favoritinis – „Kafka Project“. Praėjusiais metais klijavau liūto kaukę, šiais metais užsuku tik apsidairyti: panašu, kad vienintelis skirtumas – padidėjusi auditorija. Kūrybinėse dirbtuvėse vis dar gali pamesti tapatybę lyg Gregoras Zamza, tačiau, skirtingai nei Franco Kafkos kūrinyje, tai – malonus procesas.
Šalimais dūmuose skendintį dviratį mina kiškis, audžiamas Lietuvos himnas, iš įvairių balionų formuojami abstraktūs objektai – tik sudėtingiau ir gabiau už vaikystėje panašius triukus bandžiusį demonstruoti klouną. Performansų netrūksta (dalis rekomenduota „Kultūros nakties“) ir jie daugiau ar mažiau suprantami bei įdomūs. Į užmarštį negramzdinamas ir kinas – po žvaigždėmis įsikuria „Pasaka“ su keliais „Eurobasket“ įsiterpimais. Kino teatro filmų selekcija verta dėmesio ir aprėpianti tiek trumpametražes, tiek pilno metro kino juostas. Viena jų – jau liaupsinta berlynietiška avantiūra viename kadre „Victoria“. Tiesa, vargu, ar dažnas headliner‘ių pasirodymus maino į kinematografijos seansus, bet džiugu, jog tokia galimybė yra. Būtų maksimaliai puiku, jei atsirastų proga pasinaudoti šia galimybe 6 valandą ryto ir taip išsigelbėti nuo savęs prievartavimo techno skambesiu.
Atskirų liaupsių verta „What’s Next in Music?“ dvi dienas trunkanti konferencija – jau vien todėl, kad vyksta. Jos metu, su krištoliniu rutuliu ar be pastarojo, bandoma pažvelgti į ateitį. Paskaitos bei pokalbiai apie muzikos kūrimą ir jos prodiusavimą, lietuviškų garsų produkcijos eksportą į užsienį bei muzikos rinkodarą; investuotojų ir rėmėjų paiešką; galimybė demo klausymo sesijoje leisti savo kūrinį išgirsti profesionalams, o pačiam girdėti pastarųjų komentarus ir galbūt sulaukti galimybės kelti sparnus virš platesnių nei Baltijos jūra vandenų. Kompetetingų ausų ir burnų – gausu: nuo marketingo ir komunikacijos speco Tomo Nemurosar kompozitoriaus Tito Petreikioiki Fort Frances vedlio David McMillinar Henry Cullen aka D.A.V.E the Drummer. Eiti į konferenciją planuoju, bet nenueinu: registruodamasis dar nenutuokiu, kad iš „Lofto“ garsų sesijos, nors ir ne visada vertos tokios aukos, namo grįšiu 9-10 valandą ryto, t.y. likus kelioms valandoms iki pirmosios paskaitos.
Kalbant apie svarbiausią festivalio sudedamąją dalį, muziką, vyrauja dvejopi pojūčiai. Vieną akimirką esi ekstazėje, kitą – nerandi kur dėtis. Žinoma, dar prieš festivalį skambūs (nors pažįstami ne visiems) vardai kalba už save ir kala pliusą virš organizatorių daržo. Vien ko verti Škotijoje susibūrę ir po „Anticon“ leiblu augę britai Young Fathers. Pastarųjų debiutinis albumas „Dead“ 2014-aisiais čiupo prestižinį apdovanojimą „Mercury Prize“ ir grupę prijungė prie nugalėtojų gretų, kuriose – James Blake, Alt-J, The xx, Elbow, Arctic Monkeys ir kiti. Jaunųjų tėvelių pro akis nepraleidžia ir festivalių „Leeds“ ir „Reading“ organizatorius Melvin Benn, kuris tiki, jog jauna grupė netrukus galės headline‘inti po jo sparnu esančius renginius. Tai – dar vienas žingsnis sėkmės apogėjaus link, turint galvoje tai, kas šiuos festivalius veda pastaraisiais metais.
Young Fathers pasirodymą absurdiškai praleidžiu. Išgirdęs italų JoyCut collabą su jaunu prancūzu Comausaure traukiu link lauke stovinčios scenos ir viena ausimi išgirstu Viktoro Diawaros žodžius: „… pasirodymas vėluos 45 minutėmis.“ Neišgirstu svarbiausios sakinio dalies – dėl aplink „Loftą“ gyvenančių žmonių skundų policijai lauke esanti scena uždaroma ir garsai persikelia į vidų. Aukojami čia groti turėję Colours of Bubbles. Nesusizgrimbu pasidomėti ar atkreipti dėmesį į lauke mažėjančių klausytojų kiekį – prisėdu pokalbiui ant sėdmaišio, nuo kurio matosi pagrindinė scena. Vis dar tuščia, vis dar ramu, vis dar sėdžiu. Kai pauzė pasirodo pernelyg ištempta ir pagaliau apsireiškia suvokimas patikrinti kas ir kaip, pasirodo draugai. Pirmasis jų klausimas: „Kaip Young Fathers? Buvai?“ „Nesu pastarųjų fanas“, – bandau save guosti, bet pamatęs kelis vaizdo įrašus suprantu, jog visa tai nepateisinama ir apmaudu.
Sugrįžtant prie italų JoyCut – su jais atidarau „Loftas Fest“. Nors pasirodymas pirmasis, jis išlieka vienu favoritinių iki pat festivalio pabaigos. Prieš renginį kalbintas grupės vėliavnešys Pasco palieka gilų emocinį įspūdį ne tik apie JoyCut kuriamus garsus, bet ir apie grupės tikslus bei filosofiją. Dark wave ir post–rock‘as pinasi su elektronika, būgnai maišosi su sintezatoriumi ir turbūt pirmą kartą live‘o klausausi nuoširdžiai kratydamas galvą (yeap, a novice). Jau spėję Lietuvą pamilti italai (turime privilegiją pirmieji išgirsti naują kūrinį ar seno remake‘ą) puikiai transliuoja šį jausmą. Atrodantys lyg dark sider‘iai JoyCut visai ne tamsuoliai–nuolat girdžiu intensyvias grupės padėkas susirinkusiai publikai. Pats tęsiu interviu Pasco duotą pažadą: po pasirodymo prasmunku pro apsauginę tvorą ir užkulisiuose dėkodamas jį apkabinu.
Vėliau grojantys Čikagos indie atstovai Fort Frances panašėja į vienu hitu masinę meilę pelniusią grupę. Tiek prieš festivalį, tiek jo metu visur girdžiu dedikaciją vasarai „Summertime“. Nežavi, bet ir pernelyg nenuvilia. Ko negaliu pasakyti apie britą Krafty Kuts. 2005-aisiais klubui „Gravity“ dar buvau per jaunas, tad nostalgijos nejaučiu ir galbūt nesuprantu to, ką supranta ten dalyvavę, bet The Prodigy „Breathe“ ar Marilyn Manson „Sweet Dreams“ remiksai rėžia ausis ir neleidžia užsibūti. Pastarieji kažkodėl primena kiemo laikus, kai per pirmuosius MP3 formato failus skaitančius telefonus būdavo leidžiami juos draskantys trankūs garsai. Publikos yra ir nepanašu, kad ji liūdi, tad kelis kartus sugrįžtu tikėdamasis pokyčių, bet, sutapimas ar ne, girdžiu tą patį senstelėjusį skambesį. Sentelėjusį, bet ne tiek, kad prasilenktų su naujais Skrillex fonotekos motyvais.
Dar viena rykštė: techno muziką plačiau miniu vienintelį kartą – „Loftas Fest“ man ji atrodo pilka ir tragiškai monotoniška. Nesu šio žanro klausymo mohikanas, kad galėčiau profesionaliai ir kompetetingai jį aptarti, tačiau recenzijuodamas 2015-ųjų „Sūpynių“ festivalį norėjau pasakyti ir radau, kaip pasakyti bent vieną kitą žodį apie kiekvieną klausytą šios muzikinės šakos atlikėją. „Loftas Fest“, žinoma, nėra festivalis, orientuotas į techno, tačiau techno vienoje scenoje čia skamba dvi paras ir nelabai kas įstringa atmintyje. Nebent tai, kad bent penkis kartus yra išgirstamas Bjarki kūrinys „I Wanna Go Bang“, bet ir tai vargu ar yra gerai. Visuma kabina labiau nei Krafty Kuts, tačiau pradedu galvoti, jog Felix Kröcher = Axel Karakasis = kiti ir suvokiu, kad praėjusių metų festivalio dubstep naktis leistų išprakaituoti žymiai daugiau toksinų. Galbūt „Sūpynių“ suformuotas asmeninis susižavėjimas aukšto lygio techno muzika yra tai, dėl ko „Loftas Fest“ retkarčiais pametu festivalinę dvasią ir nerandu vietos. Iš pradžių atrodžiusi kaip „jei kas, čia visada gros gerai“ vieta, galiausiai ji tampa robotišku judėjimu „iš reikalo“. Daug maloniau tokiu paros metu klausyčiau sekančią dieną anksti grojusių Mesijaus x Münpauzn ar ba.
Nakties pabaigą reabilituoja dar 2012-ųjų festivalyje apsilankęs „Lofto“ savotiškas rezidentas MC Black Daniels kartu su akomponuojančia MC Alvarado ir DJ Breakfast. Minia praretėjusi, tačiau pusryčiai, panašu, daugumai gardūs. Čia – drum & bass ir hiphopo pirtis. Vantų nėra, tačiau nuo klausytojų žliaugia prakaitas, o kojos, tikiu, kruta ir po kelių valandų atsigulus į lovą. Iš Danijos atvykusi komanda nevengia kontakto su publika – nieko keisto, jie juk čia savi.
Šeštadienį miršta automobilio akumuliatorius ir festivalis prasideda nuo Le1f. Amerikiečio pasirodymą veikiau vartoju ne kaip garsų sesiją, o performansą. Ekscentriški, ekspresyvūs judesiai ir glamūras scenoje verčia šyptelėti, o eksperimentinis trap‘as po truputį išjudina ir kaklą. Khalif Diouf scenoje jaučiasi visiškai laisvas – vienas po kito nuo Zebra Katz primenančio atlikėjo krenta drabužiai. Niekas mylėtis nepradeda (to norėtų amerikietis), tačiau kiekvienas nusimestas apdaras palydimas merginų klyksmų. Nors dėl ne pačios geriausios akustikos lyrics‘us išgirsti sunku, tačiau retkarčiais supranti, jog pastarieji hater‘ius saldžiai išvestų iš kantrybės ir proto. Atlikėjas akiplėšiškai ir su dideliu pasitenkinimu laužo repo stereotipus, jo pasirodymas – vertas dėmesio, kad ir vieną kartą. Įdomu stebėti ir klausyti tai, kas jauną homoseksualų reperį įtvirtino jo žanrui neįprastoje terpėje.
Pasirinkau festivalį, dabar jis verčia rinktis mane: tautiečio FUME kelionė emociniais klodais šiek tiek dubliuojasi su dar 2013-aisiais festivalyje „Satta Outside“ turėjusiu pasirodyti britu Lapalux. Žadu po pusvalandžio trukmės nardymo tamsaus ežero dugne traukti į po Flying Lotus leiblo „Brainfeeder“ sparnu esančio brito pasirodymą, bet „48 Ceche“ sugaištu dar bent 15 minučių. Ne kartą klausytų FUME kūrinių negana ir vis sau kartoju: „Negaliu išeiti, juk dar neišgirdau to ar ano.“ Mintys tirštos, o ankšta erdvė nespaudžia – garsai griauna sienas. Pats Maksimilianas – ramus: viena po kitos smilksta cigaretės, o jis pats daro tai, ką moka daryti geriausiai. „Loftas Fest“ klausydamas lietuvio jaučiuosi taip, kaip naktimis jaučiuosi klausydamas savo žanro pionieriaus Burial. FUME mėgavimosi atžvilgiu jungiasi prie JoyCut gretų – ironiškas sutapimas, tačiau pastarąjį taip pat kalbinau prieš „Loftas Fest“.
Nenorom, tačiau šiaip ne taip išvelku savo kūną iš pogrindžio ir skubu pas Lapalux. Iš brito tikiuosi nemažai: ausinėse nuolat sukasi tiek jau truputį senstelėjęs „Without You“, tiek „Don‘t Mean A Thing“ iš naujojo albumo „Lustmore“. Pastarųjų, deja, gyvai neišgirstu (ir, kiek žinau, ne dėl to, jog vėluoju). Beats‘ai skamba gerai, tačiau nieko pakankamai išskirtinio. Trūksta naujam albumui savito glotnumo, sapnų ir ramybės – kažkodėl manau, kad atlikėjas bando užkurti vakarėlį. Neapleidžia graužatis: „Žymus vardas ar visgi nuoširdus poreikis?“ Galbūt esu pernelyg įklimpęs į FUME smalą ir elgiuosi kvailai, tačiau užsidedu varnelę ir grįžtu į rūsį penkioms ar dešimčiai atmospheric minučių.
Kiek vėliau dar kartą prabunda patriotiški jausmai ir Long Arm (kurie, kiek girdėjau, buvo puikūs) išmainau į lietuviškas sutartines, persipynusias su dub skambesiu. Girių Dvasios traukia prie žemės, ramina ir tuo pačiu žadina norą staugti kaip narve įkalintam ir pievų pasiilgusiam vilkui. „Nuslaida Saulala“ ir „Loftas Fest“ po truputį artėja link finišo tiesiosios.
Sekmadienis skirtas atokvėpiui. Jėgos po truputį apleidžia, tad prisėdimas ant betono ir lenkas Fismoll yra bene geriausia sintezė šiai akimirkai. Ramus, labai jaukus ir liūliuojantis akustinės muzikos pasirodymas (toks ramus, kad vyksta lauke ir jokios policijos!) poreles skatina susikabinti, o vienišius kelti akis į dangų ar žvilgsnį smeigti į vieną tašką. Kukliai pristatantis kiekvieno kūrinio pavadinimą ar žmogų, kuriam jis yra dedikuotas, Fismoll, tikiu, nusivylusių nepalieka – tyrą grožį hate‘inti sunku. Užsimiršta ir tai, kad kažkur prapuola ukrainiečiai NO‘US‘IN‘THIS.
Miestas gyvas – „Loftui“ tai pavyksta dar kartą. Nors 2013-ųjų ir 2014-ųjų festivaliai mano sąmonėje stovi laipteliu aukščiau, o šiais metais gimęs ketvirtasis vaikas vietomis verčia lakstyti iš vieno kampo į kitą, trinti bordiūrą ir vos nepatenka į areštinę, tačiausi viliuosi ir linkiu, kad tėvystė tęstųsi ir vaikai bręstų ir augtų. Iš paskutiniojo vasaros savaitgalio geriau tikėtis negali dėl būtent čia puikiai derančios priešpriešos – besibaigiančių atostogų ir festivalio. Lyg ir derėtų paskutiniąsias dienas praleisti lovoje normalizuojant miego ritmą, bet ką jau čia, kai pečių neslegia iš gamtos parsigabenti murzini drabužiai, prisemti botai ar suplyšusi palapinė. Pavėluotai, tačiau ačiū.
Internete:
Komentarai