Praėjusio amžiaus pabaigoje, kai MTV (t.y. _music_ television) dar transliuodavo muziką, o visi mėgstantys sunkesnę muziką varvindavo akis žiūrėdami į dažytaplaukę laidos “Headbanger’s Ball” vedėją Vanessa Warwick (pasirodo, ją matėme tik čia, Europoje, bet tuomet tai niekam rūpėjo), nežinomais keliais į mano rankas pakliuvo geltonai-juodo “radioaktyvaus” dizaino grupės Machine Head lipdukas. Nuo tada šie naujosios Amerikos heavy metal bangos atstovai man reiškė daugiau nei kiti. Nepaisant to, kad neklausiau nei tų, nei anų. Ir kai po kelių dešimtmečių šis amerikiečių kvartetas paskelbė koncertą “Forum Palace”, tiesiog negalėjau nenueiti.
Koncertai “Forum Palace” visada dviprasmiški, nes neapleidžia jausmas, kad viskas vyksta sporto klube. Negana to, tą vakarą pastato terasoje vyko, spėju, vestuvės ir hole galėjai išgirsti neblogą mesh-up’ą. Įdomu, kaip jautėsi ten kokias 4-5 valandas praleidęs Machine Head turgelio pardavėjas? Beje, merchandise, kaip ir priklauso senai amerikiečių grupei, buvo daug: įvairių turų marškinėliai, įrašai įvairiuose formatuose, knyga, vėliava ir… specialaus leidimo gitara! Gali būti mašinagalvis nuo galvos iki kojų.
Priešingai nei pats pastatas, klubo Galaxy” auditorija šįkart pasirodė ypatingai tinkama koncertui: pakankamai vietos prie scenos, nenori maltis mosh’e – gali palypėti ir susirasti vietą erdviose terasose (jei dar nebūtų patingėta išnešti staliukų ir minkštasuolių, nes, atleiskit, Machine Head klausytis sėdint, tai…), viskas dažyta juodai, aukštos lubos, tik barai atrodė “nustebę”, kad reikia greitai įpilti tiek alaus, bet tai kartojasi kiekvienąkart.
Sold-out’o nebuvo, tačiau klubas buvo maloniai apypilnis – apie 400 žmonių, nemažai jų – su Machine Head marškinėliais, nors grupei leidus dainuoti publikai, pastarosios atlikimas skambėjo skystokai, tačiau mūsuose ir šiaip nėra tradicijos dainuoti, dažnai net mėgstamo atlikėjo dainų tekstus žino vienetai. Nors ir nedainavo, žmonės kėlė rankas, skandavo “hey” ir “Machine fucking Head!”, suko ratus, crowd-surf‘ino ir visai neblogai sudainavo savo partiją, kur nebuvo žodžių.
Machine Head nėra senus hitus grojantys iškasenos, pernai išleido 8-tą albumą “Bloodstone & Diamonds” ir intensyviai turuoja – taip jau beveik ketvirtį amžiaus. Iš pradžių koncertas atrodė niekuo neypatingas, grupė tarsi apšildė save. Tačiau paskui grupės įkūrėjas ir vienintelis išlikęs originalus narys Robb Flynn pasikabino akustinę gitarą ir skėlė nuoširdžią prakalbą-baladę, kurios metu išdėstė visas grupės tiesas. Kaip jie pradėjo garaže ir nenorėjo būti biggest, bet norėjo tapti greatest band. Ir kad penktadienio vakaras už tūkstančių mylių nuo namų, Vilniuje su keliais šimtais fanų jiems yra geriausias atpildas už tai, ką jie daro. Kaip visi sakė, kad nesąmonė daryti turą, kurio metu grupė kiekvieną vakarą groja po 2,5 valandos be apšildymo, bet jie taip norėjo. Ir panašiai.
Nuo šio momento ir grupė, ir publika tarsi įgavo antrą kvėpavimą. Šiek tiek motorhediškai neo-nacistinės dekoracijos uždengė visas kolonėles ir kartais atrodė, kad gitaristai groja sienoms. Beje, panašu, kad grupės įvaizdžiu kažkas pasirūpino – visi jie dėvėjo panašias kelnes ir liemenes ir buvo vienodai apskurę. Amerikoniškas kvalitetas. Kaip ir skambesyje bei garse, kurio buvo labai daug – tiesiog metalinė garso siena. Nepaminėsiu nė vieno įsiminusio kūrinio – viskas kliokė nesustabdoma srove ir be pasigailėjimo, kaip galinga kalnų upė. Ir tos kelios valandos neprailgo, o kai kam norėjosi dar ir daugiau. Skirtingai nei papelijusios “Lituanikos” reminescencijos, šie vyrai neatrodė morališkai pasenę, nors ir panašaus amžiaus. Tiesiog visą šį laiką jie dirbo savo mėgstamą darbą – kalė ir virino metalą. Tai gali patikt ar ne, bet to nenuneigsi. Po koncerto ausyse spengė ir buvo neįprastai tylu.
Nuotraukos: Gediminas Bartuška / onstage.lt
Artimiausi “ALT events” renginiai:
Rugsėjo 16 d. – GOD IS AN ASTRONAUT
Spalio 21 d. – MONO, SOLSTAFIR, THE OCEAN
Internete:
Komentarai