„Sketch Up“ 11: Visvaldas Morkevičius

Šį rudenį fotografas Visvaldas Morkevičius pristatė savo ilgai brandintą projektą “Public Secrets”, kuris materializavosi kruopščiai sudėliotu ir išleistu albumu bei vienos dienos paroda Vilniuje. Tai – pirmasis fotografo personalinis meninis projektas, kurio nuotraukos darytos 2012-2014 metais. Fiksuoti aplinką ir domėtis fotografijos subtilybėmis Visvaldas pradėjo gerokai anksčiau, kai nesulaukęs pilnametystės, iškeliavo į Vilnių, o kiek vėliau – tiesiai į Paryžių. Tuo metu jis labiausiai domėjosi mados fotografija, todėl nesismulkino ir taikė tiesiai į Paryžiaus mados savaitę. Vis dėlto ši sritis jaunojo fotografo nesužavėjo ir netrukus jis grįžo į Vilnių, kur toliau tobulino savo įgūdžius ir, pats to nežinodamas, pradėjo po truputį klausytis “viešųjų paslapčių”.

Europos knygynuose pristatytas „Public Secrets” albumas – miesto patirčių rinkinys. Aplinka (akylesnis vietinis žiūrovas atpažins “Marsą”, “Relaxą”, “STRCamp” ir kt. vietas) vaizduojama intymiai, subjektyviai, minimaliai, fragmentiškai, paliekant daug ervės žiūrovo interpretacijoms. Nuotraukose atsiskleidžia aštrūs potyriai, charizmatiški personažai, viešos istorijos ir privačios tiesos.

“Situaciją nupasakojantys kadrai tampa individualiu fenomenologiniu tyrimu, sudarytų iš kultūros ir kasdienybės užkulisių, kurie bendram ir nesuklastotam miesto vaizdui susidaryt yra tiek pat vertingi ir būtini, kaip ir oficialus, fasadinis miesto veidas“, – savo internetinėje svetainėje kalba kūrėjas, o mes su šiuo juodai apsirengusiu plikagalviu sėdame trumpam pokalbiui.

Esi neabejingas ne tik vaizdui, bet ir garsui. Ko klausysimės, kol kalbėsime?

“Public Secrets” parodos garso takelio

17-os, pasakei mamai, kad jei reikės, valgysi grikius, bet fotografuosi. Būdamas 25-erių vis dar fotografuoji, o ką valgai?

Mielai ir grikius, o labiausiai mėgstu žmonos ruoštą maistą.

Ar dažnai “fotografuoji” mintyse neturėdamas po ranka kameros?

Kiekvieną kartą, net ir turėdamas kamerą, bet norėdamas išgyventi ir pasimėgauti akimirka, nieko nestatant tarp savęs ir momento.

Prieš 5 metus buvai vadinamas vienu perspektyviausių mados fotografų. Esi minėjęs, kad “mados pasaulyje žmonės yra pakankamai šlykštūs”, ar todėl pastaruoju metu vis mažiau jame sukiojies?

Kaip ir daugumai, norisi, kad darbas, kurį darai būtų bent kiek prasmingas, o tas milžiniškas vartotojiškumo greitis šioje srityje sukėlė įvairių klausimų bei abejonių. Teisingiausia apibūdinti dabartinį mano ir mados pasaulio santykį kaip ieškojimą bendro taško, kad galėčiau kurti klientams taip, kad man tai būtų malonu ir įdomu, bet tuo pačiu ir kliento norai būtų įgyvendinti.

Išaugai kartu su naujaja Lietuvos fotografų karta: Marla Singer, “Twodicks” ir kitais. Dažnai dirbote vieni kitų asistentais ir modeliais. Daug kam tai atrodė kaip žaidimas, tačiau tapote Lietuvoje žinomais kūrėjais. Ką, tavo nuomone, jūsų karta davė/duoda vietinei fotografijos scenai?

Galiu tik spėlioti ar davė, o jei taip, džiaugčiausi, jei tai būtų žingeidumas vaizdui, noras kurti ir būti savimi.

Skirtingai nuo anksčiau minėtų kolegų, pasirinkai daugiausiai juodai baltą minimalistinį stilių. Panašiai ir rengiesi. Toks pasaulis tau artimiausias?

Taip, man patinka paprastumas, minimalios detalės, todėl tikriausiai ir asmeniniame gyvenime renkuosi būti stebėtojo pozicijoje, nei dėmesio centre.

Esi žinomas ir kaip vienas stipriausių portreto fotografų Lietuvoje. Kas tave labiausiai domina fotografuojant žmogų?

Portretinė fotografija man yra lyg ilgas, intymus pokalbis su žmogumi, kurį fotografuoju, patinka pažinti asmenybę, erdvę kurioje jis gyvena, o jeigu visa tai pavyksta perteikti nuotraukoje, džiaugiuosi darbo rezultatais ir neretai užsimezgusia nauja draugyste.

Neseniai išleistas albumas “Public Secrets” sufleruoja, kad labiau domina meninė, o ne komercinė fotografijos pusė?

Tiesa, albumas “Public Secrets” – mano pirmasis asmeninis projektas, kuriuo parodau savo portretą. Su šiuo projektu jaučiuosi lyg tai būtų mano pirmieji žingsniai fotografijoje.

Atrodo, vaizdai – universalūs, nes galėtų būti užfiksuoti beveik bet kur pasaulyje… Kaip manai, ar šios fotografijos sukelia panašias universalias emocijas visiems žiūrovams, ar kiekvienas jose mato savo paslaptis?

Tikiuosi, kad emocija bendra, universali, nesvarbu iš kur esi kilęs ar kokioje kultūroje augęs, bet istorijas ar paslaptis kiekvienas susikuria asmeniškas, pagal savo pasaulį.

Savo laiku gyvenai Paryžiuje, nemažai tavo kolegų ar nuotraukų herojų pasirinko gyvenimą užsienyje. Pats apsistojai Vilniuje, atskleisk savo viešą paslaptį – kodėl?

Pabuvęs vienur ar kitur jaučiau, kad mano namai yra Lietuva, kurioje noriu gyventi, kurti ir augti. Čia galbūt nevisada yra tiek galimybių, kiek jų norėtųsi, bet jei kažko trūksta, tik pats pradėdamas nuo savęs tai gali pakeisti.

Kokia muzikos grupė ar atlikėjas paskutiniu metu padarė įspūdį iš vizualiosios pusės (videoklipo, išvaizdos koncerte, albumo viršelio ir pan.)?

Nors ir senokas, bet vis dar nenurungiamas Zinja Hlungwani – Nwa Gezani My Love