Su vienintele gyva lietuviška reggae/dub grupe Ministry of Echology draugaujame nuo pat jų pradžios – kalbėjomės gimstant pirmiesiems savarankiškiems aidams. Per tą laiką jie tapo vienu populiariausių kolektyvų vietinėje alternatyvinėje scenoje ir netrukus pristatys savo antrąjį albumą “Wanderer”. Ant jo bus legendinės (pirmasis indie leiblas Rytų Europoje!) “Zonos” katalogo numeris ZNCD087. Ta proga kalbamės su šiuo metu Netanya mieste Izraelyje esančiu šios leidybinės kompanijos įkūrėju Dovydu Bluvšteinu.
1991-aisiais D.Bluvšteinas įkūrė “Zona records”, kuri ne tik leido įdomiausios lietuviškos alternatyvos albumus, bet ir bendradarbiavo su aktualiausiais to meto kolegomis “4AD”, “One Little Indian”, “Factory” ir kitais. Iki šiol įvairiuose turgeliuose ir internete galima rasti “Zonos” išleistus Billy Bragg, Cocteau Twins, Dead Can Dance, Happy Mondays, Joy Division, Pixies ir kitų vinilus. Prisimenu, ilgą laiką ant dabartinio “Kempinskio” sienos kabėjo gigantiškas plakatas, reklamuojantis šiuos albumus. Vėliau “Zona” užmezgė ryšius su progresyviaisiais “Ninja Tune” ir “Warp” leiblais – to dėka išgirdome modernią elektroninę muziką.
D.Bluvšteinas taip pat organizavo Blogiausių grupių festivalius ir bendradarbiavo su “Eurorock” seminarais Vokietijoje, padėdamas jauniems atlikėjams pirmą kartą patekti į sceną ir išvažiuoti į užsienį (vieni pirmųjų laureatų – Bovy su… Marijonu Mikutavičiumi priešakyje). Savo laiku jis pridėjo ranką prie festivalių “Lituanica”, “Rock Forum”, “Roko maršas”, “Šok paradas”, laiką aplenkusio “Vilnius Rock” bei tokių atlikėjų kaip Sonic Youth, the Sugarcubes (su Bjork!), Marc Almond ar Legendary Pink Dots koncertų Vilniuje. Dar galima prisiminti jo šviečiamąją veiklą žiniasklaidoje (LTV laida “Videorokas” 1992-95, radijo laidos “Trečia pamaina” ir “Stygos”), pedagoginį darbą Vilniaus konservatorijoje ir būtų teisinga sakyti, kad šis žmogus prisidėjo prie visos kartos muzikinio išsilavinimo.
Klausomės singlo iš būsimojo Ministry of Echology albumo ir jungiame Izraelį (-20 vs. +20).
Neseniai kolegoms iš “Gintarinių akinių” sudarei savo 2015 metų muzikos topą. Kokia turi būti muzika, kad ji būtų aktuali tokiems visko girdėjusiems melomanams?
Sudaryti “top-10” buvo nesudėtinga, nes kol kas išsisaugojau tik kiek daugiau nei tuziną 2015 metų albumų. Ko gero, tai atspindi ne vien mano požiūrį, bet ir šiuolaikinę muzikos situaciją. Paskutinės, bent kiek reikšmingos, stilistinės inovacijos įvyko prieš 15-20 metų, taigi, praėjo gana daug laiko, kad apsiprasčiau su susidariusia padėtimi. Esu eilinis muzikos varototojas, “melomaniškumas” pasireiškia nebent tuo, kad renkuosi ne iš dviejų radijo stočių, o naudoju kiek platesnius stilių ir žanrų rėmus. Muzika jau seniai neteko sakralinių ir socialinių funkcijų, kurias keliems dešimtmečiams buvo įgavusi praėjusio amžiaus antroje pusėje. Kaip ir kitiems, muzika man tapo maloniu gyvenimo fonu, savotiškais keičiamais garsiniais tapetais. Šiais laikais būtų labai neteisinga reikalauti iš muzikantų kažkokių pribloškiančių naujovių, tiesiog nebėra objektyvių sąlygų joms atsirasti. Daugiausia, ko galima tikėtis – šiek tiek atnaujinto požiūrio į atliekamą muziką, o tai įmanoma tik labai gerai ją išmanant ir mylint.
Aukščiau minėtas D.Bluvšteino top-10 2015
Jaga Jazzist – “Starfire”
Šiuolaikinė instrumentinė muzika, įrodanti, kad XX a. žanrų sintezė pagaliau yra sėkmingai užbaigta.
King Gizzard & The Lizard Wizard – “Quarters!”
Simpatiški roko klišių pergrojimai.
The Orb – “Moonbuilding 2703 AD”
Iškart nesužavėjo, bet ilgainiui tapo vienu grojamiausių albumų. Orbai gal vieninteliai dar bando išspaust kažką naujo iš elektronikos. Nelengva užduotis, pagarba veteranams.
Galactic – “Into The Deep”
Saikingai komercializuotas Naujojo Orleno voodoo funk su kviestiniais vokalistais. Gaila Betty Davis nebedainuoja, būtų idealu.
Anat Cohen – “Luminosa”
Ms. Cohen lengvai įveikė mano nemeilę klarnetui ir abejingumą tradiciniam džiazui. Svarstau galimybę pasipiršti.
Elephant9 – “Silver Mountain”
Norvegų vargonų trio, kelis albumus sumaniai balansavęs tarp Emerson, Lake & Palmer ir Medeski, Martin & Wood. Prisijungus švedų gitaristui Reine Fiske, pakrypo į rimtą, savito skambesio psychedelia.
Shye Ben Tzur, Jonny Greenwood & The Rajasthan Express – “Junun”
Perfekcionistinė Radiohead vaikinų ekskursiją po pasaulio kaimelį.
Hiatus Kaiyote – “Choose Your Weapon”
Experimental R&B pasaulyje veiksmo net daugiau, nei alernatyviam/indie roke. Pagrindinis australiečių Hiatus Kaiyote švietalas – labai muzikali ir charizmatiška vokalistė.
Stearica – “Fertile”
Gal ir negeriausias šiemet pasaulyje išleistas instrumentinio roko albumas, bet tikrai vykęs, brandus darbas. Complimenti, ragazzi!
Dubnotic – “Earth Fragment”
Elektronic dub su įvairiais priedais – vis dar puikiai tinkantis kokteilis, jei tik barmenas nesugadina.
Kažkada nugirdau tave puse lūpų tariant, kad muzika pastaruoju metu nelabai ir domina. Ar negirdi naujų gerų garsų, ar atradai kažką naujo gyvenime?
Ieškoti dabar naujų gerų garsų būtų maždaug tas pats, kas gaudyti juodą katę visiškai tamsiame kambaryje. Susilaikyti nuo tokio beprasmio užsiėmimo padeda žinojimas, kad jos ten nėra. Maždaug prieš dešimtmetį, kai neliko nei noro, nei reikalo aktyviai tęsti muzikos vadybos reikalus, atsirado galimybė užsiimti ilgai atidėliotu reikalu – paieškoti atsakymų į daugybę mane dominančių klausimų. Tuo pat metu interneto dėka dauguma reikalingų informacijos šaltinių pagaliau tapo prieinamais, taigi, teko nemažai skaityti.
Pastaraisiais metais tave galima sutikti kai kuriuose muzikos festivaliuose, bet ne prie scenos, o savadarbėje jurtoje, kur pilstai čiajų. Kodėl pasitraukei iš renginių organizavimo?
Pasitraukiau dėl kelių gana rimtų priežasčių. Visų pirma, dėl jau minėto muzikos vaidmens pasikeitimo. Muzikos renginių organizatoriai anksčiau buvo tarsi žyniai, dalinantys šventą sakramentą, o dabar tapo panašūs į oficiantus. Organizaciniu ir techniniu požiūriu tas darbas labai supaprastėjo ir virto nuobodžia rutina. Susitaikyti su ja galima nebent vardan kažkokios itin geros muzikos arba dėl pinigų. Mano muzikinis skonis niekada nesutapo su mūsų auditorijos prioritetais, būčiau turėjęs derintis prie publikos. Finansine prasme ir tai negarantavo adekvataus atlygio. Sykį už pusmetį sunkaus ir atsakingo darbo gavau firminius festivalio botus. Jie tarnauja puikiai – iki šiol primena, kad nebedaryčiau panašių nesąmonių.
Jurtos čiaichana – mūsų neįkyri alternatyva alkoholiniam establišmentui, viešpataujančiam visuose Lietuvos festivaliuose (išskyrus puikųjį “Gaia Gathering”). Čiajus yra idealus renginių gėrimas, jis sušildo ir tonizuoja žymiai geriau už alkoholį. Iš jurtos patogu stebėti mūsų festivalių kultūros raidą, tenka bendrauti tiek su organizatoriais, tiek su publika. Beje, pas mus prie čiajaus mėgsta rinktis ir muzikantai. Jų spontaniški akustiniai koncertai dažnai būna gerokai įdomesni už tai, kas vyksta didžiosiose scenose.
Kalbamės antrojo Ministry of Echology albumo “Wanderer” išleidimo išvakarėse. Turbūt daugelis nepriklausomos muzikos atlikėjų norėtų užsidėti ZNCD ar net ZNLP kodą, t.y. kad jų albumą išleistų “Zona Records”. Kuo “ministrai” užsitarnavo šią garbę?
“Ministrai” yra labai šviesūs žmonės. Mane žavi jų meilė muzikai, požiūris į muzikavimą ir gyvenimo būdas apskritai. Tai – visiškai nauja karta, neturinti bjauraus sovietinio ir postsovietinio gyvenimo traumų šleifo. Džiaugiuosi galėdamas būti jiems kažkuo naudingas. Norintys išsileisti kompaktą ar vinilo plokštelę “Zonoje” ar kitame leible muzikantai turėtų, visų pirma, nepamiršti, kad situacija muzikos versle radikaliai pasikeitė. Jei anksčiau grupės važiuodavo į koncertinius turus vardan naujai išleisto albumo reklamos, dabar jos yra priverstos bent kartais išleisti naują albumą tam, kad būtų proga koncertuoti. DIY (“pasidaryk pats”) revoliucija nugalėjo, o muzikos įrašų verslas mirė.
Kaip leidėjas, turbūt jau girdėjai įrašą, “Ore” transliavo iš įrašų sesijos Anglijoje, ar pagaliau lietuviška grupė skamba “normaliai” ?
Dauguma lietuviškų grupių mažai rūpinasi muzikos faktūra: ne tuo, kas skamba, o kaip tai skamba. Pigi skaitmeninė įrašymo technika ir standartiniai išankstiniai nustatymai leido daugumai pasiekti pakenčiamą garso kokybę, bet tuo pačiu suvienodino, standartizavo atskirų stilių skambėjimą. Dub’o prigimtis reikalauja labai subtilaus, harmoningo skambėjimo, todėl ši muzika paprastai įrašinėjama analoginėse, o ne skaitmeninėse studijose. Ministry of Echology norėjo išleisti vinilo plokštelę, todėl teko keliauti ten, kur yra analoginė įrašymo technika. Kultinės alternatyvaus roko grupės Sh būgnininko Andriaus Kačianovo pastangomis Ministry of Echology turėjo galimybę padirbėti puikioje “Big Jelly” studijoje Ramsgate miestelyje, Anglijos pietuose (beje, ten savo debiutinį EP įrašė ir kiti lietuviai Condor Avenue – ore past.). Kaip ir dera padoriai studijai, ten sukaupta galybė įvairių vintažinių muzikos instrumentų ir garso apdorojimo bei įrašymo technikos. Su grupe dirbo profesionalūs britų garso opertoriai, o kelis vertingus, nors ir gana bendrus, patarimus davė vienas didžiausių pasaulio echologijos autoritetų Adrian Sherwood. Man atrodo, albumas “Wanderer” skamba žymiai geriau už pirmąjį “Notes & Quotes”, bet galutinį šio darbo rezutatą išgirsime pavasarį, kai bus pagamintos vinilo plokštelės.
Ačiū už pokalbį.
O kol laukiam vinilo, naujuosius (ir senus gerus, žinoma) kūrinius “ministrai” pristato gyvai. Koncertus šildys ir šaldys dar vienas regio ir ska muzikos ambasadorius Lietuvoje DJ E-Roott.
Sausio 9 d. – “Kaštonas”, Klaipėda
Komentarai