Susitikau su Simonu, Adu ir Pauliumi praėjus savaitei po jų grįžimo iš Didžiosios Britanijos. Nusileidome į rūsį, Simonas atrakino duris ir įėjome į Sheep Got Waxed repeticijų studiją, kurioje galima rasti visko. Sienos papuoštos grupės koncertų plakatais, visur aplink gitariniai kubai ir sintezatoriai, stalas nukrautas puodukais ir ne visai su muzika susijusiais dalykais. Adas įspėja, kad neišsigąsčiau, jei iš kažkur išlįstų keisti padarai, bet šįkart apsiėjome ir be jų. Patvirtinę, kad Eurovizijoje jų nepamatysime, Sheep’ai pradėjo pasakoti apie grupės pasikeitimus, motyvaciją ir judėjimą prie elektronikos.
Vasario 2 dieną Sheep Got Waxed šventė savo gimtadienį. Kaip keitėsi grupė per penkerius gyvavimo metus?
Simonas: grupės sudėtis nesikeitė, nebent atsirado daugiau žaislų, daugiau elektronikos. Pradėjom groti nuo laisvo džiazo, kuris pastaruoju metu tampa nebe toks jau laisvas, bet mums smagu.
Paulius: muzika keitėsi, bet tęstinumas yra, kardinaliai nieko neteko kapoti ar keistis iš esmės. Viskas formuojasi laipsniškai.
Prieš dvejus metus išleidote albumą. Ar tai buvo jam’ais ir improvizacija paremta muzika, ar griežtai struktūrizuoti kūriniai?
Simonas: albumas formavosi 3-4 metus – formavom jį nuo pat grupės pradžios. Tie kūriniai jau buvo sugulę ir mes juos tiesiog sugrojom nuo A iki Z. Tai vieno take’o albumas, kaip koncertas.
Paulius: nebandėme kurti laikydamiesi struktūrų, labiau norėjome sudaryti gyvos muzikos įspūdį.
Adas: pati muzika gimė iš improvizacijos, o mes ją sustatėm taip, kad būtų vis dar įdomu groti ir joje improvizuoti.
Paulius: ir čia yra tas tarpas tarp improvizacijos ir interpretacijos. Galbūt mes kažkuriuo metu mes pradedam savo kūrinius interpretuoti, o ne improvizuoti. Tas albumas galbūt ir buvo toks – šiek tiek interpretacijos temų, šiek tiek improvizacijos, kuriai visgi palikom vietos. Natų nerašėm.
Ar pelninga Lietuvoje išleisti albumą?
Adas: bet kokiu atveju tai yra pelninga. Jeigu leistumėm po vieną gabalą kas mėnesį į Soundcloud’ą, tai tie gabalai taip ir nueitų, visi juos pamirštų. O albumas yra fizinis daiktas, kurį tu gali perduoti žmonėms, jis turi galimybę labiau sklisti ir kartu yra grupės reklama.
Paulius: gali skaičiuoti taip, kad kiek tau kainavo įrašyti, atspausti ir t.t., bet net ir taip skaičiuojant albumas gali atsipirkti ir mums jau atsipirko net iš komercinės pusės.
Simonas: bet kad būtų galima pasakyti, kad komercinė sėkmė yra, tai nežinau kiek muzikantų Lietuvoje, bent iš tos erdvės, kurioje mes sukamės, galėtų sau leisti tai pasakyti. Bet albumas vis tiek dirba savo darbą – grupė turi turėti savo vizitinę kortelę, savo produktą, kurį gali parodyti ar pasidalinti.
Albumas svarbus mums patiems – jis padėjo tašką, pažymėjo tam tikrą grupės etapą. Mes galim parodyti, ką nuveikėm ir judėti toliau.
Viename interviu esate sakę, kad džiazas yra labiau skirtas patiems atlikėjams, o ne tiems, kurie jo klauso. Ar manot, kad spontaniškumas ir gyvai gimstanti muzika yra tai, kas pritraukia šio žanro klausytojus?
Simonas: tai yra kitoks muzikos atlikimo būdas. Man ilgą laiką yra įdomus tas spontaniškumo momentas. Tikrai jaučiasi, kai kažką čia ir dabar darai, o ne ateini pasiruošęs natas.
Paulius: jei pats nustembi grodamas, tai ir klausytojas nustemba. Jeigu Simas man duoda muzikinę idėją koncerto metu – tokią, kuri mane išmuša iš vėžių ir kažkas gimsta naujo, tai pastebi ir klausytojas. Klausytojui nėra taip svarbu, kad muzika gimsta vietoje, tačiau jam svarbus rezultatas. O mes rezultatą pasiekiame sužadindami savyje adrenalino jausmą, kad ta muzika skambėtų gyvai.
Man dešimtą kartą groti tą patį kūrinį lygiai taip pat yra tiesiog neįdomu. Nes jeigu groji cover banduose, tai varai kaip mašina, be sielos.
Simonas: tu kitaip jautiesi, kai negali nuspėti, kas gali atsitikti. Kartais gali būti taip, kad viskas sugriūna ir nežinai ką daryti. Visi susižvalgom ir matom, kad dabar tai jau ragai. Žmonės irgi tai mato – galbūt jie nejaučia, kad jau ragai, bet ta įtampa akivaizdi. Ir tada vienas turi tą rebusą greitai išspręsti – aiškiai pateikti scenos kolegoms arba bendrom jėgom kažkaip išrutulioti. Man tas yra smagu.
O dėl klausytojų pritraukimo, tai man atrodo, kad tai yra specifinis klausytojas, kuris nori tų kitokių potyrių, kuriam tuc-tac nelabai suveikia ir jis nori naujų išgyvenimų. Į tokius koncertus negali ateiti su nusistatymu, kad bus būtent taip, kaip manai – viskas gimsta vietoje.
Kai tiek laiko grojat, turbūt yra kažkoks vos ne telepatinis ryšys, kai jaučiat, ką kitas grupės narys sugros?
Paulius: mes tiesiog visada žinom ribas. Improvizacija yra pasirinkimas iš tam tikrų siūlomų variantų. Tarkim yra situacija, kur aš sugrosiu idėją ir žinau, kad Adas pasirinks vieną iš trijų variantų atsakymui. Tu nebūtinai sukuri naują muzikinę mintį, bet pasirinkdamas kurią iš jų panaudoti, gauni naują muzikinį piešinį. Koncerto metu atsiranda daug pasirinkimų, kuriuos mums reikia padaryti.
Paskutiniai Sheep Got Waxed pasirodymai buvo pagyvinti įspūdingu šviesų šou. Kiek vizualinė pusė yra svarbi gyvai muzikai?
Paulius: mes turėjom tokią sistemą, kur šviesos reaguoja pagal tai, ką mes grojam. Kiekvienas turėjom po savo atskirą LED’ų juostą ir tuos riffus kuriuos groji, galėjai matyti vizualiai.
Adas: bet kokiu atveju koncertas yra šou. Labai fun yra groti ir matyti, kaip blyksi lemputės pagal tavo grojimą. Man labiausiai patiko jam’as, kai čia repetavom kartu su programuotoju ir apšvietėju. Mes improvizuojam ir jie sėdėdami improvizuoja. Programuotojas rašo firmware specialiam kompiuteriui, kuris programuoja mūsų šviesas, o apšvietėjas vis paprašo kažkokios funkcijos klausydamas mūsų muzikos.
Simonas: kad ir kaip bebūtų, norisi muziką sustiprinti vaizdu. Labiau suveikia, kai tu ne vien tik sėdi, girdi ir įsivaizduoji, bet ir kai vizualinė medžiaga su tuo sužaidžia.
Mes sugalvojom šią idėją ir pasisekė, kad susirinko puiki komanda, kurie savanoriškai ir geranoriškai viską darė. Nebuvo taip, kad mes grojam, o jie atskirai viską daro – kartu susitelkėm į darbą ir patiems norėjosi geriau pavaryt – matom, kaip apšvietėjas su programuotoju kartu varo, tai mes ir patys pradedam užvedinėt vienas kitą. Albertas Mickėnas, puikus inžinierius ir programuotojas iš Technariumo, mums daug padėjo.
Ką veikėte Didžiojoje Britanijoje?
Paulius: įsirašinėjome naują albumą. Jis pasirodys pavasarį – ilgai netempsime. Bus dar mažiau free jazz ir daugiau elektronikos.
Simonas: buvo puiki savaitė Big Jelly Studios. Didelė padėka Andriui, kuris ten iškentėjo mūsų kūrybines kančias ir daugybę take’ų. Jis kentėjo kartu su mumis.
Neretai koncertuojate užsienyje – ar svetur atsiranda daugiau džiazo mylėtojų?
Paulius: sunku pasakyti, nes koncertuojame tam tikrose vietose, tam tikriems žmonėms.
Simonas: kiek yra tekę groti, tai bene pats keisčiausias buvo Jazz and Blues festivalis Birmingeme, kur publika buvo seno džiazo mylėtojai. 70+. Senukai valgo karbonadus, alutį siurbčioja ir galvoja, kad čia bus džiazas. Ir mes bam, duodam punk su elektra. Bet nesakyčiau, kad kažkas buvo blogai, mums patiko.
Paulius: tas bičas, kuris mus ten išsivežė, savo laiku buvo Black Sabbath vadybininkas. Jis sakė, kad arba jiems labai patiko, arba jie visai nieko nesuprato. Bet net jei ir nesuprato, tai vis tiek reakcija, mes to ir siekiam. Mes ant scenos siekiam sukurti sau nepatogių situacijų, adrenalino, kad būtų emocijų, kurias gali perteikti žmonėms. Ir jei tai suveikia – labai gerai.
Esate sakę, kad norite gyventi su muzika, per muziką ir iš muzikos. Ar tai išsipildė?
Paulius: kad vien nuo tada, kai sakėm tai, turbūt nei vienas nesame nieko darę be muzikos. Vien šita studija – čia viskas iš muzikos ir uždirbta.
Adas: šiemet pasibaigsiu magistrą, išmoksiu viską, ką reikia ir varysiu į stroikes (juokiasi).
Simonas: vis dar norim. Ir tai pildosi po truputį, gerėja egzistavimas ir juda link gyvenimo. Be Sheep’ų kiekvienas turim ir kitų užsiėmimų, bet viskas, ką darom, yra susiję su muzika.
Internete:
Komentarai