Taip jau nutiko, kad Lietuvoje atsidarius no frills stiliaus prekybos centrui “Lidl”, socialiniai tinklai ir žinių medijų kanalai tiesiog pakvaišo dėl mūsų visuomenei įprasto ir beveik kasdienio hobio – stebėjimo, aptarinėjimo, pasipiktinimo ir smerkimo ciklo. Šio laikotarpio stebimieji buvo žmonės stovintys eilėse prie šio prekybos centro, kuriems buvo priminta, kad jie yra „varguoliai“, kad jie „eitų dirbti“, nestovėję eilėse, ir apskritai, vertybių (o realiai – verčių) hierarchijos viršūnėje atsidūrė ne glamūrinis gyvenimo būdas ir brangūs (ir prasti) restoranai, o alus už litą ar mineralinis už du. Tradiciniai diskutantai buvo pasipiktinę šia betvarke ir ieškojo, kas galėtų priimti jų skundus.
Kas gi nutiko? Kodėl stebimieji ir per dantį traukiamieji sulaukę savo karnavalo užėmė šią fantazijos erdvę? Kodėl jiems buvo priskirtos minėtos savybės ir terminai, ir apskritai ar skiriasi tie stebimieji nuo stebinčiųjų?
Vidurinė klasė? Yeah, Right
Dėl termino „vidurinė klasė“ Lietuvoje žmonės yra pamišę. Dar 2012 metais apklausoje, surengtoje odiozinio Lietuvos Laisvos Rinkos Instituto, net 62 procentai apklaustųjų teigė save priskiriantys vidurinei klasei. Aišku, ką ta vidurinė klasė veikia, ką ji daro visą dieną, kaip ji atsiranda, ir kodėl ji vidurinė ir ar respondentai suprato klausimą, išsiaiškinti tokios apklausos būdu neįmanoma. Tačiau galima be abejonių teigti, kad „vidurinė klasė“ yra kažkoks efemeriškas, sunkiai užčiuopiamas gėris, kuris viešojoje opinijoje yra visada gėris, nes Vakarų Europoje, o ypač Skandinavijoje egzistuoja ir veikia, ir kaip žinia, mes norime būti Skandinavija, tik be visų jos sudėtinių dalių (mokesčių, vertybių sistemos ir t.t.).
Jei klausimą apie tai kokios klasės yra Lietuvoje užduosite akademinės bendruomenės atstovams, jums kažkokius atsakymus pateiks. Turbūt užmojais didžiausias veikalas, kuriame aptariama socialinė Lietuvos stratifikacija ir jos kaita yra Vilniaus Universiteto profesoriaus Zenono Norkaus veikalas „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“, jame atskleistos socialinės klasės daugiausiai remianti vokiečių sociologo Makso Vėberio sukurta tradicija, kur be ekonominės padėties atkreipiamas dėmesys į kaimo/miesto skirtį ir išsilavinimą. Bet kuris kritiškesnis skaitytojas, aišku, pastebės, kad toks skirstymo modelis negali paaiškinti to kaip klasė naudojama praktiškai, nes „kultūrinis“ sluoksnis, apgaubiantis socialinę klasę tokiam aiškinimui nėra reikalingas, nes tokiai analizei tai, kas yra žmonių galvose, ką jie galvoja ir kaip save identifikuoja nėra svarbu.
Antrasis, šiuo metu ypač socialinių mokslų atstovų tarpe populiarus pasakojimas apie klasę yra vadinamoji „kūrybinė klasė“, kurį suformulavo JAV ekonomistas ir sociologas Richard Florida. Šis pasakojimas yra apie „miestų regeneravimą“, kurį atlieka „kūrybinė klasė“, kuriai priklauso aukštųjų technologijų darbuotojai, menininkai, muzikantai bei (tam, kad teorija būtų linksmesnė) bohemiško gyvenimo būdo propaguotojai (tame tarpe – gėjai ir lesbietės). Tam kad miestas ar urbanizuota vietovė suklestėtų, šios teorijos šalininkų nuomone, kūrybinę klasę reikia įveisti, taigi sukurti sąlygas, kad moksliukai, muzikantai ir bohemiško gyvenimo būdo gyventojai jaustųsi saugiai (taigi – būtų mažai nusikalstamumo ir juodaodžių).
Tačiau nei formalus ekonominis skirstymas nei kažkokie priklausomybės kūrybinei klasei aspektai nepaaiškina dabartinių ginčų dėl Lidl eilėse stovinčių varguolių. Čia mes veikiau turime reikalą su fikcija, su didelės grupės žmonių įsitikinimu, kad jie priklauso kažkokiai klasei, ir tam tikrų kultūrinių ženklų naudojimą kaip klasinės identifikacijos ženklą. Čia be abejonės neišsiversime be kai kurių TS-LKD partijos žmonių indėlio į šios saviidentifikacijos skatinimą. A. Kubilius klasinį vidurinės klasės identitetą apibrėžia taip:
Čia netgi galima išsiplėsti. „Pirmoji Lietuva“, ta kuri balsuoja teisingai, ir ji kažkaip susijusi su vidurine klase (kurią jo kolega Jurgis Razma apibrėžia kaip žmones, uždirbančius 75-125 % vidutinių pajamų), tačiau dar svarbu – juos atskiria nostalgijos sovietmečiui nebuvimas. Taigi, konservatoriai Kubiliaus asmenyje kalba apie “klasę”, kurios apibrėžtis yra kultūrinė.
Beje, apie konservatorius tenka rašyti nes jie vieninteliai bando siūlyti „klasės“ apibrėžimą ir bando (klaidingai) taikyti savo elektoratui. Didžiųjų politinių partijų savo programiniuose dokumentuose apie arčiausiai klasės sąvokos turinti prieiti Lietuvos Socialdemokratų Partija. Jei tarpukariu ši partija buvo gana griežto vokiško evoliucinio marksizmo šalininkė, tai dabartinėje versijoje šios partijos programoje jaučiamas labai keistos „daugumos“ sąvokos naudojimas.
„Socialinė dauguma – tai socialiai atsakingų ir jautrių žmonių dauguma, kuri žino, kad be socialinės atsakomybės negyvuoja nė viena moderni demokratija. Ekonominė dauguma – tai žmonės, dirbantys savarankiškai, kūrybos, verslo žmonės, amatininkai ir darbininkai, kurie sunkiai dirba ir mažai uždirba, bet visi jie nori žinoti, kaip reikia kelti ekonomiką, sukurti naujas darbo vietas ir pagerinti savo gyvenimą. Ir pagaliau – kultūrinė dauguma, kuri vis daugiau turi lemti rinkimus ir mūsų raidos kryptį, nes ji kalba apie tikrąsias gyvenimo vertybes visuomenėje, Lietuvos kultūrą, būtiną mūsų visų sugyvenimą solidarioje visuomenėje. Mes tikime tokia trejopa, kartu ir lemiančia Lietuvos raidos kryptį, mūsų visuomenės dauguma.“
Be to, kad šiame pasaže daugiau non sequitur nei vidutiniame delfi komentare (kodėl tie verslo žmonės ir amatininkai ir darbininkai vienu metu sunkiai dirba ir mažai uždirba, bet visi jie nori žinoti kaip reikia kelti ekonomiką (ir kas juos turi išmokinti?)) parodo kad bent jau politiniame lygmenyje žmonės laikantys save politinės kairės atstovais neturi intelektualinio stuburo, nelabai supranta kam jie nori parduoti savo ideologiją ir nėra sugalvoję savo tikslinės grupės. Taigi, jeigu dauguma yra antisemitai rasistai homofobai norintys apriboti darbo saviorganizaciją, tai LSDP seks dauguma.
https://www.youtube.com/watch?v=0ZLCz9EM4S8
Kultūra kaip klasės identifikacijos priemonė
Kažkada Nida Vasiliauskaitė diskusijoje apie vadinamąjį vamzdį („meninę“ „modernaus“ „meno“ „skulptūrą“ „Vilniuje“) teigė:
„Kitaip tariant, vamzdis privalo likti vardan klasinės demarkacijos: jis padeda brėžti ribą tarp išsilavinusios progresyvios pirmosios (už vamzdį) ir atsilikusios konservatyvios antrosios Lietuvų, padėti pirmąjai tyčiotis iš antrosios, specialiai ją trolinti (ir šito nori žmonės, kurių dauguma laiko save kairiaisiais!). Tarp turinčių skonį ir jo neturinčių (skonį įsigyti labai paprasta: tereikia imti tvirtinti, jog vamzdis tau „audrina vaizduotę“, todėl iš antrosios į pirmąją keliai nėra griežtai užkirsti, veikiau buvimo pirmąja pažymėjimai dalinami dresuojant.
Žmonės kurie yra įvardinami kaip „antroji Lietuva“ išskiriami ir jų pagrindinė savybė yra negebėjimas suprasti modernaus meno. Būtent kultūrinės klasinės tapatybės – taigi kultūriniai vaidmenys ir šiuos vaidmenis apipynę pasakojimai tampa svarbiausia skirtimi tarp stovinčių eilėje prie Lidlo ir keikiančius stovinčius eilėje prie Lidlo. Nėra jokių platesnių apklausų ar sociologinių duomenų apie stovėjusius eilėje prie Lidlo, bet „kūrybinės klasės“ atstovai ir jūsų Lidl klientas ekonomine prasme yra panašūs, juos skiria gal tik ekonominiai sektoriai – vieni dirba „realios“ (kad ir kokia tai problematiška samprata), kiti – fantazijų ekonomikos (viešieji ryšiai, reklama) baruose.
Socialinė klasė Lietuvoje konstruojama per minėtą dviejų Lietuvų principą, kur miestietiška moderni viršutinės vidurinės klasės Lietuva bodisi kvailumu tų, kurie yra esą žemesni savo socialine klase. Kad ir tas pats Andriaus Užkalnio fenomenas – akivaizdžiai žmogus bandantis konstruoti iš Jungtinės Karalystės nusižiūrėtą klasinį modelį (nes pats negebėtų to sugalvoti, o ir retorika persišviečia) tariamai parodantis aukštutinės vidurinės klasės ar valdančiosios klasės vertybes labiausiai kritikuoja ne proletariato atstovus, bet jo taikinys yra „pavyduoliai“, taigi žmonės savo ekonomine galia esantys panašūs užkalniams, bet nevartojantys tų pačių kultūrinių produktų bei neturintys to pačio skonio.
Praktinis klasės pritaikymas
O buvo taip. Kažkada norėdami įtikti Lietuvos mėsos pramonei socialdemokratai paleido į viešumą idėją, kad reikia lengvatinio PVM tarifo mėsai. Daugelis burbėjo, kai kas džiaugėsi, o patys moderniausi ir progresyviausi veganai avinžirnių kryžiuočiai mušantys kovos su žiaurumu prieš gyvūnus būgnus ir teigiantys, kad mėsa tai žudo planetą ir taip toliau ir panašiai, su Romu Zabarausku (a.k.a „gėjus režisierius“ (ir tik taip įvardintas jis visai nesupyks)) priešakyje tiesiog pasiuto. Juk PSO ir panašios ataskaitos pasakė tiesą, mėsa žudo ir reikia gelbėti žmoniją nuo mėsos. Kaip gelbėti – gyvulinės kilmės produktams taikyti akcizą! O ar tie kur ir taip neįperka kokybiško maisto nebus nuskriausti? Juk varguoliai tam ir yra kad vargtų ir pašalpas gautų. Taigi varguolius mes ir pašokdinsime.
Taip, visai panašiai kaip ir Rimanto Jono Dagio pasakojimuose apie „bambalinius“ tie, kurie stovi žemiau socialinėje piramidėje yra tie, ką galima padisciplinuoti, tie kuriems galima nurodyti, ką jie turi valgyti ir ko neturi valgyti. Ir jei turi galią siūlyti ką valgys tie, kurie ir taip vos įperka savo kasdienių prekių krepšelį – negi nešaunu juos priversti valgyti veganiškai, nes juk „progresyvu“ ir „planetą gelbėjame“.
Taigi net save kairiaisiais besitituluojančių, Otelą išcenzūruoti norinčių socialinio teisingumo karių galvoje yra giliai pasislėpęs specifinio klasinio identiteto tropas. Tie, kurie viršuje (taip, ta pati „vidurinė klasė), tie kurie stebi, o ne stovi eilėje turi teisę įgarsinti tai kas vyksta, padėti riboženklius ten, kur tie kurie yra žemiau turi eiti ar neiti, ką valgyti ar ko nevalgyti, kaip šį kartą pavadinti tuos kurie gyvena aukštu žemiau – runkeliais, varguoliais, bambaliniais ar homo sovieticus.
Visas šitas žaidimas, kuriame sugalvojami vardai kitiems, tiems kurie yra žemiau ir yra tas klasinis išskirtinumas, kuriuo taip didžiuojamasi. Jei nebebus defekuojama ant esančių tuo simboliniu aukštu žemiau paaiškės, kad Andrius yra viso labo gezas iš Kauno (tiesa, su puikiu skoniu maistui pojūčiu), o Romas – viso labo nevykęs režisierius. Pats viešos defekacijos ant kitų galvų aktas yra ta skirtis kuri skiria ne ką teuždirbantį viešąjį asmenį nuo lygiai taip pat skurdžių asmenų stovinčių eilėje prie “Lidlo”.
Tad toks tad tas lietuviškas klasių žaidimas.
Laurynas Šedvydis yra VDU doktorantas, istorikas
Komentarai