Žinote, yra toks keistas dalykas, kai nuolat viešumoje skleidžiama žinia, kad tas ar anas buvo nelaimingas, o tapo laimingas, buvo negražus, o tapo gražus, buvo neturtingas, o dabar – turtingas. Visi džiaugiasi, ploja, vienas kitas nubraukia privalomą ašarą, nes juk taip gražu, nes juk taip smagu: ji/s gali, nepaisant visko, gali. Bet kodėl visiems taip patinka šitos „sėkmės istorijos“?
Ir norisi kažką tarti apie visus tuos moksleivius, kurie kentė patyčias, bet nevirto sėkmingais, buvusiems kankintojams (kurie tapo bedarbiais ar emigrantais, cha cha) nosis nušluosčiusiais verslininkais, menininkais, pramogų pasaulio atstovais ir t.t. Ir apie tuos, kurie buvo negražūs/ios, bet nepasidarė plastinės operacijos ir nebuvo aprengti/os kaip lėlės TV show metu. Ir apie vienišius, kurie pratūnojo kamputyje, bet… nesulaukė Meilės. Arba apie skurde gimusius ir augusius žmones, kurie sunkiu darbu ir asmeninėmis pastangomis… nieko nepasiekė, todėl taip ir liko už žurnalų viršelių ar portalų straipsnių ribų. Ką daryti jiems? Neturiu ką pamokančio čia pasakyti… Veikiau norėtųsi pamąstyti, kad yra šitas būtinas įveikti „nevykėlio“ tipas?
Atmetus kraštutinius atvejus, kurie taip pat kartais atsiduria dėmesio centre, visas šias „transformacijas“, virtimus žmogumi iš vabalo, galima suvesti į paprastą, elementarią Aristotelio aptartą peripetiją: pasikeitimas iš nelaimės į laimę, iš sėkmės į nesėkmę, tačiau, šiame kontekste, virtimas iš Nevykėlio Vykėliu, arba, atmetus superliatyvus, normaliu žmogumi. Taigi, atidžiau pažvelgus, beveik visų tokių istorijų potekstė yra „Ji/s buvo nevykėlis/ė, neturėjo draugų/ių, mylimo žmogaus, pinigų, nebuvo patrauklus/i, nebuvo įdomus/i“.
Taigi, slaptas visuomenės noras yra, kad tokių žmonių, hmm, nebūtų, kad jie visi iš bjaurių ančiukų virstų spindinčiomis ir akį džiuginančiomis gulbėmis. Visos moksliukės bus išmokytos dažytis, joms bus pripūstos krūtinės ar lūpos, jos žargstysis prieš kameras ir mes gundančius žvilgsnius į objektyvą, kuris jas objektyvuos, bet taip, kad jos jausis, be abejo, geriau, negu skaitydamos nuobodžias knygas ar ruošdamos pamokas… Visi liesi spuoguoti paaugliai staipysis prieš veidrodį ir darysis selfius, kurių nesibaigiantis kaleidoskopas trauks merginų akis, kupinas atsidavimo bei meilės, ir vaikinų pavydžius žvilgsnius, tikintis, kad kas neįtartų esant visiškai netradicinės orientacijos: jie demonstruos ištreniruotus raumenis ir signalizuos savo pasiruošimą aprūpinti būsimus palikuonis gerais genais bei finansais. Kadaise užguiti ir nuolat apstumdomi, apspjaudomi ir kitaip niekinami protingi jaunuoliai virs sėkmingais, sąmoju, aštriu protu bei subtiliu seksualumu spinduliuojančiais urano grynuoliais, kuris, tinkamai perdibtas ir įdirbtas, varys mūsų šalies kultūros, verslo ir politikos (o juk tai, kaip ten bebūtų, vienas ir tas pats) variklius. Jiems pavyko atsikratyti slogios praeities ir dabar jie štai gina silpnuosius, didina visuomenės sąmoningumą ir renka lėšas kokiam nors projektui. Nors ne išvaizda, o vidus, pasak jų, yra svarbiausia žmoguje, jie, aišku, neapsileidę ir „prisižiūri“, dalinasi selfiais istorinių objektų ir visuotinai pripažinto grožio objektų fone ir rodo iškilias krūtines, tvirtus bicepsus bei sveikai įdegusią rankų, kojų, pilvo ir t.t. odą. Jie tokie kilnūs, kad nelaiko pykčio savo skriaudikams iš mokyklos laikų – koks dar pyktis, kai tiek pralenkia anuos? Poetinis teisingumas – nekaltai kentėję triumfavo jau Žemėje, o blogiečiai tapo bedarbiais ar šaltkalviais. Tuo visi privalome džiaugtis…
Trumpai tariant, perspektyva, kuri mums siūloma, yra virsti gulbe, drugeliu, nusimesti varžtus, baimes, nepasitikėjimą savimi, siekti savo tikslų, nebijoti sėkmės… Kitaip tariant, tapti tuščiu, banaliu ir paviršutinišku žmogumi. Šita strategija tinka ir vyrams, ir moterims, su tam tikrais skirtumais (be abejo, moteris siekia Meilės, mylimo Vyro ir santuokos, vaikų (nuo mylimo Vyro) ir karjeros tik kaip „bent tiek…“), tinka heteroseksualams ir visoms įmanomoms mažumoms (užguitas, patyčias kentęs Gėjus, virtęs drag queen ir štai einantis parado priešaky ar tapęs TV žvaigžde, be abejo, būtų etalonas, patvirtinantis, kad, kaip ten bebūtų, „It Gets Better“ – štai taip ir būtent taip). Laimė randama lygiai Lietuvoje ir užsienyje. Galutinis tikslas neišvengiamai veda į TV ekraną, į tapimą socialinių tinklų žvaigžde, į „skaudžių išgyvenimų, kurie jo/s nepalaužė“ užmiršimą, tuo pat metu nuolat vėl ir vėl apie juos „prabylant“. Iš esmės, net jei nesi fiziškai patrauklus/i, bus surastas kampas, iš kurio atrodysi, iš bėdos tiks ir fotošopas.
Sėkmės istorija, be abejo, turės sugraudinti publiką, tuomet pagal programą būna trumpas heiterių išstojimas į priekį, kurį nutildo visada teisėto pasipiktinimo balsai, o tada skamba iškilminga muzika ir visi (vėl) darosi selfius. Ji/s virto iš vabalo į… gregorą zamzą, dirbantį komivojažieriumi. Jie irgi jais dirba, nes parduoda išgyvenimus. Nuo ryto iki vakaro socialiniuose tinkluose jie dirba sunkų darbą, kartais net ir gyvai pasirodo pirkėjams, kurie jau pasiruošę servetėlių. Esmė ta, kad kiekvienas užguitas paauglys turi virsti kultūristu, nuolatos darančiu selfius vonioje vienais apatiniais, kiekviena užguita paauglė turi virsti Sėkminga Moterimi (kuri, be abejo, turi Sėkmingą Vyrą ir augina Sėkmingus Vaikus), kuri mielai dalinasi gyvenimiškais patarimais ir praveria žiūrovams duris į savo „miegamąjį“. Jų esmė realizuojasi TIK TADA, kai jie virsta baigtiniais savo pavidalais – kalbančiais ir vaikščiojančiais atvirukais. Šie žmonės, atrodo, yra tas įdomus, gal tik numanomas tipas žmonių, kurie gyvena pagal reklamą. Kompulsyviai vykdo visus jos priesakus ir seka visais jos nurodymais.
Kita vertus, juk jei jie visada būtų buvę sėkmingi, kur čia intriga? O ji būtina: tik per palyginimą su tuo, „koks ji/s buvo prieš n metų“, mes matome, „kiek daug ji/s pasiekė“. Tik nevykėlis, blyškus ir spuoguotas, teisėtai užsitraukdavęs aplinkinių pašaipas (programiškai mes tuos aplinkinius pasmerksime, aišku), tik nuobodi, apsileidusi ir rūpesčiuose paskendusi, sunkiai dirbanti nemylimą darbą (aišku, nesunku mums jai rasti mylimą darbą) mergina pateisina jų dabartinį pavidalą – buvimą normaliais ir dar su priedais. Kartais permainą padeda įgyvendinti TV show. Iš namų šeimininkių padaromos „seksualios viliokės“, iš apsileidusių vidutinio amžiaus vyrų – „savimi pasitikintys playboy‘ai“, jų egzistencija dabar yra pateisinama ir nebėra įžeidimas (ar priekaištas) mums visiems. Nors ir yra šioks toks skirtumas tarp savarankiškai įvykdytos transformacijos ir TV show prodiuserių padarytos, gal apeliuojama į skirtingus aspektus, galioja tas pats peripetijos principas: „prieš“ ir „po“… Buvo negraži – tapo graži, buvo silpnas – tapo stiprus. Pabrėžiant „visapusiškumą“, kaimietis/ė iš daugiavaikės šeimos, tapęs/usi verslininku/e, Lietuvoje „nepritapęs“ neįvertintas genijus, užsienyje tapęs pasaulinio lygio žvaigžde. Tradicinė kapitalizmo sėkmės istorija, apie kurią rašė jau Theodoras W. Adorno. Pastebėtina, kad laikomasi nuostatos, jog žmogus privalo tapti ir gražus, ir turtingas, ir turintis antrąją pusę, ir nuolat laimingas. Tik viskas kartu yra „sėkmės istorija“.
Bet ar verta pamiršti „įveiktus“ pavidalus – moksliukus, patyčių aukas, visas nesėkmės istorijas, kuriose atpažįstame gal ir savo praeitį? Ar juos užmiršę, nelaikome jų kančių teisėta bausme? Mums juk negaila jų – džiaugiamės jų atsikratę. Štai autistas, bijantis kalbėti. Nieko – išmokėme kalbėti, susirado antrąją pusę, tapo sėkmingas išradėjas, dirbantis geroje firmoje, ekspertas, kalbantis žinių laidose. Norime, kad tokie autistai taptų mums priimtinais bei naudingais, na, kokių žmonijai reikia. Kitoniškumas mus žeidžia, norime ją transformuoti į bendramatišką dalyką.
Tačiau reikia vengti ir kito kraštutinumo – Nesėkmės istorijų, kurios yra neatsiejamos nuo Sėkmės istorijų. Egzistuoja keistas noras mėgautis Kito kitybe, pabrėžti, kokia ji nebendramatiška ir taip Kitą paversti stabu ar keistenybe, garbinti tapatybes ne už jų santykinį pozityvumą, o už negatyvumą. Čia turime visus šiuolaikinio meno bandymus tapatintis su bet kuo, išskyrus daugumą, pasirenkant tuos atvejus, kurie „provokuoja“ mąstymą ar „meta iššūkį“ status quo. Nes status quo yra grožio industrija, ergo, turime garbinti bjaurumą. Grožio standartai neišnyksta, jie lieka numanomi, juk pasirenkama juk ne bet kas, o tai, kas grožio industrijos atžvilgiu yra „bjauru“, kaip iššūkis, kaip provokacija. Vis dėlto, kaip skirti asmenybės augimą nuo virtimo atviruku?
Mums siūlomos istorijos skirtos ne vien iškelti individo patirtį (Guy Debord‘as sakytų, kad jos iškelia ne individą, o įžymybę, kuri yra individo priešingybė): visai ne tam jos yra skirtos, o labiau paskatinti kitus – štai, ana/s sugebėjo, o tu? Be kapitalistinio aspekto, kad tokios istorijos, kaip jau pastebėjo minėtasis Th. W. Adorno, skirtos kapitalizmo, kaip sistemos, kurioje kiekvienam gali pasisekti, pašlovinimui, dar galima surasti tokį aspektą, kaip kone mistinis tikėjimas tuo, kad žmogui privalo pasisekti. Tam, kuris neįvykdė privalomos programos, mes galime jausti tik užuojauta – nepasisekė… Nors įmanoma pagrįsti, kad krikščionybėje, pvz., žmogui visai neprivalo sektis – jei jis doras, jis galimai bus išganytas, ir apie tai reikia mąstyti, o ne tikėtis pasisekimo, dauguma žmonių yra įsitikinę, kad jiems priklauso teisė į laimę, suvokiamą kaip „happy end‘as“.
Tačiau, ar verta gailėtis ar smerkti žmogų, jei liko „nevykėliu“? Nevykėliu, bet remiantis kokiais kriterijais? „Moksliukė“, kuri tampa mokslininkė, bet ne žurnalo viršelio verta gražuole, ar liesas paauglys, netapęs kultūristu ar „kietu“ verslininku, yra nevykėliai. Žmogus, neturintis „antrosios pusės“, nesukūręs šeimos, neturintis draugų, uždaras, yra nevykėlis. Jei nesi geras vartotojas, esi nevykėlis. Kadangi šiais laikais visi keliai atviri, pasiteisinimų negali būti – kiekvienam to vertam turėtų pasisekti. Kiti galėjo pasiekti tiek daug, todėl tau nebeliko už ko slėptis: tave tempia į scenos vidurį – parodyk, ką gali, atsakyk, kodėl „nesusitvarkei“, kodėl „nesirūpini įvaizdžiu“, kodėl esi „kompleksuota/s“. Tai prievolė tapti laimingu. Būtent apie tai ir kalba Slavojus Žižekas, kai kalba apie superego įsakymą mėgautis. Galimybė siekti malonumo greit paverčiama prievole jo siekti, o Locke‘o pasekėjų Amerikos Konstitucijoje įrašytas „Pursuit of Happiness“ virsta reikalavimu pasiekti laimę. Kitaip tave galima tik užjausti. Taip pat čia esama vietos patyčių pateisinimui – matosi implicitinė galimybė pateisinti jas jau vien tuom, kad paskatino žmones geriems, mūsų supratimu, pokyčiams.
Bet gal geriau tada būti nevykėliu, visų užguitu paaugliu, kuris niekada nevirto nei gulbe, nei drugeliu. Nes gal tiesiog buvo antis su defektais ar paprasčiausia lerva. Gal tikrasis iššūkis banalybei yra stoti į pralaimėjusiųjų pusę, stoti į „lost cause“ pusę, kurioje nieko nėra cool, stoti tam, kad parodyti, kad pralaimėjimas – ne atsitiktinumas, o dėsnis. Kad patyčios egzistuoja, ir ne kaip sistemos glitch‘as, o kaip dalis jos programos, kad ne visi gali ar nori tapti kaip tie, kurie mums rodomi, kaip sektinas pavyzdys. Bet, kai tai pasakai, tau ir vėl ploja žmonės ir sako „Nebijok, it gets better, gal dar ne dabar, bet vis tiek“ ir rodo savo oponentams, sakydami „Va, matote, iki ko priveda patyčios?“ Nuo jų nepabėgsi. Pasipriešinimas sėkmės istorijoms ir grožio industrijai lengvai virsta sadomazochistiniu nesėkmės ir bjaurumo garbinimu, laikant, kad tai, ką mums rodoma kaip etalonas ir yra etalonas, tik, kadangi šitie progresyvieji – gudresni už kitus, tai jį apverčia ir mėgaujasi negatyvu. Reikia atsispirti norui patvirtinti taisyklę išimtimi ir atskirti realų gyvenimą nuo jo padarymu spektakliu. Reikia suprasti, kad tai išvis ne gyvenimas. Kitaip liks protestuoti tyčia atsisakant žmogiškumo apskritai, kas būtų tam tikra socialinė savižudybė. Ir spektaklio visuomenė be didesnių sunkumų prarytų ją kaip pikantišką kąsnelį.
Bet, kaip Witoldo Gombrowicziaus „Ferdydurkėje“ sako vienas veikėjas, „Už berną! Šalin bernelį!..Už pusbernį!“; taip ir man norisi pasakyti „Už nevykėlį!“ ir parodyti kreivą išsišiepusį nefotogenišką snukį visiems sėkmės istorijų skleidėjams. Tačiau, jaučiu, čia būtų tuščias gestas. Sėkmės istorijų logika, grindžiama Norma ir prievolė būti laimingam, atrodo nenugalima. Ji pajėgi viską suvirškinti. Geriau reikia tarti, kad nereikia savęs laikyti nevykėliu, nes visuomenės standartai – neteisingi… Įžymybė (ir „sėkmingas žmogus“) yra tik kažkas, kas rodo, jog visi keliai vienodai veda į buvimą laimingu vartotoju, kaip teigė Debord‘as. Ar tai kartais nėra sėkmės istorijų esmė? Geriau šalintis tokio neva gyvenimo ir visai nekreipti į jį dėmesį.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai