2007-aisiais vienas įkūrėjų C. DeKuiper paliko kolektyvą, tačiau Russian Circles išgyveno šią netektį – prie jų prisijungė patyręs bosistas Brian Cook, anksčiau grojęs reikšmingose JAV grupėse Botch ir These Arms Are Snakes. Su juo, kaip jau pilnaverčiu nariu, įrašytas albumas “Geneva” tapo vienu ryškiausių grupės diskografijoje.
Šių metų vasarą pasirodęs 6-asis Russian Circles “Guidance”, prodiusuotas kitų žinomų sunkiasvorių Converge atstovo Kurt Ballou, iškart susilaukė pozityvių atsiliepimų visame pasaulyje. Muzikantams pavyko netapti savo pačių kūrybos įkaitais ir išsilaisvinti iš vis labiau klišėmis apaugančio postmetalo. Albumo kūriniai skamba laisvai ir be pretenzijų, tačiau išliko “rusams” būdingos garso lavinos, kurios koncertuose virsta viena po kitos.
Prieš prasidedant Russian Circles koncertų turui Europoje (Vilnius bus ketvirtasis koncertas), su grupės bosistu Brian Cook pasikalbėjome apie lietuvius Čikagoje, ledo ritulį, postroko nuopolį ir kitus dalykus.
Čikagoje gyvena didelė lietuvių bendruomenė. Ar kada nors buvai tokių sutikęs?
Negaliu pasakyt, kad žinau nors vieną lietuvį Čikagoje, tačiau turbūt tik todėl, kad gyvenu lenkų kaimynystėje Brukline. Bet turiu draugę lietuvę vardu Jurgita iš Londono, su kuria galima žiauriai gerai pasitūsinti. Vis dėlto mano amerikietiškoms ausims sunkoka iššifruoti jos lietuviškai londonietišką akcentą. Alkoholis šį vertimą gerokai palengvina, tai galėtų paaiškinti, kodėl mes besitūsindami nuolat geriame.
Jūsų grupė pavadinta pagal vieną ledo ritulio pratimą. Ar patys žaidžiat ledo ritulį, gal esat dideli Čikagos “Blackhawks” gerbėjai?
Mike ir Dave iš tikrųjų labai mėgsta ledo ritulį. Abu jie žaidė nuo vaikystės ir anksčiau netgi dalyvaudavo vietinėse Čikagos lygose. Vienintelė šio pomėgio problema – visi žinome, ledo ritulys yra pavojingas sportas. Mike patyrė smegenų sukrėtimą. Dave galvojo, kad vienose rungtynėse susilaužė ranką. Deja, būdamas profesionaliu muzikantu, turi nuolat prisiminti, kad sulaužytas kaulas reiškia, kad kelis mėnesius negalėsi dirbti. Todėl jie atitolo nuo žaidimo ir dabar daugiau laiko praleidžia palaikydami “Blackhawks” ir “Blues” (kitas Čikagos ledo ritulio klubas). Tuo tarpu, viskas, ką aš žinau apie ledo ritulį yra tai, kad šaiba turi patekti į tinklą.
Šio turo metu lankysitės tik Šiaurės Europoje, kodėl negrosite Pietuose?
Mums patinka turuoti Europoje, tačiau nemėgstame keliauti ilgiau nei mėnesį. Sunku, nes Europoje yra tiek daug miestų, kuriuoser norėtume groti. Todėl šio albumo pristatymui nusprendėme padalinti turą per pusę ir rudenį apvažiuoti Skandinaviją ir Rytų Europą, o pavasarį – Vakarų Europą ir Jungtinę Karalystę.
Ankstesniame jūsų albume “Memorial” girdimas kviestinis Chelsea Wolfe vokalas, tačiau paskutinis jūsų darbas “Guidance” vėl tik instrumentinis. Nenorite, kad vokalai atitrauktų dėmesį nuo pačios muzikos?
Mums patiko dirbti su Chelsea, tačiau kartu pavyko koncertuoti tik viename ture Europoje ir viename koncerte Los Andžele. Viskas. Nusivylimas sukurti dainą, kurią patinka groti ir niekada jos negroti. “Memorial” buvo panašus į “Geneva” ta prasme, kad mums labai patiko šie albumai, tačiau gyvai juos buvo sunku atlikti taip, kad būtume patenkinti. “Guidance” buvo bandymas viską kiek supaprastinti, kad būtų smagiau groti koncertuose.
“Pitchfork” rašė: “Netgi kai atrodo, jog “Guidance” komplikuojasi, jame išlieka organiškas ir natūralus jausmas, tarsi kompozicijoms būtų leista augti laukinėmis sąlygomis, o ne kruopščiai jas kultivuojant.” Ar tiesa, kad paleidote viską savieigai, be aiškios vizijos?
Prieš įrašinėdami albumą niekada neturime aiškios vizijos. Manau, visi turime įvairių sumanymų savo pasąmonėse, kuriuos norėtume įgyvendinti individualiais instrumentais, tačiau kūrybos procese nesistengiame susitelkti ir kurti būtent taip ar kitaip. Tiesiog taip niekas neveikia. Vienu metu darai vieną žingsnį. Atrandi keletą kartu gerai skambančių natų ir bandai ant jų pastatyti gerą rifą. Tuomet dėlioji rifus kartu, kol turi gerą gabalą, tuomet dėlioji juos, kol turi gerą albumą. Tuomet atsisėdi ir stebiesi, iš kur visa tai atėjo.
Kaip pavyko amerikietiškoji turo dalis? Tai buvo pirmieji koncertai, kuriuose pristatėte naują kūrybą, ar ne? Paprastai žmonės yra gana inertiški ir visada prašo pagroti tų senų-gerų… Kokia buvo reakcija?
Prieš išleisdami albumą, keletą naujų kūrinių grojome gyvai, taip pat grojome juos ir ture Europoje šių metų pradžioje. Iš tikrųjų Amerikoje sulaukėme priekaištų, kad grojome per mažai naujų kūrinių, nepaisant to, kad išgrojome daugiau nei pusę naujojo albumo. Šiuo metu turime šešis albumus ir paprastai grojame ne ilgiau nei pusantros valandos, todėl sudėtinga rasti gerą balansą tarp senos ir naujos kūrybos, ypač kai tavo gabalai apie dešimt minučių ilgumo. Tačiau buvo smagu sužinoti, kad, net prieš albumo pasirodymą, mūsų publika labai gerai priėmė naujus kūrinius ir, žinoma, žmonėms taip pat patinka girdėti ir senesnius kūrinius. Visa tai leidžia mums groti daugiau mažiau viską, ką norime.
Jūsų ankstesnis koncertas Vilniuje šiandien didžiaja dalimi prisimenamas dėl… Deafheaven, kurie netrukus po to tapo žinomi visame pasaulyje. Nepaisant fakto, kad daug kas jų net nematė, nes “kam rūpi tos apšildančios grupės”. Kaip pasirenkate apšildančius atlikėjus? Spėju, Helen Money – gana netikėtas pasirinkimas didžiajai daliai jūsų publikos…
Koncertuojame su atlikėjais, kurie mums patinka kaip žmonės ir kaip muzikantai. Grojome kartu su Deafheaven valstijose ir mums taip patiko jų kompanija, kad atsivežėme juos į Europą. Žinau, žmonės tikisi, kad turuotume su kitomis panašiomis instrumentinėmis grupėmis, tačiau mums nepatinka klausytis panašiai skambančių grupių prieš savo koncertus, todėl ieškome atlikėjų, kurie palaikytų panašią nuotaiką kitais stiliais ar instrumentuotėmis ir, tikimės, mūsų publika galės atrast panašias gijas. Žiauriai nuostabu matyti, kaip žmonės pakibo ant Deafheaven. Norėtume, kad visi su mumis grojantys atlikėjai rastų naujų gerbėjų šiuose koncertuose. Helen Money grojo mūsų albume “Geneva” ir neseniai išleido nuostabų naują įrašą, todėl, net jei vieniša violončelininkė gali pasirodyti keistokas pasirinkimas groti kartu, manau, jos muzika žmonėms pasirodys tinkama ir patraukli.
Mano galva, postrokas/-metalas tampa kliše, kuria naudojasi per daug atlikėjų, ir visa tai skamba nuobodžiai ir standartiškai. Ar jaučiate tokią tendenciją?
Taip. Galiausiai, patys esame dideli muzikos fanai. Vieno turo metu klausėmės Boards of Canada, Lungfish, George Jones, Gorgoroth, Danny Brown, gitaristo John Williams ir Popol Vuh. Kaip visa tai sutalpinti į vienos grupės skambesį? Nežinau, tačiau būtent tai stengiamės daryti su savo muzika. Russian Circles yra galutinis skirtingų įtakų konglomeracijos, kilusios ne iš postroko, rezultatas.
Šis žanras visada man priminė ateities distopiją, kažką panašaus į filmo “The Road” garso takelį. Ką įsivaizduojate, klausydami panašios muzikos?
Palyginimas su “The Road” garso takeliu išties labai geras. Čia yra geras įtampos, nevilties ir nedidelės atpirkimo užuominos mišinys. Tai balansas, kurį bandome rasti. Savo grupės vizualikoje naudojome daug militaristinių vaizdų, manau, tai iš dalies kyla dėl šaltos ir negailestingos auros, esančios šiuose vaizduose, tai pat humaniškumo blykstelėjimų, pasirodančių šiuose lemiamuose istorijos taškuose.
Kada labiausiai jaučiatės ore?
Sudėtingas klausimas, nes, kaip suprantu, ši idioma gali turėti skirtingų reikšmių Lietuvoje nei mūsų kraštuose. Ar turi omeny savijautą, kai esi besvoris? Ar kai jautiesi vieniu su visata? Ar kai aplinka tavęs nevargina? Tai, kokius jausmus turėtų sukelti gera muzika, teisingai? Jei turi omeny šį atvejį, tuomet atsakymas gana akivaizdus.
Internete:
Komentarai