Mūsų kieme sukelti dulkes nesunku – užteko Crucial Features įrašyti kūrinį “Miršta sovietynas” ir paskelbti jo videoklipą, virtualybė susidrumstė. Kažkodėl būtent šį pankroko gabalą pasigavo kai kurios įžymybės ir prakalbo apie grupę vos ne kaip apie Lietuvos pankroko atgimimą: A.Mamontovas: “Pagaliau tokia grupė Lietuvoje!!!”, R.Zemkauskas: “YESSSSS! Pagaliau!”, Beata Tiškevič: “visiškai krūtos panos!!!” ir panašiai. Greičiausiai, jei šį kūrinį būtų įrašę vaikinai, niekas nebūtų atkreipęs dėmesio. Atvirkštinis seksizmas? “Pogrindžio policija” gūžčiojo pečiais dėl tokio ažiotažo ir abejojo, ar merginos iš tikrųjų turi ką pasakyti sovietyno tema, kurio metu nebuvo net gimusios. Ir pyko ant popkultūros, kuri nuolat parazituoja pogrindžio sąskaita. Tuo tarpu grupės vadyba patenkinta trynė rankomis.
O viskas prasidėjo beveik prieš metus – praėjusį pavasarį pankroko scenos gyvenimas tekėjo savo vaga. Iš Suomijos atvykę grupių Småstadsliv ir Bundolo muzikantai vaikščiojo po Vilniaus senamiestį ir pamatė gatvėje grojančias merginas. Suomiai pakvietė jas apšildyti savo koncertą pankroko citadelėje aka “Supuvusi skylė”. Taip pirmą kartą išgirdome apie Crucial Features, o merginos pateko į pogrindį, kuriame šiandien Meda Kaunaitė (vokalas, gitara), Kotryna Verbylaitė (būgnai, vokalas), Berta Šukštaitė (gitara) ir Agnė Jakubonytė (bosinė gitara) jaučiasi kaip namuose.
Savo kelią į Vilniaus pogrindį atradote per suomius, išgirdusius jus gatvėje ir pakvietusius juos apšildyti. Iki tol neradote ar neieškojote kontaktų su vietine pankroko scena?
Viskas įvyko labai spontaniškai. Tai buvo pats pirmas mūsų viešas pasirodymas ir būtent dėl šios priežasties net nebuvo tiek daug laiko ieškoti, kol su tuo tiesiog taip netikėtai nesusidūrėme. Grojome dar tik mėnesį su puse, todėl tikrai neplanavom jokių koncertų. Tuo metu pirminis tikslas buvo pagroti Gatvės Muzikos Dienoj, ką ir padarėm – norėjosi išlįsti iš studijos.
Kaip manote, kodėl susilaukėte tokio dėmesio iš žinomų visuomenės veikėjų, iki tol nekreipusių dėmesio į gyvybingą Lietuvos pankroko pogrindį?
Dėmesys galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių: 1) debiutavome lietuvių kalba su gana aktualia ir kontraversiška žinute, kuriai žmonės arba labai pritarė, arba labai nepritarė. Taip pat susilaukėme dėmesio iš tų, kurie rėmė mūsų feministines, LGBT bendruomenę palaikančias idėjas, bet jiems nepatiko tai, kaip jas interpretavome ir kokį būdą pasirinkome joms skleisti; 2) esame nauja grupė, o jų Lietuvoje nėra daug, tad kiekviena jų dažniausiai susilaukia šiokio tokio dėmesio; 3) Lietuvoje gan neįprasta išvysti rėkiančias, tokį stilių grojančias merginas, kas šiek tiek liūdina – norėtume ateityje išvysti daugiau merginų; 4) vienas pirmųjų daina pasidalinusių žmonių buvo Andrius Mamontovas, kuris dainą atrado prodiuserio dėka. Kai jis pasidalino – dainą išgirdo daugelis žmonių, ant kurių sienos tokio stiliaus daina niekad nebūtų atsiradusi kitomis aplinkybėmis. Susilaukėm įvairių nuomonių, dažniausiai dėl to, kad daugelis mūsų dainos žinutės nesuprato iki galo.
Neabejoju, nuo šiol pogrindyje sutiksite nemažai susiraukusių veidų, kaltinančių pasikėlimu ir parsidavimu. Pvz., kažkam jūsų grupės fotokoliaže jau užkliuvo “Marshall” “reklama”…
Nenori susiraukusių veidų – nieko neveik, sėdėk užsidaręs. Visada atsiras žmonių, kuriems kas nors nepatiks – kad dainuojame apie homofobiją, seksizmą, rasizmą, kad nepaisome socialinių rėmų, kurie pasako, kaip mergina turi elgtis, atrodyti. Nors minėti dalykai yra daug destruktyvesni nei prikišinėjimas dėl “Marshall” pasirodymo mūsų koliaže, abiejų atvejų priežastys lygiai tokios pat kvailos ir niekuo nepagrįstos. Tai yra bandymas mus kišti į primestus rėmus, į kuriuos pačios savęs nepastatėme ir paskui pykti, kad nesilaikome tų rėmų.
Visų pirma, filmavomės realioje įrašų studijoje su daugybe kitų firmų instrumentų, įrangos, kuria yra grojama tiek ir kitose studijose, tiek ant scenos. Net jei ir būtume remiamos “Marshall” kompanijos, ko nebuvo, kas nuo to pasikeistų? Tai turėtų įtakos nebent tada, jei dainuotume apie tai, kad esame prieš muzikinių instrumentų gamintojų rėmimą, nes tuomet dainos žodžiai neatspindėtų mūsų veiksmų, skambėtume hipokritiškai.
Jei esame kaltinamos “pasikėlimu”, neturim ko pridurti, nebent tai, kad iki šios dainos nesam nieko viešai pasakiusios, pareiškusios, išskyrus: “Lietuvos muzikos industrija nekenčia šių keturių merginų. Spausk ir pamatyk, kodėl”, kas mums neabejotinai atrodė, kaip anekdotas, nes tokias neskoningas reklamines antraštes gali pamatyti visame internete, ypač žemesnio lygio puslapiuose. Jei kai kuriems mūsų daina arba antraštė skambėjo arogantiškai – tai išties ne mūsų problema. Grojame tai, kas mums patinka ir kaip mums tai patinka, rašome tokius žodžius, kurie mums atrodo svarbūs. Yra skirtumas tarp to, kai tu pakeiti ir supaprastini savo muziką tam, kad ji pasiektų kuo didesnę auditoriją ir kai tiesiog bandai pasiekti kuo daugiau žmonių su savo originalia, nepakeista kūryba.
Mums labiau užkliuvo kai kurių mus sukritikavusių pogrindyje besilankančių žmonių požiūris į idėjos skleidimą – jis gan hipokritiškas, nelogiškas ir bevaisis. Kokia esmė transliuoti žinutę žmonėms, kurie ją ir taip žino, palaiko ir supranta? Jeigu galvojama, kad mūsų žinutė atneša daugiausiai naudos visad grojant tarp palaikančių žmonių ar kad mes ten grodamos esame kažkuo “tikresnės” – tai tik jų nuomonė, kuri realybėje dažnai nepasiteisina. Norim skleisti savo žinutes, idėjas, muziką. Galbūt nieko nepakeisim, bet jei skleisime žinią, sudarysim sąlygas išgirsti savas idėjas – gal kažką paskatinsime veikti, pradėti domėtis socialinėmis problemomis, nuo to viskas ir prasideda.
Kita vertus, jau pasigirdo nuomonių, kad būsite nominuotos kitų metų M.A.M.A.’os alternatyvai. Pasiruošusios nerti į Lietuvos pramogų verslą vardan kuo platesnio savo idėjų skelbimo?
Iš esmės nematom prasmės jame dalyvauti ar jo palaikyti, nes visų pirma, tai mums neatneštų jokios naudos atsižvelgus į tai, kad jų požiūris į moteriškąją lytį yra neabejotinai žeminantis ir nepriimtinas, o ir pats apdovanojimas nieko nereikštų nepaisant fakto, kad kažkas pamatytų per televizorių, kuris kuo toliau, tuo labiau tampa atgyvena.
Po tokio dėmesio virtualioje erdvėje, gal jau sulaukėte kvietimų dalyvauti vasaros festivaliuose? Kokiuose norėtumėte pasirodyti?
Sulaukėme, šiuo metu norėtume groti daugelyje renginių. Svarbiausia, kad būtų sudarytos sąlygos neturėti problemų su garsu ir, kad grupės su kuriomis grojame, palaikytų mūsų vertybes bei idėjas – tai yra visko pagrindas.
Ar turite muzikinių ambicijų ir tikslų? Ar tai tiesiog hobis?
Manom, kad būtų kvaila sakyti, kad neturim. Vienaip ar kitaip įsivaizduojam savo gyvenimą ateityje susijusį su muzika – norim skleisti idėjas, tobulėti, ieškoti savęs bei savojo skambesio.
Praėjusio amžiaus pabaigoje JAV nuskambėjo riot grrrl judėjimas. Jo atstovės skyrė daug dėmesio išprievartavimo, smurto šeimoje, seksualumo, rasizmo, patriarchato, moterų kompetencijos, santykių tarp lyčių problemoms. Jūs iškėlėte grrrl pwr vėliavą, bet temos juk tos pačios?
Temos tokios pačios, nes per tą laiką mažai, kas pasikeitė. Riot grrrl grupių muzika įdomi tuo, kad dažniausiai kiekvienas muzikantas siekia, kad jo kūryba išliktų ilgam, būtų aktuali ir vertinama, o feministinė – kaip tik atvirkščiai: tikimasi, kad tarkim po 50 metų išgirdę tas dainas žmonės galvos, kad jos beprasmės, nes tikslas jau bus pasiektas.
Lietuvos pogrindyje buvo ne tiek daug merginų grupių: Nėščios Rupūžės, Zuikio Dainos, Sumerland (labiau alternatyva nei pogrindis), Zimbabwe, gal dar kelios. Kas padarė jums didžiausią įtaką ir suteikė motyvacijos imti į rankas instrumentus?
Groti instrumentais pradėjome dar anksčiau, kai kurios niekada net neturėjome intencijų groti grupėje, atrodė baisoka ieškotis žmonių, nesijautėm pernelyg savimi pasitikinčios, nematėm jokio pavyzdžio. O įkvėptos Lietuvos merginų grupių nebuvome tik todėl, kad apie jas net nebuvome girdėjusios – įrašų mažai arba visai nėra, pogrindžio koncertuose dar tada nesilankėm, todėl mus įkvėpė Vakarų roko muzika, tokia kaip riot grrrl, fox-core grupės (The Runaways, Bikini Kill, Babes In Toyland, Hole, Bratmobile ir kt. – ore past.), kurias atradom tiek įvairiuose socialiniuose tinkluose, tiek filmuose, tiek ant našyfkių ir panašiai. Drįstam teigti, kad popscenoje labai didelė dalis moterų yra seksualizuojamos visuomenės standartų, tarp šių atlikėjų nematėm tokių pavyzdžių, kuriuos norėtumėm sekti.
Viename koncertų mačiau, kaip pirmoje eilėje merginos ne fotkino atlikėjus ar darėsi selfius su jais, o tiesiog brausino telefonuose. Mano galva, tai – visiška nepagarba atlikėjui. Kaip elgtumėtės su tokiais klausytojais savo pasirodyme?
Tai labiau nepagarba žmonėms, kurie norėtų judėti ir mėgautis muzika, bet kiekvienas savaip linksminasi. Jei matytumėm, kad tai arba kai kurie kiti veiksmai trukdo aplinkiniams – apie tai netylėtumėm.
Virtualybėje visi labai jautrūs ir empatiški je suis, tačiau realybėje – daug šalčio ir cinizmo. Daug kas, vos tik prasideda diskusija rimtesnėmis temomis, linkę nusiplauti ir vertinti viską primityvia cool > < ne cool priešprieša. Technologijos mums padeda ar trukdo susikalbėti?
Ar tikrai galvojate, kad virtualioje erdvėje visi labai jautrūs ir empatiški? Kaip tik atvirkščiai – žmonės linkę kritikuoti, internete dažniau išsakyti savo dažniausiai negatyvią nuomonę. Technologijos turi savų pliusų ir minusų, iš vienos pusės jos suteikia galimybę idėjų sklaidai, o iš kitos – diskutuodami žmonės neatsako už savo žodžius taip, kaip atsakytų realybėje. Tai gali ir padėti, ir pakenkti.
Ką pasakytumėt merginoms, kurios gyvena taip, kaip reikia, t.y. pagal sudėliotas schemas, kaip reikia elgtis ir atrodyti, jei nori būti sėkminga šiame gyvenime? Spėju, jums rūpi visai kiti dalykai…
Nemanom, kad tai yra kažkas blogo, jei merginai taip gyventi patinka, bet dažnai tai atspindi kažkokių pomėgių užgniaužimą, savęs ieškojimą, neatradimą. Galvojam, kad svarbiausia yra nebūti nuolankioms ir ne visada klausyti, ką sako kiti, ko jie iš tavęs nori, įsiklausyti į savo norus. Patenkindamos kitų užgaidas pamirštame savąsias, praleidžiame daug galimybių, iš rankų išslysta giliai paslėptų troškimų išsipildymas. Mes tik norime parodyti, kad galima save pateikti ir kitaip. Tiek merginos, tiek vaikinai turėtų gyventi pagal savo norus, o ne visuomenės.
Kas tas crucial feature?
Tiesiogiai išvertus iš anglų kalbos “crucial feature” reiškia esminis bruožas. Mums tai – asmenybės laisvė, kūryba ir įkvėpimas, o Lietuvos scenai – mes.
Internete:
Komentarai