Prireikė 4 metų, kad prisiruoštume įveikti tuos 60kelis kilometrus nuo Vilniaus iki Žiežmarių. Šiemet organizatoriai ėmė all-in’ą su “geriausiu Lietuvos dydžėjumi” (girdėjau, taip vienas kitam sakė šokėjai už nugaros) Manfredu ir šiemet (beveik) visur grojančiais, bet festivalių kontekste dar šviežiais Solo Ansambliu. Be viso to, pavadinimas lyg ir sufleravo, kad prie organizavimo prisideda gerai žinomas Vilniaus baras “Marsas”, bet vėliau paaiškėjo, kad nagus čia prikišo mažiau žinomi sostinės “Meatballs”. Noro nepermušė net ir keistokas fantasy stiliaus festivalio plakatas. Nepyk, autoriau, bet tavo portfolio yra žymiai geresnių darbų. Juolab smalsumą žadino pirmo karto efektas, kuris visada permuša viską.
Įdomu, kad šis renginys – vienintelis open air’as Lietuvoje kasmet keičiantis savo dviejų dėmenų pavadinimą: 2014-aisiais buvo “666 – Rock ‘n‘ Rave”, vėliau – “Stone ‘n‘ Styl”, pernai – “Ragga ‘n‘ Metalla”. Legenda byloja, kad Žiežmarių 666-ojo gimtadienio proga vietiniai melomanai sugalvojo išnaudoti šią dėkingą skaičių kombinaciją ir surengė pirmąjį festivalį. Oficialiai skelbiama: “Festivalio Žiežmariuose idėja kilo iš siekio suaktyvinti gimtąjį kraštą, paįvairinti regiono kultūrinį gyvenimą, apvienyti skirtingos muzikos klausytojus bei publiką iš provincijos ir miestų. Šiandieninį renginio išskirtinumą organizatoriai nusako pastovia muzikinių žanrų kaita, dėmesiu repertuaro balansui ir siekiu lankytojus stebinti kiekvienais metais.”
Anksčiau festivalių sezoną gamtoje atidarydavo “GaDi”, pastaruosius kelis metus šį titulą perėmė “Postcosmos”. Vis dėlto, pastarasis yra tik vienos nakties skrydis, o festivalis šalia Žiežmarių vyksta visą savaitgalį. Kaip susitarę, abu šiemet skleidžia kosminę tematiką.
Festivalis išties vyksta sodyboje “Pilaitė” prie pat miestelio, pagrindinio šalies autobano ir gražių obelų sodų. Pati sodyba, savo laiku buvusi dvarvietė, vėliau – pionierių stovykla, apsupta tvenkinio su vaizdingais tilteliais ir plaukiojančia… keturguba vonia. Šioje vietoje akivaizdžiai dirbama su medžiu – visoje teritorijoje pridėliota daugiau mažiau apdirbtų “kaladžių”. Netrūksta ir vietinės augmenijos. Visa tai sukuria jaukią, kiek bohemišką, atmosferą.
Viskas paprasta ir aišku – vienoje scenoje groja gyvos grupės, kitoje – didžėjai. Pastarojoje padaryta tai, kas dabar jau atrodytų natūralu bet kokiame šokių muzikos festivalyje gamtoje – 100 kv. metrų tvirto lygaus paviršiaus danceflooro! Prisiminiau kai kuriuos šokius gamtoje, kai koja prasmegdavo natūraliuose nelygumuose ir, netekus pusiausvyros, suveikdavo žemės trauka. Reikia pripažinti šokiams aplinka buvo dėkingesnė, nes čia natūraliai susiformavo festivalio centras su maistais ir pramogomis. Gyvai muzikai atiteko didesnė scena, bet priešais ją buvo (per) didelis ir tamsoje nesvetingai atrodantis laukas. Tarp šių krūmynuose įsiterpė mistinė “4oji scena”, kurioje buvo galima, liaudiškai kalbant, dasimušti.
Sprendžiant pagal automobilius ir palapines, “Žiežmarse” per savaitgalį apsilankė iki 500 žmonių. Nežinau, ar to užteko organizatoriams, bet bendram vaizdui dar tiek pat nebūtų pamaišę. Tiesa, tokiu atveju nuo auto iki festo tektų eiti kelis km, o tų 10 tulikų gal ir nebeužtektų. Bet kuriuo atveju, žiežmarsiečiai, mačiau dalinosi informacija, kad per dieną suvaikščiojo/sušoko nuo 30 iki 50km. Tokia vidutinio dydžio lietuviško festivalio statistika. Nors “Žiežmarsas” vyko beveik dipolio centre, o “Ore” turi daug pažįstamų abiejuose jo galuose, matytų veidų buvo mažai, galbūt todėl, kad dauguma publikos “Ore” aušroje dar vartėsi vystykluose? Bet taip dar geriau, pusšimtis km ir pabėgi iš pažįstamų apsupties.
Dabar apie programą. Jau minėti koziriai Manfrė ir Solo, natūralu, susilaukė didžiausio dėmesio. Bet, gerb. organizatoriai, pasakykite, kam jų festivalyje buvo reikalinga grupė The Station? Kad pritrauktų publikos? Jų koncertą stebėjo vos keliasdešimt žmonių. “Muzika, kuri yra dabar” – live scenos moto. The Station nėra dabar, jie buvo 9-ajame dešimtmetyje. Panašūs klausimai kyla ir dėl estų Sibyl Vane ar net vizas užmiršusių ukrainiečių. Kadangi viskas bent valandą vėlavo, Mcloud grojo vėlai ir susilaukė gerokai atšalusios reakcijos. Kažin, kiek jų būtų klausę paskutinių turėjusių groti Autism? Panašiai su vėlyva sunkia muzika nusvilo ir “Postcosmos”. Sėkmingesnis “Žiežmarso” ėjimas buvo antrą vakarą užbaigti su šildančiais Rakija Klezmer Orkestar.
Faktas, gyva muzika reikalauja daugiau dėmesio, ypač kai kalbama apie gana sudėtingą kūrybą, reikalaujančią įsiklausymo. Todėl gyvos muzikos scenos programa turėtų būti tiesiog trumpesnė, nes žvarboką naktį niekas nebenori grūzintis ir parintis. Mano galva, niekas nieko nebūtų praradęs (nebent organizatoriai sutaupę lėšų), jei kas vakarą būtų groję ne po 7-8, o po 4-5 grupes. Sakai, plakatas skurdokai atrodytų? Tikrai ne, jei tai būtų taikliai parinkti atlikėjai. Pvz., vienas šio sezono atradimų Timid Kooky grojo vidury dienos keliems žiūrovams, o savo linksmu ir energingu pasirodymu būtų turbūt sėkmingai pakeitę ne vieną “žvaigždę” vakare.
Apie DJ sceną galima pasakyti priešingai – vėliau pradėti. Penktadienį tūkstančių graibstomas ir garbstomas Benas Aleksandravičius aka ba. savo dj setą nuleidęs akis grojo (beveik) niekam. “Žiežmarso” Elektroninėje scenoje, be jau minėtų, pasirodė Seubas, whypeopledance, Svengalik, Split Pulse, Moon Disco, Jogaila ir kiti, kuriuos dar, matyt, sutiksime ne viename vasaros festivalyje.
Reziumuojant galima pridėti, kad pernykštė ragga’n’metalla formulė skamba organiškiau, o šiemet organizatoriais lyg ir pabandė lipti aukščiau – praplėsti žanrines ribas ir pasiekti daugiau žmonių. Galbūt todėl ten apsilankė ir “Ore”, tačiau norėtųsi palinkėti “Žiežmarsui” netapti dar vienu “normaliu” festivaliu-pramogų parduotuve, o ieškoti savo orbitos. Duomenys geram skrydžiui yra.
Internete:
Komentarai