2012-ųjų rudenį Vilniaus klubas “Opium” iš rūsio, kur praleido beveik 3 metus, persikraustė į antrąjį aukštą, kur originaliame interjere (architektės Giedrė Datenytė ir Monika Zemlickaitė) pagaliau buvo įrengta adekvati „Funktion-One“ garso sistema. Šiandien “Opium” vadinamas “tarptautinio lygio klubinės kultūros institucija” ir nors kiek besidomintiems šokių muzika yra tapęs must lankytina vieta mieste.
Prieš antrąjį klubo festivalį “Alfavilnius”, kuris prasidės ketvirtadienį Vingio parke ir baigsis sekmadienį veikparke “WakeWay” už Vilniaus, kalbiname ilgametį klubo programos direktorių Vidmantą “Vidį” Čepkauską. Paskutinį kartą su juo bendravome dar prieš “Opiumui” užlipant į viršų.
Pastaruoju metu tiesiog V besivadinantis prodiuseris į vinilinę kompiliaciją „Opium of the People“ delegavo 13 kūrinių. Absoliuti dauguma jų autorių klubo renginiuose grojo nekart ir todėl yra tapę neatsiejama klubo šeimos dalimi bei be abejonių nusipelno publikos numylėtinių statuso. Plokštelė buvo pristatyta ne tik Vilniuje, bet ir Berlyno klube „Salon zur wilden Renate“, kur apsilankė visi klubo ultros.
Kiek žinau, pastaruoju metu gyveni Briuselyje. Tai labiau padeda ar trukdo vadovauti klubui Vilniuje?
Visaip. Buvimas toliau kai kuriais atvejais suteikia objektyvumo distanciją, kitokią perspektyvą, leidžia palyginti. Lengva užvirti savo sultyse, su tais pačiais žmonėmis nuolat kalbant ir darant tuos pačius dalykus. O ir pati geografija daro savo. Briuselis yra pačiame Vakarų Europos viduryje. Traukiniu iki Amsterdamo – pusantros valandos kelio, iki Paryžiaus – irgi pusantros, iki Londono – dvi, iki Frankfurto – trys. Tai nori nenori ir galva pradeda veikti kiek kitaip, nebesijauti esantis kažkur periferijoj, pradedi matyti save kaip įvykių centre esantį žaidėją.
Kita vertus, klubas yra labai socialiai aktyvus užsiėmimas, reikalaujantis pilno įsitraukimo. Galiu tai daryti per atstumą tik dėl to, kad prieš tai Vilniuje gyvenau ir intensyviai dalyvavavu scenoje virš 15-os metų, puikiai pažįstu klubo komandą, Vilniaus ir Lietuvos atlikėjus bei promouterius, lokacijas. Kartais jaučiu tą socialinio vakuumo momentą, atrodo, esu susigalvojęs kažkokį klubą savo galvoje, o jis gyvena savo gyvenimą.
Jau daug metų dirbi su klubo programa. Kokie jos sudarymo kriterijai? Kas neturi šansų niekada pasirodyti “Opiume”?
Mano programinė pasaulėžiūra pastatyta ant penkių banginių.
Tikiu išskirtiniu turiniu, todėl anokia paslaptis, kad turime išskirtinumą garantuojančius susitarimus su kai kuriais rezidentais ir užsienio atlikėjais. Tikiu mokamu turiniu. Gyvename kapitalistiniame pasaulyje, tad jei norime gerų artistų, gero garso, gabiausių scenografų, dekoratorių ir apšvietėjų, patogių viešbučių ir skrydžių, o taip pat – gardžių vakarienių su vynais ir alumis prieš pasirodymus, tenka mokėti visiems – ir klubams, ir jų lankytojams. Tikiu, kad egzistuoja scenos vertybės ir mitologija, be kurios dingtų kultūrinis sluoksnis, liktų tik poravimosi apeigos, alkoholio biznis ir lazerių šou pagal garsią trankią muziką. Tikiu lojalumu ir nuoseklumu, be kurio neįmanoma įveikti konkurentų ir trumpų mados ciklų elektroninėje šokių muzikoje. Tikiu intuicija ir akla sėkme, kuri dažnai be reikalo nuvertinama.
Na ir pabaigai… Visi pasaulio healeriai ir teisingo gyvenimo guru su baltomis lininėmis kelnėmis primygtinai siūlo koncentruotis į teigiamus, ne į neigiamus dalykus. Tai taip ir padarykim. Nekalbėkim apie tuos, kurie negros, kalbėkime apie tuos, kurie gros. “Opiume” turi šansų pasirodyti ir dar tikrai pasirodys daug gerų vietos ir užsienio artistų jau mums pažįstamų ir visiškai naujų.
Klubas vadinamas “tarptautinio lygio klubinės kultūros institucija”, tai turbūt padeda lengviau susitarti su užsienio atlikėjais. Savo ruožtu, ar tokia klubo reputacija prisideda prie vietinių atlikėjų žinomumo užsienyje?
Ir taip, ir ne. Į galvą iškart šauna istorija su Daniel Avery, kuris puikiai pažįsta klubą ir buvo pasiprašęs grįžti. Sutarėm datą, pasirašėm sutartį, bet kaip tik tuomet jis perėjo į turbūt pačią blogiausią agentūrą pasaulyje, į bukingų korporaciją “William Morris”, kuri garantuoja pasirodymus didžiausiuose renginiuose už didžiausius pinigus, o tuo pačiu – kad niekada nebegrosi mažuose, bet cool klubuose, renginiuose, festivaliuose. Taip ir pasimiršo maži gražūs norai bei įsipareigojimai “Opiumui”. Tai čia viena medalio pusė, laukinio kapitalizmo, nuolat augančių kainų ir godumo pusė. Kita medalio pusė – artimiausi draugai ir kolegos, kurie visada nori ir gali. Tarkim, Dreems, Von Party, Jamie Paton, Marko, C.A.R. – visi savo noru, kai kurie net už savo pinigus atskrenda į “Alfavilnių” visam savaitgaliui, vien tam, kad galėtų praleisti daugiau laiko mūsų sostinėje, pasimėgauti “Opiumu”, bendruomene ir visa scena.
Kalbant apie klubą, vietinius atlikėjus bei tarptautinę reputaciją, be abejo, ryškiausias šiandien yra “Smalos” ir Manfredo pavyzdys. Investavome nuo pat pradžių daug tikėjimo ir pinigų, maitinome geromis datomis ir bookingais, išlaukėme. “Opiume” buvo užmegztos visos esminės pažintys: Ivan Smagghe, Red Axes, Multi Culti, etc. – jos klube toliau ir puoselėjamos. Šiandien Manfredas gal net garsesnis už klubą, bet toliau groja čia kiekvieną mėnesį, veža draugus, kolegas, žurnalistus. Taip ir sukasi viskas ratu apie vieną gravitacijos centrą.
Dar prisiminiau ir “Naujus kailius”, mūsų konkursą neatrastiems ar nepakankamai dėmesio gavusiems vietinės scenos talentams. Pirmus du metus gaudavom po 40 paraiškų, pernai jų skaičius šoktelėjo beveik iki 80-ies, taigi padvigubėjo. Dalyvauja ir visiškai jauni, nežinomi grojikai bei kūrėjai, ir scenos veteranai. Paaiškinimas paprastas – jie mato klubą kaip pripažinimo ženklą, tramplyną, karjeros galimybę Lietuvoje ir užsienyje.
Vilniuje jau kurį laiką sklinda gandai, kad Manfredas planuoja atidaryti savo “vietą”. Kiek tiesos šiuose ganduose?
Gandai teisingi. Bet galiu pasakyti nedaug, tik tiek, kiek pats žinau. O žinau, kad vieta yra, pavadinimas yra, remontas vyksta, preliminari atidarymo data numatyta. Manfredas mums pasakojo, kad tai bus toks šiek tiek labiau muzikinis “Marsas”, taigi baras, ne klubas. Bandys užpildyti vaakumą, kurį paliko ŠMC kavinė ir “Cafe de Paris”. Bet esu tikras, kad netrukus misteris M ir jo kolegos patys papasakos daugiau.
Prieš 6 metus mums sakei: “mąstome lokaliai, elgiamės neprofesionaliai, dirbame per mažai” ir “reikia bent vienos geros sėkmės istorijos, kad iš esmės pajudėtų reikalai”. Ten Walls nuskambėjo per visą pasaulį, jį šokdina ir Manfredas, Dowtown Party Network, Ernestas Sadau, Brokenchord pagaliau išleido albumą ir t.t. Ar reikalai pajudėjo?
Reikalai niekada nebuvo nustoję judėti. Nė vieno savo teiginio tikrai neišsižadu. Aktualūs jie ir šiandien. Galiu tik patikslinti, kad reikia ne vieno atlikėjo ir vieno ego istorijos, o scenos, miesto, šalies sėkmės istorijos su savais prodiuseriais, didžėjais, klubais, leidyklomis, festivaliais, įrašų parduotuvėmis, media kanalais, vadybininkais ir agentais. Tokia dar neatsitiko. Lokalumas ir neprofesionalumas tame, kad dažnai nesuprantame, jog drauge galime nuveikti daugiau, nei atskirai. Bet, tikiu, kad iš lėto visi mokomės, kaip tas Sabonis po traumos, mažais judesiukais, mažais judesiukais.
“Opiume” jau buvo ir “Resident Advisor”, ir “Boiler Room”. Kas toliau? Dažniausiai lipti į viršų yra lengviau ir įdomiau, nei laikytis viršūnėje…
Deramės dėl “Opium” renginių Maskvoje, Barselonoje, Tel Avive ir jau sutarta dėl kartojimo Berlyne.
Šiemet klubas “žaidžia” savo 8-ąjį sezoną ir vis dar laikosi pirmoje vietoje. Visos kitos “komandos” iškrito į žemesnę lygą arba išvis nebeegzistuoja. Kaip motyvuoti komandą tokioje bekonkurencinėje erdvėje?
Klubų darbuotojus motyvuoja tie patys dalykai kaip ir kitų veiklų atstovus – finansinis atlygis, kolegų pripažinimas, kalėdiniai baliukai, bendros išvykos į gamtą ar Berlyną, idėjos ir tikslai, tikėjimas, kad darai kažką prasmingo.
Paprastai naktinių klubų gyvavimo ciklai yra gana trumpi, dėl vienokių ar kitokių priežasčių šios institucijos nunyksta, užsidaro ar persikelia į naujas patalpas. Tiek “Garzen”, tiek “Ant bangos” yra bandymai praplėsti klubo ribas. “Alfavilnius” žada dar platesnę geografiją. Kodėl norisi išeiti į miestą?
Yra kelios to paties reikalo pusės. Taip, pašėlusiai besisukančios madų karuselės keliamas nuobodulys yra didžiulis iššūkis klubinėje veikloje ir elektroninės muzikos scenoje bet kur, o tuo labiau tokioje seklioje rinkoje kaip Vilniaus ar bendrai Lietuvos. Vienas to seklumo aspektų – kitoks sezoniškumas. Kai Berlyno klubai ar Vakarų Europos festivaliai ir juose grojantys atlikėjai vasarą uždirba didžiausius pinigus, esame priversti užsidaryti dviems mėnesiams mokamų atostogų (vasarą patalpų nuomos sutartys nesustoja) dėl ištuštėjusių miestų ir pripilnėjusių miškų, kurortų bei vasaros terasų su nemokamomis programomis. “Ant bangos” šią vasarą vyks jau šeštą kartą, buvo inspiruota “The Garden Festival” Kroatijoje ir atsirado kaip klubo vasaros stovykla priverstinių atostogų metu, kurioje visi šiek tiek padirbam, šiek tiek pailsim, šiek tiek pašokam.
“Alfavilnius” gimė pernai, “Smala x Garzen” – tik šiemet (pokalbis apie tai su vienais festivalio iniciatorių Red Axes – ore.lt past.). “Alfavilnius” tyrinėja paralelinio Vilniaus idėją ir atitinkamai visokias labiau ar mažiau tikėtas lokacijas. Mini festivalis “Smala x Garzen”, tuo tarpu, buvo skeltas į dvi erdves pagal muzikinę logiką. Buvome tikri, kad pankrokas ir kitos kreivybės iš Tel Avivo daug geriau suskambės ne “Opium” erdvėje. Ir, panašu, kad neklydome. Ir galiausiai taip, tokių renginių kaip “Ant bangos” ir “Jamaikoje” vykusio “Opium Motel” metu supratome, kad išeidami už savo įprastinių sienų, sutraukiame visai kitokią publiką, o jei tiksliau – sukuriame kitokį jos miksą ir atmosferą. Į “Jamaiką” ar “Paviljoną” nepasididžiuoja užsukti koks hipsteris ar elektronikos fanas nelankantis “Opiumo” dėl politinių priežasčių. “Bangą” aplanko pajūrio gyventojai, kuriems dažnai Vilnius per toli, į Lietuvą vasaros atostogų grįžtantys emigrantai, tarptautiniai muzikos turistai. Todėl ir norisi, ir reikia išeiti į miestą, gamtą, Berlyną ar Maskvą.
Kodėl taip ilgai užtruko išleisti pirmąjį klubo vinilą „Opium of the People“? Kaip pavyko jo pristatymas Berlyno klube „Salon zur wilden Renate“?
Na, čia šioks toks komunikacinis netikslumas, kurį patys ir sukūrėm, akcentuodami “pirmą” ir “vinilą”. Trečio klubo gimtadienio proga buvau sumeistravęs į CD iškeptą miksą O P I U M I I I. Tai buvo ne šiaip sau miksas, visi kūriniai licenzijuoti, turėjo jis ir katalogo numerį, sudėti buvo vietiniai ir tarptautiniai klube groję ar dažnai grojami artistai, puikiai atspindėjo tuo metu “Opiume” vyravusį skambesį. Kitais metais “Get Physical Music” CD, skaitmenos ir vinilo semplerio formatu išleido rinkinį “Silence Please!”, kuris buvo skirtas vilnietiškai house scenai, rinkiniui specialiai sukurtą “Warungą” grojo visi.
Tai sakyčiau, kad “Opium of the People” – tiesiog naujas žingsnis, atspindintis šių dienų aktualijas ir kur kas eklektiškesniu tapusį klubo skambesį, pristatantis vietinę ir tarptautinę “Opiumo” šeimą, kūrėjus ir atlikėjus iš Vilniaus, Detroito, Maskvos, Berlyno, Frankfurto, Sidnėjaus, Monrealio ir kitur, kurie nuolat groja mūsų renginiuose, leidžia su mumis laiką, dalinasi muzika.
Pristatymo renginys „Salon zur wilden Renate“ praėjo fantastiškai. Ore tvyrojo šeimyninė atmosfera. Daugelis atlikėjų sakė, kad tai ne tik geriausias jų lankytas vakarėlis šiame klube, bet ir bendrai Berlyne. Gal nemelavo, nes tą patį sakė ir po kelių dienų, ir po kelių savaičių. Kitais metais kartosime. Jau sutarta.
Ar “Opiumas” turi garsųjį Vilniaus kaimyną? Pagal tai, kad klubas artėja link savo 10-mečio, lyg ir neturi. Kuriuos miesto/aplinkos minusus norėtum paversti pliusais?
Tikrai taip. “Opiumas” garsųjį Vilniaus kaimyną turi, taip pat turi ir problemų su juo. Tik mažai kas apie tai žino. Bet ir gerai. Nes dažniausiai Vilniaus kaimynui tik to ir reikia – dėmesio. Kai po nesėkmingo bandymo prieš klubą mobilizuoti visą namo bendruomenę ir daugelio skundų, savivaldybės atstovai pamatavo garsą, išaiškėjo, kad kaimynas labiau turėtų kariauti su Vilniaus troleibusų parku nei su klubu. Bet, žinoma, šitie reikalai niekada neturi pabaigos. Kaimynas, kaip ir bet koks kitas nakties kovotojas, gali grįžti su bet kuria pilnatimi.
Man atrodo, faktas, kad Vilniuje pavyko sukurti tokį klubą kaip “Opiumas” rodo, kad pliusų šiai dienai gal net daugiau nei minusų. Tai geriausia būtų, jei situacija nesuprastėtų ir tie kaukėti vyrai su automatiniais ginklais bei kitos asmeninių laisvių ir teisių suvaržymo idėjos laikui bėgant liktų tik praeities anekdotu, o ne realia grėsme.
Kuri naktis “Opiume” tau iki šiol kelia malonų šiurpą?
Buvo tokių ne viena ir ne dvi. Tik tas, kurios buvo neseniai, lengviau prisiminti ir pasišiurpinti. Žiūrėdamas į senus plakatus ant “Opiumo” ofiso sienų ir lubų, prisimenu ir Todd Terje sukeltą ažiotažą, ir nakties su Henrik Schwarz darną bei magiją, ir tik po renginio tarp vietinių atsiradusią meilę Sado “what the fuck was that?” Operai. Atmintyje ryškiomis spalvomis įstrigę Blondes ir Palmbomen II Live pasirodymai. Pirmas “Love is the Message” renginys buvo labai ypatingas ir gal net magiškas dėl daugelio keistai supuolusių aplinkybių. Pirma “Banga” su jūrine audra, žaibais ir linguojančiomis grindimis. Na ir, žinoma, “Boiler Room”, kur kaip sakė patys “boilerio” atstovai, vyravo “kažkokia family reunion atmosfera”. O iš pastarojo meto patirčių, tai būtų Multi Culti 21-os valandos setas praėjusių metų “Ant bangos”. Visi jautėsi kaip vienas – ir grojantys, ir šokantys, ir ant dekio gulintys, ir nemiegoję iš po vakar, ir gerai pailsėję, ir vaikai, ir suaugę, ir šunys. Turbūt niekada nebuvau taip stipriai įtikėjęs, kad egzistuoja visatos sąmonė ir kad muzika ir šokiais galime išgydyti pasaulį.
Internete:
Komentarai