Vilkduja – nuolatinis siekis išsilaisvinti iš savęs

Metų pradžioje LP „Cosmogonia“ pristačiusi lietuviško pogrindžio grupė Vilkduja, atliekanti organišką elektroniką ir ritualinį triphopą, balandį pasirodė Vilniaus publikai, o netrukus juos bus galima išgirsti ir mini festivalio „Postcosmos“ scenoje. Apie kūrybinę raidą kalbame su grupės lyderiu Povilu Vaitkevičiumi, kuris nevengia demonstruoti savito požiūrio į muziką ir visa, kas supa aplink. Povilo labai įdomu klausyti, gal bus įdomu ir skaityti. Beje, metų pabaigoje su Povilu kabėjomė apie jo kitą alter-ego projektą Oorchach.

Kaip sekasi leidiniui „Cosmogonia“? Galbūt jau pajutai klausytojų atgarsius? Ar jų reikia?

Jeigu groji, lipi ant scenos, tai jau savaime reiškia, kad tikiesi kažkokio atgarsio. Jau ne kartą ir ne du esu minėjęs, jog teiginys „čia groju tik dėl savęs“ iš esmės yra netiesa. Neretu atveju tai atrodo lyg dirbtinė sublimacija. Savo kūrybos pateikimas jau savaime yra komunikacija. Be abejo, tas gilusis, pradinis impulsas groti ateina tik iš savęs, betgi tas pats yra ir su mintimis, kurias išsakai kitam. O kas dėl atgarsių – šiais laikais didžiąja dalimi juos atitinka peržiūrų kiekis ir panašūs dalykai. Yra kažkoks judesys, malonu, jog ir LP po truputį vaikšto. Šiomis dienomis turėtų atsirasti ir skaitmeninė albumo versija, kuri gal dar patikslins konkretesnį vaizdą šiuo klausimu.

Ko daugiau išgraibstė – CD ar vinilų? Kas Tau pačiam svarbiau – forma ar turinys?

Na, sąvoka „išgraibstė“ nelabai validi tame kontekste, kuriame sukasi Vilkdujos muzika. Tiražai ne kaip Pupyčių ar Cicino, tad ir kriterijai kitokie. Savo jėgomis CD leistas tik vienas, tad tų faktinių duomenų reikėtų teirautis leidėjų. Tipiška tik tiek, kad fizinė laikmena prieš kokius 10 metų lengviau ėjo į trasą, negu dabar. O kas dėl formos versus turinio – svarbu, kad abu sąveikautų tarpusavyje. Atrodo, toks elementarus dalykas, tačiau jei idėja ir puikiausia, o forma atrodo kaip šūdas, nieko paveikaus iš to nebus. Ir atvirkščiai – įmantri forma neatstos idėjos/turinio nebuvimo (nors pastaruoju metu tai, deja, gana paplitusi tendecija).

Kaip keičiasi „Vilkdujos“ kūryba metai iš metų Tavo paties vertinimu?

Vienintelis konkretus dalykas čia – natūrali patirtis garso sprendimų įgyvendinime techniniu požiūriu. Po kurio laiko pradedi suvokti, kas labiau tinka pvz. koncertų atveju, kokios garso dermės padeda emocinio tikslo pasiekimui, o kurios – ne. Aišku, tai taipogi neapsaugo nuo visko, bet jeigu viskas būtų komforto zona, tuomet dingtų ir šarmas. O grynai kūrybiniu požiūriu tai panašiau į nuolatinį siekį išsilaisvinti iš savo paties susikurtų restrikcijų, tabu bei nuostatų. Kartais tiesiog užsimiršti, o “atsibudęs” sakai, – ei blyn, o kodėl gi nepadarius taip ar anaip, nepasinaudojus anksčiau vengtinais ėjimais ir t.t. Podraug tai – pastovus siekis garso konstrukcijomis perduoti tas nenusakomas nuojautas bei švytinčias patirtis.

Ar kada skaičiavai, kiek Vilkduja yra sugrojusi koncertų? Kas labiau įkvepia naujiems darbams – vienybė vyno taurėje ar bičiulių pilnas festivalis?

Esu ne kartą pagalvojęs, jog reikėtų padaryti tokią inventorizaciją, tačiau vis neprisiruošiu. Iš pradžių mąsčiau, kam tokia buhalterija būtų įdomu, tačiau dabar, padrikai atsimindamas vieną ar kitą koncertą, regėčiau tai kaip potencialiai įdomų storyline su kiekvieno event’o atsiminimais ar asociacijomis. Na, toji “vienybė vyno taurėje” juk irgi neapsieina be bičiulių, taip kad čia tik mąstų skirtumas. Pažįstami asmenys – gerai, bet kartais pažinti ką nors naują yra ne ką mažiau šaunu.

Kas nutiko Vilkduja duetui? Ar solo yra pats geriausias vienetas?

Nelabai supratau klausimo. Nieko jam nenutiko, paskutiniuose live Vilkduja pasirodė būtent kaip duetas, kas dažniausiai ir būna pastaruoju metu. Kažkada sąstatas buvo išaugęs ir iki keturių žmonių, dabar yra taip, kaip yra. Su šiuo projektu vienas esu grojęs tik kartą, Taline, kitais atvejais ant scenos vis kažkas talkina, įnešdamas ir savo prieskonių. Štai įrašuose dažniausiai dalyvauju vienas pats, o „solo“ juk ir yra vienetas :)

Kur ieškai kosmoso? Ar jis kasdien?

Ojektyviai jis yra kasdien, o subjektyviai tai čia asmeninio santykio reikalas. Dažniau ieškoma ne pačio jo, o kelių link jo, į jį. Pastarieji gi neretai būna aptraukiami savo paties migla, kurios sklaidymo būdų kiekvienas ieško pagal save – per nuojautas, vidines dilgėles, logikos aplinkkelius ir kitus mikimauzus.

Teko girdėti, kad nemėgsti moterų, ar tai tiesa? Kodėl?

Teko regėti įvairių interviu klausimų, tačiau nuo šio, matyt, reikėtų pradėti topinių sąrašą. Net neįsivaizduoju iš kur tokia nesąmonė ir dezinformacija gali atsirasti, todėl geriausiai mano reakciją į jį perteiktų gif’as „WAT!?“ :)