Šiais visuotinio pozityvumo ir normalumo fašizmo laikais Povilas Vaitkevičius iš „Vilkdujos“ scenoje dažnai elgiasi nepadoriai aistringai, kartais – net sveikai agresyviai, o jei šypsosi, tai kandžiai ironiškai. Jis ir jo „moralinė gentis“ gyvena savotiškame paraleliniame Lietuvos muzikos pasaulyje, kur turinys svarbiau už formą, kur vadybininkai paprastai yra patys muzikantai, kur visi dirba vienokius ar kitokius darbus, kad uždirbtus pinigus galėtų investuoti į savo aistrą – muziką.
Ankstyvoje paauglystėje Povilas domėjosi „visokiom paranormalybėm ir, atseit, „kosmine“ muzika“. Iš tų laikų jis prisimena estų atlikėjo Sveno Grunbergo albumą „Hingus“. 1980-aisiais išleistas kūrinys yra vienas retų sovietinės elektroninės ambient muzikos pavyzdžių. Beje, ir šiandien skambantis aktualiai – tai patvirtinta prieš kelerius metus įrašų kompanijos „Bureau B“ perleistas vinilas. Klasės draugui atsinešus „Metallica“ ir „Sepultura“ kasetes, Povilą užkabino sunkesnė muzika ir kiek vėliau jis tapo grupės „Ugnėlakis“ vokalistu. Bet vaikinas nenorėjo užsidaryti išraiškos formoje, jam pabodo metalo scenos kanonų klišės, pasitaikančios falšo bei pozos apraiškos. Pirmąkart išgirdęs tokius atlikėjus kaip „Current 93“ ar „Lustmord“, jis susidomėjo „kreivesniais“ garsais ir pradėjo kurti tai, kas vėliau virto „Vilkduja“.
2001-aisiais Povilas pats išleido pirmąjį projekto albumą „Prieblanda. Ir Žemės Arbata“ ir… nutilo, kol 2008 m. įrašų kompanija „Dangus“ išleido „Vakar Duona“, sukėlusį nemažą šurmulį Lietuvos pogrindžio scenoje. Nuo tada „Vilkduja“ tapo nuolatine Povilo „šiandienos duona“ – kas kelerius metus skleidžiančia naujas organinės elektronikos, pseudofolko kabareto, eksperimentinio neofolko, industrijos ar net triphopo vibracijas. Paskutinį albumą „Cosmogonia“ šių metų pradžioje vinile atspaudė leidybinė kompanija „Sūru records“.
Muzikos kritikas Ramūnas Zilnys apie „Cosmogonia“ rašė: „Karštligišką, kai kuriuose epizoduose – absurdu persmelktą poeziją P. Vaitkevičius čia deklamuoja, išrėkia ir net iškosėja, regis, ant stalo išversdamas visą savo širdies ir plaučių turinį. Tai muzika, kuri kartais verčia jaustis nejaukiai, dažnai hipnotizuoja ir priverčia keliauti į juodas pasąmonės kerteles. „Vilkduja“ – lyg muzikinis narkotikas, kuris trikdo, kartais gal net erzina, bet nuo kurio labai sunku atsitraukti. Gal todėl, kad tai skamba visiškai kitaip nei 999 iš 1000 Lietuvos grupių, kurias esate girdėję.“
Anot Povilo, „Vilkduja“ būtent ir reiškia prieblandos metą, tą keistą įtampą prieš užslenkant tamsai, podraug pakaušyje blunkant švytėjimui. Arba atvirkščiai – kuomet po nakties formos pradeda įgauti neryškius kontūrus“. Tie kontūrai nuolat kinta: buvęs „Vilkdujos“ bendradarbis Vytautas Pliadis sėkmingai tęsia solinę karjerą OBŠRR pseudonimu, pats Povilas dažnai pasirodo savo alter ego Oorchach vardu, anksčiau kartu gyvuose pasirodymuose gitara grojęs Gediminas Jakubka vėliau kūrė su „Flesh Flash“ duetu, o šiandien pražydo visomis spalvomis pasivadinęs Patricia Kokett, šiuo metu koncertuose šalia Povilo galima išvysti grupės „Autism“ gitaristą Tomą Daniševskį. Nuolat kinta ir „Vilkdujos“ prieblandos garsovaizdžiai.
Ar ką nors prisimeni iš muzikos pamokų mokykloje? Kada supratai, kad norint kurti, muzikinis išsilavinimas nebūtinas?
Didžioji dalis muzikos pamokų atmintyje išliko kaip palaida bala su kažkur dingstančiais mokytojais (kartais visgi pabandančiais įvesti tvarką), chaosu klasėje bei šios pamokos nerimtu suvokimu. Iš dar anksčiau atsimenu plastikinių dūdelių ir neskambančių metalofonų kakofoniją. Todėl tai tikrai nebuvo reikalai, galintys sudominti muzika. Kažkuriuo metu patalpose stovėdavo nepilnas būgnų rinkinys ir sovietinis sintezatorius – štai tie dalykai išties masindavo, keldavo natūralų domesį, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių prie jų buvo nevalia lįsti. Galbūt tuomet nesąmoningai užsimezgė suvokimas, jog tikrieji dalykai rastini ne šiame oficioziniame, o anapus jo esančiame kontekste.
O dėl „muzikinio išsilavinimo“ – pradėjęs pirmuosius paaugliškus bandymus su garsu, apie tokias sąvokas net nemąstydavau. Esmė buvo kažką bandyti daryti, patirti. Savo laiku teko ir chore padainuoti, ir solfedžiavimu būti pakankintam – gal kažkokius teorinius pamatus tai ir suteikė, tačiau, kaip ir minėjau, traukos muzikai iš to tikrai nekildinčiau.
1999-ieji nurodomi kaip „Vilkdujos“ pradžia. Tai ne pirmasis tavo muzikinis projektas. Vienas pogrindžio veikėjas prisimena: „Yra toks labai veiklus jaunuolis, kuris groja keliuose sunkiosios muzikos projektuose. Vėliau su Povilu teko susidurti bendroje Vilniaus muzikinio pogrindžio makalynėje – pasisėdėjimai apleistuose Užupio namuose, linksmybės pagoniškose stovyklose.“ Papasakok plačiau apie tuos paskutinius praėjusio amžiaus metus…
Nepamenu, kokiu būdu ši data tapo „oficialiąja“ „Vilkdujos“ pradžia, tačiau dabar – gera proga paminėti, jog tai vertinčiau dviprasmiškai. Na, vyko kažkokie garsiniai nerangūs krapštinėjimai, bet vadinti tai konkrečiu projektu būtų per drąsu. „Vilkdujos“ „Prieblanda. Ir žemės arbata“ pasirodė 2001 ar 2002-aisiais (muzikos įrašų bazėje Discogs.com šis leidinys datuojamas 2001 – D. K.), tad iš faktinės pusės jau panašiau į tiesą. Kita vertus, tai visgi dar nebuvo tas projektas, kokiu yra dabar. Vėleliau įvyko keli sporadiški live pasirodymai, klaidžioję po įvairias garsines stilistikas. Po sekusio hibernacijos laikotarpio be jokių konkrečių planų įrašiau keletą dainų, planuodamas projektą pavadinti „Vakar Duona“ ir tuos kelis CD-R’us išdalinti pažįstamiems. Vienas teko Ugniui iš „Dangaus“, kuris klustelėjo, kodėl gi ir toliau nevadinti to „Vilkduja“. Taip tame pačiame „Danguje“ ir pasirodė minėtų dviejų žodžių pavadinimo albumas. Šis momentas gali būti laikomas virsmu iš lėliukės į (cha!) drugelį (įdomu tik, kokį).
Nors šiaip manęs niekad netraukė muzikinę veiklą žymėti konkrečiomis datomis, gairėmis ar sukaktimis. Nesgi daugumas dalykų persikloja, įteka ir išteka be aiškesnių kontūrų. Todėl ir pasakojimai apie „tuos paskutinius praėjusio amžiaus metus“ panėši į dirbtinai stimuliuojamą nostalgiją. Vengčiau į tai įsivažiuoti, kadangi pastaruoju metu itin padaugėjo pasakojimų, kotiruojamų žymeniu „kaip buvo“, bonusų rankiojimo iš praeities, bandant susikurti kažkokį patirties pjedestalą dabartyje. Staiga susizgribus, jog „aš irgi galiu kažką papasakoti“ (nes daugiau nėra apie ką). Tad gal davai aš į tai pažiūriu kitaip ir nepasakoju, nes DARYTI reikia čia ir dabar.
„Vilkdujos“ pavadinimas kilo nuo vienoje sakmėje taip įvardintos prieblandos. Kalbi apie Vilniaus genius loci fenomeną ir jo įtaką tavo kūrybai. Šioje juodai baltoje miesto-miške ar miško-mieste „prieblandos zonoje“ dažniausiai ir gimsta tavo kūryba?
Žodis „Vilkduja“ būtent ir reiškia prieblandos metą, tą keistą įtampą prieš užslenkant tamsai, podraug pakaušyje blunkant švytėjimui. Arba atvirkščiai – kuomet po nakties formos pradeda įgauti neryškius kontūrus. Tuomet paradoksaliai, negalėdamas jų įžiūrėti, pradedi „įjausti“ kažką anapus įprasto lygmens. Specifinė, ribinė būsena. Aišku, žodžio „Vilkduja“ skambesio semiotika (etninis vektorius) taipogi prideda savo, nors dabar nežinau, ar vadinčiau projektą būtent taip.
Genius loci, arba, kalbant lietuviškai, vietovės dvasios fenomenas mane domino visąlaik – nuolat bandau atrasti patirties instrumentarijus šio patirčiai dekoduoti į apčiuopiamybes. Aišku, didžioji šių dalis tvyro simboliniame lygmenyje, kuris neįmanomas iki galo verbalizuoti, tačiau manau, jog šių nuojautų perkėlimas į muziką gali būti juntamas ir klausantiems. Vieta, kaip sąvoka, gali būti tiek urbanistinė, tiek gamtinė, kadangi patirtis neklausia patiriančiojo, kokias formas šis preferuoja.
Ar tau aktualios naujos muzikinės srovės ir tendencijos bei jų integracija kūryboje? O gal kaip tik stengiesi nuo visko atsiriboti norėdamas išsaugoti skambesio švarumą?
Muzikiniu požiūriu man įdomu daug kas, neturiu specifinių uždraustų vietų. Aišku, būna, sakai „na, čia tai jau nekelsiu kojos“, tačiau, žiū, kažkoks netikėtas atvejis sukteli požiūrio kampą ir randi dominančių detalių. O kas gi yra tas „skambesio švarumas“? Uždaras patirčių kambarys? Priešgaisrinė apsauga nuo naujų dirgiklių? Visiškai atsiribojęs pradedi virsti užankančiu ežeru, o tai – ne ta kryptis, kuri mane traukia.
Savo laiku sakei, kad „Vilkduja“ – tai „ambicija groti pseudofolko kabaretą“. Kokios ambicijos šiandien?
Dabar, matyt, išskirčiau vien ambicijos sąvoką, kadangi, kaip besuktum, ji yra vienas pagrindinių bet kurios veiklos variklių. Neocabaret gi – dalykas, nemažai įtakojęs „Vilkdują“ pirmuosiuose („Dangaus“ leistuose) albumuose. Jis kažkur užkulisiuose tvyro ir dabar, retkarčiais paveikdamas požiūrį į garso išpildymo sprendimus. O žodelytis „pseudo“ akcentavo, jog folkloras čia turėtų būti suvokiamas neprogramiškai. Dabar išvis norėčiau vengti pastarojo termino – su juo pačiu bei reikšme viskas tvarkoje, tiesiog pastaruoju metu priviso daugybė šį nuvalkiojančių reiškinių, „netikėtų susižavėjimų“ ir utilitaraus new age’inio išnaudojimo, tad nuo to laikausi atokiau.
Esi pasirodęs tokiuose skirtinguose festivaliuose kaip „Mėnuo Juodaragis“ ir „Sūpynės“. Ar abiejuose sutikai savo „moralinės genties“ atstovų? Kiek aplinka veikia gyvą „Vilkdujos“ pasirodymą?
Na, forma neuzurpuoja turinio, jei šis yra stiprus savaime. Be abejo, yra tam tikras sąlyginis „galimybių ratas“, kuriame yra didesnė tikimybė sutikti su tavimi rezonuojančius žmones, bet netikėtumai ir kismai visuomet yra šalia. Tame yra žiupsnis stebuklo. Į aplinką tenka atsižvelgti, kadangi kai kuriais atvejais būna tiesiog akivaizdu, jog vienoje ar kitoje situacijoje groti būtų tas pats, kas bandyti aiškinti apie drone / ambient girtiems kiemo atmarozkams. Apskritai tai juk natūralu daugeliui grojančiųjų, turinčių kokį nors idėjinį pagrindą: bet kokia kaina visur dalyvaujantys kaip tik primena savo pačių karikatūras. Man svarbi bent kažkokia galimybė sukurti intymumą, keistą tvyrančią jungtį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog yra buvę keletas koncertų, po kurių pamaniau be reikalo sutikęs dalyvauti. Na, bet be paklydimų nežinosi, kas per velnias šie yra.
Beveik prieš 10 metų „Vilkduja“ buvo vieninteliai lietuviai „Drop Dead“ festivalyje Vilniuje. Šiemet „Braille Satellite“ – taip pat vieni iš nedaugelio vietinių. Atrodo, „Vilkduja“ – vienas galimų lietuviškos muzikos eksportų. Kaip yra iš tikrųjų – ar pasiekia kokie nors atgarsiai iš pasaulio?
Žinia, kad tas „eksportas“ užsienyje yra grojęs, jei neklystu, kokius tris kartus (Vokietijoje, Suomijoje ir Estijoje). Aišku, nemaža dalimi lemia tai, jog tekstai – lietuviški. Švebeldžiavimo angliškai su akcentu variantą įsivaizduoju kaip parodiją, todėl šis variantas ne itin svarstytinas. Be abejo, koncertų užsienyje nevengiama, tačiau minėti aspektai prideda tam tikrų niuansų. Nuolat kyla minčių apie kokį nors mini turą europinėse šalyse, tačiau tuo reikia užsiimti – rašyti krūvas emailų, derėtis dėl sąlygu etc., etc. Iš esmės taip būtų sąžiningiausia, tik tiek, kad visa kūryba bei jos išpildymas yra jau savaime nemažai jėgų reikalaujantis procesas, tad kartais sunku rasti laiko dar ir tokiems strategavimams. Aišku, reikia pripažinti, kad aš pats nesu iš prigimties didelis promouteris.
Kitas reikalas – „Vilkduja“ nėra iš tų muzikinių projektų, kuriuos būtų patogu prominti vietiniams, save vadinantiems „alternatyvai“ (ak, tas saldus, pastaruoju metu kiaurai perlaižytas žodelytis) atstovaujančiais fondais ir panašiais dariniais.
Dėl pasaulio atgarsių – dažniausiai jie pasiekia per „Bandcamp“ platformą užsakomas fizinių leidinių kopijas. Kas nors rašteli į emailą žinutę ir tokia nuoširdumo sniegena yra verta daugiau negu oficioziniai įvertinimai. Aišku, yra ir įdomių momentų, kai iš ekonomiškai daug tvirtesnės šalies rašoma: „It would be cool to see you playing here.“ Mintyse permetęs tam reikalingą sumą, suvoki, jog čia, Lietuvoje, žmonės sugeba ne tik tai parašyti, bet kažkokiu būdu susiorganizuoti patinkančios grupės koncertą. Belieka skėstelti rankomis. Ir pagalvoti, jog turbūt vėl teks imtis bemaž visko pačiam / patiems. Bet tiesa, jog vien sėdint rankas sudėjus taipogi niekas nevyks.
Kokio kūrinio motyvas (semplas) panaudotas „Ave, Caesar“? Ar dažnai naudoji kitų muzikos kūrinių ar aplinkos garsų ištraukas savo kūryboje?
Nepamenu, bet ir nemanau, jog tai ką keičia. Galiu tik paminėti, jog tuo metu buvau įnikęs į old schoolinio, boom-bap stiliaus semplinimą ir šis kūrinys nusempluotas bei sugrotas be jokio kompiuterinio įsikišimo (išskyrus vėlesnį masterinimą), bandant pagauti frazę tiesiai iš vinilų grotuvo, prie jo pajungus mano mylimą SP-404 (kompanijos „Roland“ semplerio modelis – D. K.). Kažkas raw, šilto ir šiek tiek grubaus. O kūriniuose naudoju įvairias mane supančio pasaulio refleksijas – nuo instrumentų skambesio iki nežinia iš kur atkeliavusių semplų ar triukšmų.
„Vilkdujos“ kūryba dažnai apibūdinama kaip ritualinė. Ritualai dažnai siejami su religine praktika ar bendruomeniniais papročiais. Koks tavo santykis su religija?
Man asmeniškai koncertas paveikus yra tuomet, kai pranyksta riba tarp profanum ir sacrum, kai kasdienybės trivialumas ištirpsta nestandartinėse patirtyse. Šiuo požiūriu tai išties panėši į apeigą, tad sąvoką „ritualinis“ naudoju ne šiaip sau. Šis žodis yra stigmatizuotas ir, tiesą sakant, nuvalkiotas įvairaus plauko apsimetėlių, todėl suvokiamas ir tam tikras atsargus požiūris į jį. Bet vėlgi, žodis yra tik signifikantas, svarbiausia yra pats procesas. Juk pastebėtinas momentas, kuomet kartais tiesiog įvyksta kibirkštis, pasklinda keistas intymumas koncerto metu ir tada suvokiama, jog „buvo gerai“. Aišku, galima tai aiškint įvairiais loginiais išpildymo dėmenimis – geresniu garsu, renginio vieta ir pan. Išties nemaža dalimi tai nulemia rezultatą. Tačiau yra buvę atvejų, kai visos techninės sąlygos bemaž idealios, tačiau „kažko trūksta“, ogi būna, jog kažkas neveikia, nesuprantami trikdžiai, tačiau tai nušluojama energijos srove, įvykio plykstelėjimu. Skeptikai gali vadinti tai kaip nori, tačiau būnant to epicentre, svarstymo momentas išnyksta. Vyksta procesas, primenantis nuostabą – turbūt pačią gryniausią ištiktį, kuomet nekritikuoji esamo momento, o tiesiog jį sugeri paradoksaliai tuo pat metu išspinduliuodamas. Galbūt tai galima vadinti ir religiniu potyriu ar kaip nors panašiai, tačiau, kaip jau minėjau, tai – tik signifikacija. Dabar paplitusio aiškinamojo ir patronizuojančio postmodernizmo kontekste norisi turėti tą savo keistą traškantį patirties laužą, kurio šiluma galima dalytis su prieinančiais be nusistatymo. Ne išvedžiojimai, o keista alcheminė jungtis. Nuoširdumas nėra didaktika.
Apvertus iš kitos pusės. Pastaraisiais dešimtmečiais muzika vis stipriau braunasi į religijos teritoriją, o šiuolaikiniai atlikėjai tampa savotiškais pranašais, aiškinančiais savo tiesas. Nekyla kartais klausimas: „Kas aš toks, kad aiškinčiau kitiems, kaip gyventi?“
Šiaip paprieštaraučiau, jog „muzika vis stipriau braunasi į religijos teritoriją“. Man kaip tik atrodo, jog vis daugėja to aiškinamojo „išmanymo“, atseit „supratimo, kaip kas yra“ bei visokių išvedžiojimų socialinių kontekstų pagrindu. Nebent čia turi omeny statusą, kai asmenybė, nepaisant jo(s) neišskirtinumo, užboginama ant įvaizdžio pjedestalo. Tačiau tai juk įprastas scenarijus mainstreaminėje kultūroje, todėl nieko nauja čia nematau. O dėl savęs man tokių klausimų nekyla, nes nesijaučiu aiškinąs kitiems, kaip gyventi.
Kokia tavo nuomonė apie lietuvišką muzikinį kontekstą, kuriame „Vilkduja“ skleidžia savo „prieblandą“? Viename interviu prieš 8 metus sakei: „Nematau ryškesnio plykstelėjimo, dieviškos isterijos, padangių erotikos, – ko tiktai nori – tik to erzacus, nereprezentuojančius net pačių savęs“…
Sunkoka atsakyti, kokiame konkrečiai kontekste operuoja „Vilkduja“, kadangi dažnai tie kontekstai persikloja tarpusavyje. Anksčiau šį projektą buvo galima laikyti „įvietintu“ aplink „juodaragišką“, neofolkinį landšaftą, dabar gi tai kaip reikiant išsiplėtę ir trauktis neplanuoja.
Vertinant plačiau, pastarojo meto Lietuvos muzikinė situacija man atrodo gan keistai. Sakytum, daugiau galimybių, ypač techniniu požiūriu, daugiau ryšių bei kanalų ir t. t., tačiau didžiąja dalimi neapleidžia erzacų gausybės jausmas. Kas mane stebina, jog, turint bemaž neaprėpiamą instrumentarijų kūrybai, suteikiantį galimybes daryti kaip tik nori, kažkodėl pasirenkama daryti „kaip jau padaryta Vakaruose“. Tas anapus mūsų kaimo matytos „kokybės“ imitavimas formaliai, pamirštant autentiškumą, neduokdie, kad tik nepagalvotų, jog mes negalime „taip, kaip Vakaruose“. Rizikuoju nuskambėti elitariškai, tačiau, kaip besukčiau, vidų dažniausiai sujudina tų pačių asmenų, kaip ir anksčiau, kūryba. Retkarčiais užmetu ausį bei dėmesį, besižvalgydamas kažko įdomesnio. Tačiau neretai užuomazgoje pasirodžius kam nors gaivalingesniam, šis dažnokai nugramzdina save į stilingumą, iškeldamas jį virš turinio. Keista regėti, kaip greitai įsišventinama į žinovus ir patyrusius, atseit susirūpinusiai diskutuojant apie „muzikos padėtį Lietuvoje“. Ei, bet nesinorėtų susikoncentruoti ties tokia niurzgia nata, todėl sakau, kad tai nėra absoliuti situacija, žiūrint mano akimis. Žinai, (citata) „širdis tai ne akmeninė“
Tačiau! „Čia šitas triukšmas va iš tada įrašytas, kada, atsimeni, slampinėjom ten su vynu prie geležinkelio.“
Ko tikiesi iš ateities?
Pasakyti tai reikštų kišti pagalius į išsipildymo galimybės ratus.
Internete:
Komentarai