Kas tu bebūtum, kur bebūtum, kada bebūtum, viena taisyklė apjungė pop kultūrą visomis savo šizofreniškomis diversijomis ir pagundomis: HIPIAI YRA PRIEŠAI.
Tai pagirios nuo pankų judėjimo, suprantamos 70ųjų vidurio reakcijos į pasenusį, mažakraujyste serganti hipių liberalizmą. “Nekenčiu hipių”, išspjovė Johnny`s Rottenas pirmame savo interviu 1976aisiais.
Keletą metų prieš tai, Malcomo McLareno ir Vivienne Westwood pankų manifesto marškinėliai išvardino tris nekenčiamiausius hipių stiliaus elementus: 1. Britų žvaigždžių dizainerį Ossie Clarką, 2. Nigel ir Nikki Waymouthus iš Londono hipių prekyvietės “Močiutė keliauja”, 3. Viktorianizmą. Stiliaus prasme, buvo galima nešioti viską, išskyrus džinsus, barzdas, pečius siekiančius plaukus ir linksmus marškinėlius.
Praėjus dvidešimčiai su trupučių metų, pop kultūra išsaugojo sentimentus: PRIMAL SCREAM sukūrė “Kill All Hippies”, Wall Of Soud pristatė specialų vakarėlį, pavadintą “Hipiai naudojasi šalutinėmis durimis”. Iš Jeffo Bridgeso “Bičo” ramaus būdo pasipelnė Los Andželo katytės, vokiečių nihilistai ir gašlūs lotynų boulingo žaidėjai brolių Coenų “Didžiajame Lebowskyje”. Hipiai yra postmodernios eros “niekamtikėliai”. Hipiai smirda.
Bet ar ne laikas šiais sidabrinių plaukų pankų šventės metais pažvelgti už stereotipo, tai yra kiek plačiau? Kaip kiekvienas jaunimo kultas, hipiškumsas niekada nebuvo sklandus ir nuoseklus judėjimas. Jų spektras buvo pavydėtinai platus: nuo Ken Kesey filosofinių žaidimų iki Abbie Hoffmano politizuotų jipių, nuo sugrįžkime-į-gamtą, joga užsiiminėjančių Vakarų puritonų iki materialių puošeivų, iki amžiaus pabaigos siūbuojančių 60ųjų dekadanso vaikų, nuo meniškų miesto bitnikų iki kiekvieno, kas manė, kad kostiumą dėvėti yra buka.
Tai buvo opozicija Vietnamo karui,
kuris apjungė skirtingų pažiūrų prieškultūrines gentis – beveik tas pats, kaip anti-globalizacijos mitingai prieš nepasitenkinimą postpolitinėmis skeveldromis. Juos jungė aistringas idealizmo ir romantiškumo siekis. Hipiai yra senieji romantikai. Po Niujorko ir Vašingtono sprogimų hipių požiūrio į gyvenimą reikia dar labiau, kad nepradėtume žaisti karo. Bet pirmiausiai mes kalbame apie stilių. Seną ir naują.
Pastarųjų dienų mada draugiškai mirkčioja hipių erai: lengvos palaidinės ir gėlių raštai (Miu Miu), plačios šifoninės palaidinės ir platūs šilkiniai sijonai (Yves St Laurent Rive Gauche), afganistanietiški paltai, avies odos liemenės, ryškios, permatomos suplyšusios palaidinės ir pop meno tunikos (Marc Jacobs). Ir t.t. Plaukų fronte – Jėzaus išvaizda – ilgi plaukai ir barzda – išstūmė asimetriška nurėžtą vyriškų plaukų stilių. Holivudas taip pat nesnaudžia ir auginasi plaukus bei iššoka iš batų naujame superfilme “Žiedų valdovas”? O tai yra hipių “Žvaigždžių karai”, ne kitaip.
Atrodytų nelogiška, jog didieji Europos konglomeratai užsidegę investuoja į anti-materializmo rezistencijos stilius. Bet įkyrus mitas, kad hipiai ir mada keliauja į dvi skirtingas puses, yra neteisingas. Kodėl hipiai buvo taip pavadinti? Nuo angliško žodžio “madingas”, žmogau! Paprasčiausiai visos didžiosios mados akimirkos, tame tarpe ir pankai, ypač pankai, prasidėjo kaip protestai prieš madą. Anti-mada yra mada. Ir tai niekada nebuvo didesnė tiesa nei dabar. Viskas, nebeliko jokių erdvių oponuoti madai. Mada yra visur ir viskas yra mada. Kadaise ekskliuzyvūs leiblai tapo įprastais, o pigios masinės parduotuvės beveik neatsilieka nuo mados naujovių. Ką reikėtų užsivilkti, kad būtum nemadingas? Net nusiėmęs drabužius netapsi sąžiningu priešgina. Būti nuogu yra labai hipiška. Ir kaip skulptūrinės išvaizdos dizaineris Johnas Galliano pasakytų, kūnai yra nauji rūbai.
Bet labiau nei viskas, vienas fenomenas įrodo, kad hipiai esame mes: tai popmuzikos neironiškas užsiplieskimas meile.
1992ais, postmodernizmo tironijos prislopinti mes negalėjome sakyti “Aš tave myliu”. Tai buvo apibrėžtinis postmodernizmo simptomas, kurį savo knygoje “Postmodernistas visada skambina du kartus” identifikavo Gilbertas Adairas.
“Aš tave myliu” tapo neištariama fraze, net tada, kai norėjosi pasakyti tai iš širdies.
“Aš tave myliu“ buvo taip nubanalinta pop dainų žodžiuose per daugelį dešimtmečių, kad šie trys žodžiai kartu prarado bet kokią reikšmę. Sakinys buvo sumažintas iki besmegenio džinglo. Kiekvienas, bandydamas artikuliuoti meilės išraišką, buvo priverstas konfrontuoti su frazės trivialumu.
“Aš tave myliu” tapo žibaline lempute kalboje: kičine, pasenusia, patrauklia tik emocionaliai nesubrendusiems.
“Aš tave myliu” tegalėjo būti ironiška, posmoderni hyper-skubančios kultūros auka.
Nieko naujo neišgirdo ir 80ųjų meilės baladžių karalienės, jau tuomet pastebėjusios tai savo tesktuose. 1984ais Tina Turner meilę nurašė kaip “padėvėtą emociją” (second-hand emotion). 90ieji skelbė “Daugiau jokių “Aš tave myliu””, kai Annie Lennox 1995ais perdainavo devynių metų senumo THE LOVER SPEAKS hitą, taip ir pavadintą “No More `I Love Yous`”. Nenuostabu, kad iškiliausias gyvas britų poetas Jarvis Cockeris parašė tekstus PULP albumui “A Different Class”, taip, tarsi būtų emocijų disciplinos dėstytojas. Meilė turėjo būti liečiama su vaikiškomis pirštinėmis, iš čia ir kūrinys “F.E.E.L.I.N.G. C.A.L.L.E.D. L.O.V.E.”
Meilė iškrito iš lyrinio meniu žymiam laikui, bent jau pop žvaigždei, norinčiai atrodyti intelektualiai pajėgia. Damonas Albarnas tai patyrė, kai atsisakė savo įprastinės postmodernistinės taktikos – distancijos, ironijos, nežinomybės – tam, kad iškeltų transparantus su širdį graužiančiais tekstais kol kas paskutiniame BLUR albume “13”. “Meilė yra gražiausias dalykas, kurį mes turime”, liejo jis emocijas dainoje “Tender”. Tauta susiraukė: mums nereikai tavo širdies ant albumo viršelio – paslėpk ją! Ir nepirko albumų ir Damonas susigėdo ir subūrė animacinę grupę GORILLAZ.
Todėl, kai įrašų kompanija Positiva kreipėsi į Sophie Ellis-Bextor, kad ši sukurtų žodžius būsimam šokių kūriniui, jie teturėjo vieną pageidavimą: “tik neminėk meilės!”. Ji kvailai parašė “And so it goes…” ir padėjo kūrinį į šoną. Kai Spillerio singlas “Groovejet” pasirodė parduotuvėse, eilutė buvo virtusi “And if this ain`t love / Why does it feel so good?”. Meilė sugrįžo į pačią netikėčiausią vietą: tikrą pop kūrinį.
“Groovejet” tapo Princese Diana tarp pop kūrinių
(pasaulis buvo suvienytas nenuslopstančios susižavėjimo bangos ir net keletas jos menkintojų nesugebėjo nekęsti dainos taip jau labai). Singlo pasaulinis populiarumas turėjo priversti galvotus fanus bandyti aiškinti priedainį kaip komplikuotą, ironišką, o galiausiai trūkus kantrybei, kaip disko-šmisko kvailystę. Bet tokio poreikio nebuvo. Daina visiems patiko (ir visi tai žinojo), nes ji tiesiog buvo gera. Tiesiai, atvirai, nekaltai gera.
Ir pagaliau šią vasarą pasirodė vaizdo klipas Rogerio Sanchezo kūriniui “Another Chance”. Herojė nešiojasi savo didėjančią širdį po Niujorką. Ji sunkėja, kai žmonės būna pikti ir lengvėja, kai jie šypsosi. Norisi žliumbti kai tai matai. Kažkoks išėjęs iš mados instinktas juda tavyje: ar tai nėra šiek tiek pigu? Ne. Nekreipdama dėmesio į save, tu negali nemylėti šito klipo.
Dar ne viskas: praėjusiais metais COLDPLAY prisipažino meilėje savo antrosioms pusėms taip, jog atrodė, kad skaitai slaptą įsimylėjėlio laišką. PJ Harvey ką tik laimėjo svarbiausią muzikinį įvertinimą – Mercury apdovanojimą. Jos albumas “Stories From The City, Stories From The Sea” meilę aukštino kiekvienoje dainoje. Svarbiausiai, taip, kad paklausius įrašo, norėjosi pasakyti kažką gero.
Meilė – ore. Net emociškai pakrikusiame žvaigždžių pasaulyje. Žvaigždinai poruojasi ir nesigėdina: Jude`as Law ir Sadie, Posh Spice ir Beckhamas, Liv ir Roystonas. O visi paskalų laikraščiai jau trimituoja apie būsimas vedybas tarp Minnie Driver ir Josh Brolin, tarp Gail Porter ir Dano Hipgrave, Saros Cox ir Jono Carterio ir, aišku, Kurnikovos ir Fiodorovo.
Po 1967ųjų ir 1988ųjų, 2001ųjų vasara vėl sužydėjo meile. Bent jau dainose ir madoje.
Taigi, ruošdamiesi ateičiai, mes klausiame: ar tu jautiesi gerai? Ar tu gerai ir laisvai apsirengęs? Ar tu myli ir myliesi ir tave myli? Žmogau. Tai – tavo laikas.
Visų laikų garsiausios hipių dainos:
Where Have All The Flowers Gone? – Pete Seeger/Peter, Paul & Mary (1962)
Blowin’ in the Wind – Bob Dylan (1963)
Satisfaction – The Rolling Stones (1965)
California Dreamin’ – The Mamas & The Papas (1966)
Purple Haze – Jimi Hendrix (1967)
San Francisco – Scott McKenzie (1967)
I Am the Walrus – The Beatles (1967)
Nights in White Satin – The Moody Blues (1967)
Light My Fire – The Doors (1967)
For What it’s Worth – Buffalo Springfield (1967)
Born to Be Wild – Steppenwolf (1968)
Piece of My Heart – Janis Joplin (1968)
Eve of Destruction – P.F. Sloan/Barry McGuire (1968)
Fortunate Son – Creedence Clearwater Revival (1969)
Truckin’ – The Grateful Dead (1970)
Woodstock – Joni Mitchell/CS&N (1970)
Imagine – John Lennon (1971)
Stairway to Heaven – Led Zeppelin (1971)
American Pie – Don McLean (1971)
Won’t Get Fooled Again – The Who (1971)
Time – Pink Floyd (1973)
I Shot the Sheriff – Bob Marley and the Wailers (1973)
Komentarai