Siužetas, trumpai sakant, yra toks: tam tikroje saskaitoje, kuri yra kiek primiršta, nuo $400.000.000 per kelioliką metų prisikaupė $9 500 000 000 palūkanų. Toks smagus kasnelis vilioja Gabriel Shear (John Travolta), tačiau jam reikia ir pagalbos – kieto hakerio, mokančio viską. Pagrindinė reklaminė frazė ‘kiečiausi pasaulio hakeriai tai padaro per 60 minučių, deja, man reikia, kad tu tai padarytum per 60 sekundžių’ turbūt pakankamai tiksliai apibūdina Stanley Jobson (Hugh Jackman) charakterį – jis tai padaro.
Suviliotas jam pažadėtų $10.000.000, Stanley kimba į darbą. Jo uždavinys – įsilaužti į banko tinklą, ir ten kažką nuveikti. Viskas būtų kaip ir paprasta, tačiau vyrukas turi šiokių tokių problemų, kurios dar stipriau jį verčia barškinti seno modelio Mitsumi klaviatūros klavišus. Visų pirma, tai jo dukra, su kuria jam uždrausta matytis. Ji gyvena su motina, kurios sugyventinis prodiusiuoja ir režisuoja porno filmus, o mamytė irgi nevengia juose ‘pavaidinti’. Taip pat jam ant kulnų lipa kažką įtariantis FBI agentas. Kita priežastis – nežaboto seksualumo aura pasidabinusi Ginger (Halle Berry), kurios lūposakyskojoskrūtys taip arti, ir tuo pačiu taip pat toli – ji Gabrielio mergina.
Po keleto efektingų pasišaudymų ir palakstymų Gabrielis atskleidžia Stanley savo paslaptį – jis beesąs paslaptingasis kovotojas su terorizmu. Teroras prieš terorą. ‘Jie susprogdina vieną mūsų lėktuvą, mes susprogdiname visą jų aerouostą. Jie nužudo vieną mūsiškį, mes nužudome dešimt jų. Tai – kova už mūsų, amerikiečių gyvenimo būdą. Taip mes saugome mūsų laisvę’.
Štai tokia filosofija yra grindžiamas bekompromisis susidorojimas su visais, stovinčiais ant tiesaus it styga ir šaltu metalu žvilgančio kelio. Tačiau Stanley tai neįtikina. Finaliniams filmo kadrams jis paruošia šiokią tokią staigmenėlę, kuri, kaip nebūtų keista ir nebūdinga tokio tipo filmams, neišdega. Galų gale – ilgai lauktas sprogimas, drebinantis visą mano liauną kūnelį, sudėliotą į minkštas Vingio vibrokėdes, efektingos lenktynės autobusu, gatvėse ir (!) Ore. Dar vienas sprogimas, tiesa, mažiau efektingas, ir keistoka filmo pabaiga.
Jei tai būtų 90’jų pradžios filmas, tikėčiau pratesimu, tačiau dabar jo kaip ir nesišviečia.
Ko gero, įspūdingiausia filmo vieta – pirmosios jo minutės, kai Travolta kelias minutes dėsto savo požiūrį į Holivudo produkciją, scenaristus, aktorius ir happyendus. Tai panašu į savimi pasitikintį, gerą gabalą baksų atsiriekusio prodiuserio pasaulėžiūros paskaitėlę. Ar tai scientistų sektos, kuriai, kaip teigiama, ponas travolta priklauso, įtaka? Ko gero, ne.
Labiausiai tikėtina, kad šį įtikinantį orakulo meną jis išsiugdė metų metus atlikdamas kietų blogiečių ir geriečių vaidmenis (Faceoff, Pulp Fiction etc.). Tiesą sakant, dažniausiai jie visi vienodi – sarkastiški, išsilavinę, pateisinamai žiaurūs, jokių išlygų, jokių jausmų.
Tokio charakterio užuomazgos radosi ‘Faceoff’, o ‘Swordfish’ eigoje jis jį ištobulino iki absoliutaus taško. Vargiai atsirastų kitas aktorius, galintis suvaidinti būtent tokį vaidmenį, neapšauktas Johno plagijavimu. Visų kitų aktorių darbas – tai nesibaigiantys rokenroliški kvadratai, aš taip tu taip tada kitaip ir vėl taip. Kiekviename veiksmo filme šalia blogiečio trinasi po vieną-dvi darbines mergytes, po vieną-du FBI CIA ir t.t. agentą, po vieną-du hakerius. Tik prie ko čia garbusis suomis Linus Torvaldsonas, Linux gimdyvis, kuris filme įgauna Akselio vardą, paliekant jam tą pačią pavardę, ir paverstas ‘lažakiškai’ įkliuvusiu hakeriu? Jei man būtų svarbu, aš pykčiau.
Tiesą sakant, kada galų gale atsiras toks filmas, kuriame nebūtų jokios dramatiškai teisingos vaidybos, jokių garsių aktorių, o tik sprogimai-lenktynės-susišaudymai-sprogimai-lenktynės? Tuos kelis ar keliolika milijonų, kuriuos gauna etatiniai veiksmo filmų žvaigždūnai, galima būtų sėkmingai investuoti į papildomas keliasdešimt sekundžių kompiuterinių efektų. Tada bent jau tuos keturiolika litų sėkmingai aplaistytum prakaitu, žliaugiančiu nugara.
Rubrikos svečias – Mažylis
Komentarai