“Mūsų prekybos centre galite įsigyti bilietus į RAMMSTEIN pasirodymą”, – nuobuodžiaujančiu balsu per “Maximos” garsiakalbius skelbimo tekstą atkala moteriškė. Jai, žinoma, RAMMSTEIN, tai viena ir ta pati prekė – tokia pati kaip ir “Spilva” padažai ar Uspaskicho agurkai. Tačiau ji tą patį tekstą galėjo perskaityti ir taip: “Ponios ir ponai – sado-mazo, porno ir ugnies šou – mūsų mieste!”
Žinot, ko pasigendu pastaruoju metu? Minties aiškumo ir paprastumo. Atrodo, žmonės jau nebegali pasakyt, parašyt ko nors aiškiai ir konkrečiai. Atrodo, kad pagrindinis visų rašančiųjų ir kalbančiųjų tikslas – savo istorijoms, komentarams ar šiaip pablevyzgojimams suteikti kuo sudėtingesnę lingvistinę formą. Išmokstame daugybę žodžių ir būtinai tuo pasigiriame, ar ne?
Neseniai viename interneto portale perskaičiau Lietuvoje atlikto studentų tyrimo rezultatus. Pasirodo, panašus skaičius studentų ir studenčių nori bendrauti tiesiogiai, akis į akį ir SMS žinučių pagalba. Tokių yra apie trečdalis. Tiesa, maždaug vienas iš dvidešimt bendrauti nenori visai.
Jūs irgi galit kaip nors pavadinti tai, kas jau šeštus metus iš eilės vyko laikinojoje sostinėje ir greičiausiai būsite teisūs. Man avangardinės muzikos festivalis “DIDELIS PASAULIS” šįkart nukrito itin atsitiktinai, mat labai jau dvejojau – pasilikti prie alaus bokalo, ar visgi šį gan įprastą užsiėmimą iškeisti į meną (nenormalų!) Iškeičiau.
Tai buvo 1987-ieji, kai Londono gamyklose ir pogrindiniuose klubuose pirmą kartą garsiai nuskambėjo tas kupinas džiaugsmo “Acieeeeed!”. Pastarieji metai įkalė savo vinį į D. Britanijos, Europos ir ko gero viso Vakarų pasaulio jaunimo kultūros istorijos lentą. Šia vinimi buvo pažymėtas […]