Galbūt čia kalti “Svetimi”. Prieš sukurdamas savidestrukcijos šedevrą “Kovos klubas”, Davidas Fincheris režisavo “Svetimi 3”. Prieš sukurdamas savęs atradimo šedevrą “Amelija”, Jeanas-Pierre`as Jeunetas režisavo “Svetimi 4”. Jų bendrybė – nieko vertuose “Svetimuose”. Jų šedevrai – absoliučiai priešingų polių. Pirmąjį gyriau prieš porą metų, dabar – antrojo eilė.
Šiuo metu yra pusė trijų nakties, lauke minus 5, aš maigau raides ir išrandu žodžius, kurie turėtų aprašyti tai, ką neseniai išgyvenau ir ką jūs išgyvensite netrukus. Žodžių, deja, trūksta. Nes gavau, ko skausmingai ilgai laukiau iš kino (ir ko net nesitikėjau!), to šviežio vaizdo, kurį vis sunkiau surasti, tos paprastos minties, kuri yra kartu ir asmeniška, ir globaliai unifikuota, to mažo stebuklo, saldumo ar natūralios (ne tik estetinės) nuostabos, kuri suteikia neapsakomą malonumą matyti, girdėti ir jausti, tai, ko aš ieškojau visus metus ir neradau skirtingose juostoje, visa tai ir dar truputėlį, gudrus prancūzas sutalpino į “Ameliją iš Monmartro” (Le Fabuleux destin d’Amélie Poulain).
Kas yra “Amelija”? Ir kodėl ji tokia gera? Pirmiausiai, tai tik istorija apie mažą (o vėliau didelę) labai vienišą mergaitę, suvokiančią, kad būti nelaiminga yra daugiau nei neteisinga. O tada pradedančia keisti save ir visus aplinkinius. Taip, tai labai saldu ir net šiek tiek dirbtinai netikra, bet meskite į mane popkorno maišą, jei rasite šių metų kine efektyvesnį ir modernesnį cinizmo žudiką.
“Amelija” yra užburianti kino karuselė, į kurią jus pakvietęs Jeunetas leis patirti Didžiojo pasivažinėjimo malonumą, neleisdamas jums supykti, įsižeisti ar norėti užmerkti akis. Tai – neįmanoma. Kaip neįmanoma, kad ieškanti pasaulio meilės, Amelija jos nesurastų.
Jai, dar mažai mergaitei, labai trūko tėvų meilės. Tėtis prie jos prisiliesdavo tik kartą per mėnesį, kai tikrindavo dukros sveikatą (buvo daktaras). Mergaitė taip susijaudindavo, kad jos širdelė imdavo sparčiau plakti. Todėl tėtukas nusprendė, kad jo atžala turi širdies ligą ir vertė ją mokytis namuose. Taigi, Amelija nuo mažų dienų nebuvo su kitais. Nebuvo kartu (ji matė gyvūnus debesyse ir turėjo neegzistuojančius draugus). Atvykusi į Paryžių ji jautėsi dar labiau viena. Vieną dieną, kai žuvo princesė Diana, ji viską suprato.
Čia kūrinys įsibėgėja, o aš sustoju. Būtų žiauru atimti iš laukiančiojo Didžiojo reginio malonumą. Malonumą išsižioti iš nuostabos vos ne po kiekvienos išieškotos mizanscenos.
Jeanas-Pierre Jeunetas kine buvo pastebėtas po kanibalizmo pašlovinimo filme “Delikatesai” (Delicatessen) ir modernios fantazijos “Prarastų vaikų miestas”. “Ameliją” jis kepė penkerius metus, vos dviem mažiau už genialų Aleksejaus Germano darbą “Chrustliovai, mašiną”, irgi stebuklingai susijusį su prancūzais.
Penki metai – pakankamas laiko tarpas tikėjimui savo kūriniu prarasti, pamesti kryptį ar paruošti visiską kratinį “aš-norėjau-tiek-daug-pasakyti” minčių. Taip nenutiko, ir būtent todėl “Amelija” yra kažkas TOKIO. Skaidri ir detali vizija. Graži ir subtili mintis: šiomis dienomis, kai visi gali būti (ir yra) viskuo, visi viską moką, visko nori ir beveik viską gauna, didžiausias skirtumas tarp žmonių yra jų mažyčiai pomėgiai. Kaip, pavyzdžiui, akmenėlių mėtymas į upelį, dulkių traukimas, ar blynų valgymas. Tokie visiškai nesvarbūs, iš pirmo žvilgsnio, net niekingi pomėgiai, yra mūsų didelis ir apvalus gyvenimo džiaugsmas.
Lygiai kaip paprasti žodžiai ir paprasta meilė.
Daugiausia dėl ko ginčijasi šiap jau vienbalsiai Jeuneto talentą pripažįstantys kritikai – nuoširdumas. Ar jo nėra per daug? Ar jis nėra netikras? Ar jis išskaičiuotas? Ar tiesiog naivus kaip pati Amelija? Man atrodo, kad lygiai tiek, kiek Von Triero “Šokėjoje tamsoje”. Tik “Amelijos” atveju tai kur kas labiau pateisinama – juk tai pramanas, alegorija, kodėl ji negali būti nereali? Jautriai ir nuoširdžiai nereali. Turinti imunitetą pašiepimui, madingai nesveikai ironijai. Tai visiškai anti-dogminis filmas, tiek forma, tiek žodžiais, jame net Paryžius yra toks, kokio reikėjo režisieriui. Tai – pasakiška vizija. Ir jau seniai ji nebuvo tokia smulkmeniška ir preciziška kaip “Delikatesų” autoriaus darbe.
Scenarijus – gyvenimo druskos ir juokų rinkinys. Kalba – išskirtinai reklaminė. Konkreti, išmintinga, parduodanti citatas ir tiesas. Mes ir čia nepykstame. Nes nors kartą per 12 mėnesių norime atsipalaiduoti iš tikrųjų, negalvoti apie ką papuola, o skęsti kine, leisti jam suvalgyti mus. Jei sunkiai spėsite su titrais (minimalios prancūzų kalbos žinios leidžia pastebėti, kad lietuviškas vertimas pobjauris) – pažiūrėkite dar kartą. Nustebsite kiek praleidote.
Daugiau gražių žodžių nebežinau. Jūs turite pamatyti jį. Su tuo, ką mylite arba ką norite mylėti. Nuoširdžiai.
Jei šį filmą galima vertinti balais, ORE vertina: 10/10
Komentarai