Tai buvo 1987-ieji, kai Londono gamyklose ir pogrindiniuose klubuose pirmą kartą garsiai nuskambėjo tas kupinas džiaugsmo “Acieeeeed!”. Pastarieji metai įkalė savo vinį į D. Britanijos, Europos ir ko gero viso Vakarų pasaulio jaunimo kultūros istorijos lentą. Šia vinimi buvo pažymėtas šiandieninio klubinio gyvenimo užgimimas – 4×4 bumpsintis hausas, žypsenos, ekstazi, meilė, netikėtos pažintys, alkoholis, bemiegės naktys ir sunkios savaitgalio popietės.
1987-aisiais šūkis “Acieeeeed!” simbolizavo daugiau nei tai, kad trypi pagal importuotą hausą, pilve makaluojasi netestuotos tabletės, o klubo sienos pažliugusios susirinkusiųjų prakaitu. Tai buvo naujo maišto šūkis, skelbiantis “mes linksminamės ir linksminamės taip kaip norim, o ne taip, kaip jūs mums liepiat!”
Dar svarbiau užuosti to meto Britanijos atmosferą – didžioji konservatyvios visuomenės dalis, tame tarpe ir policija, visai nenorėjo, kad jaunimui būtų TAIP linksma, kad jie jaustųsi TAIP gerai. Tad pirmieji “Acieeeeed!” skambėjo ką tik užgimusiuose nelegaliuose reivuose (free parties) gamyklose, rūsiuose, sandėliuose. Tų metų žiemą Londono įskiepytas hausas užvaldė Britaniją, bumpsinti bacila iš Detroito, Čikagos ir Niujorko pasisėjo šiapus Atlanto, pribrendo reikalas masiškai pirkti patefonus…
Šiandienos mūsų klubinių vakarėlių krikštatėvis – 1987-ųjų Acid House – lyg uraganas ėmė siautėti Anglijos klubuose: bytas darėsi vis kietesnis, bosai – sodresni, filtrai vis labiau filtravo viską ką galima, o iškeltų rankų jūra vis platėjo. Vakarėlių daugėjo su kiekvienu savaitgaliu.
Lygiai taip pat greitai daugėjo ir problemų. Nakčiai nelegaliai užimtose patalpose (klubai tada dar santūriai reaguodavo į pasiūlymus organizuoti hauso vakarėlius, tik vėliau vadybininkai užuodė kvepiantį pinigą…) bumpsintis hausas greitai atkreipdavo policininkų dėmesį – vakarėlis galėdavo prasidėti lygiai taip pat spontaniškai, kaip ir pasibaigti. Tada teisėsaugininkai dar nelabai nuraukė, kas gargaliuoja susirinkusiųjų burnose ir ko čia jiems taip linksma. Tačiau žiniasklaida netruko pranešti – “1.000 reiverių maudosi tablečių liūne”, “Rūgštelės policijai reikia raitotis rankoves”, “Reivuok iki kol kapan nueisi…” ir pan.
Nelegalūs reivai toliau plito – į užmiesčio barakus, apleistas gamyklas, kur policininko nosis galėjo sunkiau suosti adrenalinu besilaistantį jaunimą. Tokiuose reivuose (kad ir kaip nuvalkiotai šis žodis dabar beskambėtų) gimė didžioji dalis pasaulinės šokių scenos stabukų – Oakenfold, Rampling, Holloway, Weatherall, DiY ir t.t.
Deja, kaip ir viskas šiame pasaulyje, laimingi nelegalūs reivai greitai ėmė išsigimti – dvasingą hausą ėmė keisti bedvasiai tratėjimai, laimingoje minioje ėmė rastis paprasčiausių banditų, tabletės blogėjo, brango, patys renginiai ėmė braškėti. Tai buvo 1989 m. pabaiga.
Komercėjantys nelegalūs reivai, iki 2 nakties teveikiantys klubai išspjovė progresyviausius klaberius į naują pasilinksminimo orbitą – reivus gamtoje. Festivaliai ir savaitgaliniai šokiai po atviru dangum tapo nauju išsigelbėjimu norintiems pabėgti nuo rutinos, piktų policininkų ir komercines mases pritraukusių nelegalių reivų. 1989 m. įvykęs “Glastonbury” festivalis tapo kertiniu naujos pasilinksminimo eros akmeniu. Iki tol festivaliuose dominavo “gyva muzika”, tačiau tais metais du “Technics” patefonai ir jau įsižiebusios nelegalių reivų žvaigždės dydžėjai pateikė ultimatumą – tradicinius festivalių lankytojus tiesiog užplūdo laisvės ištroškę klaberiai, su visais savo laimės atributais – tuo pačiu bumpsinčiu hausu, piliulėmis, chaosu ir ekstazės šypsenomis. Nelegalus reivas persikėlė į gamtą.
Kaip tik 1990-aisiais ėmė smarkiai plisti naujas hauso scenos fenomenas – mobilios “sound systems”, keliaujančios ir rengiančios vakarėlius kur tik panorėjusios. Tokią tradiciją jos perėmė iš Jamaikos reggae ir Europinės keliaujančių menininkų kultūros. 90-aisiais prie Britanijos keliauninkų prisijungė tokie vakarėlių organizatoriai, kaip “Sweat”, “CircusWarp”, DiY, “Circus Normal” ir daugelis kitų.
Pradžioje vienas pagrindinių tokių “keliaujančių” nelegalių reivų atributų buvo nemokamas įėjimas. Susirinkusieji galėjo aukoti organizatoriams, tačiau tai nebuvo būtinybė. Apie renginio vietą buvo informuojama iš lūpų į lūpas, o didžėjus su visa garso sistema kartais atvykdavo vėliau, nei patys klaberiai. Prastas apšvietimas ir kiti nepatogumai buvo visai nesvarbu – tuomet nelegalių reivų bendruomenei vienintelis svarbiausias ingredientas buvo garsi muzika, na ir žinoma – pati susirinkusi minia. Energija ir idealizmas vėl užpylė besilinksminančiuosius, iš jų niekas nespaudė kruvino pinigo, tarp jų nesitrynė padugnės ir pridurkai, galiausiai policininkai neturėjo supratimo, kad po kažkuriuo tiltu ir žvaigždėtu dangumi Londono užmiestyje verda tikras hauso reivas.
Čia susirinkdavo patys įvairiausi tipai – nuo postpankerių iki hipių, nuo tikrų reiverių iki futbolo fanatų. Viena kas visus vienijo – džiaugsmas, laisvė ir pulsuojantis ritams (na taip, šis tas svaiginančio irgi neprošal…).
1991 m. buvo didžiojo užsidegimo metai. Sound systems dygo kaip ant mielių. Jau 1992 m. visą Britaniją buvo apraizgiusi nelegalių vakarėlių organizatorių sistema. Apie įvykio vietą buvo informuojama paskutinę minutę tam tikru telefono numeriu, kurį žinodavo tik draugai. Visus labiausiai viliojo spontaniškumo ir laisvės jausmas, bendruomenė augo, didėjo ir brendo.
Hedonizmo šaknis turintis nelegalių vakarėlių judėjimas leido jaunimui pažvelgti į gyvenimą kitaip, nei vien tik per apmusijusį “santuoka, namai, darbas, pensija” stiklą. Tai ėmė iš esmės keisti visuomenės socialinę sanklodą ir tai labai nepatiko valstybei. Jaunimas rado būdą kaip išvengti kamuojančios rutinos ir pasujusti laisvais bei laimingais. Visa tai taip pat nervino ir šou verslo pasaulį – kai susirenka 5.000 džiūgaujančių reiverių, iš to galima uždirbti grąžaus pinigo. Tačiau menedžeriams tai buvo per tolimas sapnas – pogrindis neįsileido vertelgų.
Po poros metų pogrindinis judėjimas pasiekė apogėjų – kuomet visa šalies spauda pirmuosiuose puslapiuose paskelbė apie 50.000 dydžio reivą, valdžia nusprendė imtis griežtų veiksmų. Buvo priimtas specialus įstatymas, nelegalius vakarėlius prilyginantis kriminaliniam nusikaltimui. Virš laisvos klaberių minios ėmė telktis juodi debesys. Tiesa, nelegalūs reivai ir toliau tęsėsi, tačiau bendruomenė tapo izoliuota ir priversta nuolat slapstytis.
Nuo 1996 m. ganau daug geriausių Britanijos sound systems buvo priverstos emigruoti – į Prahą, Berlyną, Romą ir pan. Vienok pogrindinis judėjimas išliko, su metais transformuodamasis į vis labiau specializuotus renginius ir iškeliaudamas į tolimus kraštus – Indiją (Goa), San Franciską, Sidnėjų, Amsterdamą ir t.t. Jokia valdžia taip ir nesugebėjo pažaboti linksmintis nusiteikusių žmonių, o tik paskatino ieškoti naujų būdų, kaip dar ir dar kartą susitikti ir paromis linksmintis be niekieno sumautos kontrolės.
Vieni aktyviausių Anglijos free parties judėjimo veikėjai DiY Sound System šį mėnesį švenčia savo 12-ktus veiklos metus. Šiemet tuo galės džiaugtis ne vien Nottingemo, Londono, San Francisko ir Paryžiaus klaberiai – lapkričio 30-tąją dieną Vilniuje bus švenčiamas bendras DiY ir ORE gimtadienis! Daugiau informacijos – kalendoriuje, o netrukus – ir anonsuose.
Komentarai