Jūs irgi galit kaip nors pavadinti tai, kas jau šeštus metus iš eilės vyko laikinojoje sostinėje ir greičiausiai būsite teisūs. Man avangardinės muzikos festivalis “DIDELIS PASAULIS” šįkart nukrito itin atsitiktinai, mat labai jau dvejojau – pasilikti prie alaus bokalo, ar visgi šį gan įprastą užsiėmimą iškeisti į meną (nenormalų!) Iškeičiau.
“IR GERAI PADAREI”: paskui man tarė kažkas iš vidaus. Bet koks išankstinis nusistatymas, kad festivalis patirs lankytojų fiasko (kaina pirmą dieną 15, antrą – 18 lt.) nepasiteisino – tiek pirmą, tiek antrą dienomis susirinko pakankamai gausus jų būrys, koks skirtumas, kad dauguma jų gal kviestiniai ar šiaip prasmukę. Svarbiausia, kad mergina tuo metu sukrutėjo tarytum tai būtų absoliučiai niekingas veiksmas, bet vis tiek paliko žymiai geriau negu, kad ji butu to nepadarius. Dar daugiau ten merginu visaip kažkątai, taigi festivalis tapo malonaus feminizmo aromato perbrauktas.
Dauguma festivaly grojusiu kolektyvu reiškiasi jame dar nuo tada kai
renginys vadinosi Sumirimas ir vykdavo Mažajame teatre – naj, Gintas K.ir Co., GIRNŲ GIESMĖS, SALA, Miečislav Litwinski, ECHIDNA AUKŠTYN ir Ramūnas Jaras. Pastaroji, grojusi antrą dieną, sintetinių triukšmų nuvargintoms ausims buvo nebloga gyvų instrumentų energetinė atgaiva – tik deja pražiopsojau nemažą šmotą pradžios. Programoje tikrai skambėjo senojo Echidnos repertuaro gabalų. Jaras sugebėjo įpinti i grupes programą ir vykusių techno inkliuzų.
Šįkart i festivali nepavėlavo Mečislovas Litvinskis – gastroliavęs Amerikoje, Lenkijoje. Savo persiška – izraelitiška dvasia persmelktus aistringus kūrinius atliko kartu su žavia kompanijone Saba. Tuoj po festivalio maestro ištraukė atgal Lenkijon. Šių metų festivalio debiutantai – eter.h, ikA – e, SUGYVULINOS LATAKAMS. Ties pastarosiomis ir norėčiau stabtelėti. S.l – mergičkų kolektyvas, kurio amžiaus vidurkis septyniolika metų. Jos scenoje dainavo, kalbėjo, skaitė,
judėjo, parodijavo visokias teleloterijas, grojo, šoko ir šiaip krėtė
bezpridėlus. Užkrėtė jos pirmiausia “gyvu nervu”. Jų sceninė elgsena spinduliavo kokią tai šėtonišką pasąmoninę energiją. Be to – nepavadinsi šio pasirodymo labai jau eksperimentiniu, nes ganėtinai harmoningai judesys koreliavo su balsu, tekstu. Mano manymu tai buvo antros festivalio dienos vinis ir apskritai – tegul panos tik varo toliau, nes ju potencialas neabejotinas.
Dar vienas antros dienos vinukas – tele tiltas su Šiauliais. Konkrečiai – su grupe ŠALIKĄPALIKAU. Jis – kiek ilgokas, triukšmingokas ir vienodokas, bet užtat Jaras vykusiai apžaidė visą ši bendravimą su anais bei su publika, todėl suma sumarum – visai nieko.Jeigu lyginti abidvi festivalio dienas – svarstyklių lėkštė visgi nusvirtų antrosios pusėn – ji spalvingesnė, gyvesnė. Iš pirmosios dienos labiausiai užkabino senbūviai naj (arba Darius Čiūta) ir GIRNŲ GIESMĖS giesmės. Visai brandus avangardas.
Pats festivalio organizatorius, siela, vedėjas ir rengėjas Ramūnas Jaras mano, kad Kaunas pamažu virsta ne tik Lietuvos, bet ir viso Pabaltijo avangardo sostine ir gal net Mažąja Venecija.. Dar Jaras sako jaučiąs malonumą ir pasitenkinimą, kad tapo savotišku menedžeriu akivaizdžiai progresyviems atlikėjams, kurie niekieno neglobojami ir neskatinami galėtų taip ir pasilikti visiškoje nežinioje.
O aš pats, ką aš. Man tik duok kokį nors dirgiklį. Paklausiau, tiesa, keleto jaunų lankytojų kaip joms čia ir jos arba gūžtelėdavo pečiais, arba ką nors lakoniškai suvapėdavo “nieko nieko”. Visi tie gerai pažįstami veidai, tegu ir nedaug jų, sudarantys nuolatinių festivalio lankytojų branduolį, aišku, žinojo kur eina ir ko čia galima tikėtis. Vienas sutiktas kolega porino, kad sudalyvauti čia gali bet kas gebantis išleisti kokį nors garsą.
Tai tokiu atveju aš ir buvau toksai – mat turėjo kažkas pasigirsti man be galo įnirtingai pripūtinėjant vienai panelei balioną. Bet negi dėl to ropšiesi į sceną?
Komentarai