Naktinis paspoksojimas į prancūzų trumpametražius

Kodėl kine visi braunasi link centro? Na, bent jau nakčiai geriausi vieta prie krašto. Gali bet kada nubėgt parūkyt, arba į tuliką, o grįžtant iš baro pasiimt puodelį kavos, šokoladuką, alaus ar net taurę vyno ir toliau patogiai žiūrėti filmus, kalbinti pro šalį vaikštančias merginas, pakoketuoti su įsitaisiusiomis visai šalia ant grindų ir net trumpam prie jų prigulti.. bet aš viso to nedariau, nes nenusišypsojo ta laimė sėdėt prie krašto.

Krapštau galvą. Keisti tie prancūzų juokeliai – suaugęs vyriškis iš suaugusios moters krūties čiulpia pieną, nes šis tai moteriškei kažką taip spaudžia, kad ji net negali kvėpuot. Belieka tik galvą krapštyt. Čia dar tik pradžia, po to bekelnis vyrukas pavagia mašiną sukomplektuotą su pasigėrusia blondine dar kažkas apie vairavimą ir tada jau vienas iš tų man patikusių. Praktiškai kompiuterinės animacijos triumfas – “Tikroji Titaniko istorija”. Protingi pingvinai kerštauja “Titanikui”, kuris be gailesčio ir jokio padorumo į šipulius skaldo jų aisbergus. Visai smagūs kompiuteriniai pingvinai-kamikadzės, bet prie ko čia “Titanikas”? Animacija gera, o tema nuvalkiota.

Iš kart po to (nors gal ir nuo pačios pradžios su apnuoginta krūtim) prasidėjo bybelių demonstravimas, iš ekrano virto seksas ir kitokie gaivalai. Och tie prancūzai – jokio santūrumo ten kur jo reikia (filmukas sukaltas iš mėgėjiškų kadrų (neva šeimos istorija, neprisimenu pavadinimo) su kreizova akordeono muzikėle ir kitas smagiai dalykėliais – tikrai geri derinukai, tik kam tas pimpalas pabaigoj pakabintas?) ir perdėtas kuklumas tose vietose kur norisi grubumo (“Rytoj revoliucija” – 12 min. veiksmo moterų tulike, bet spėkit ar ten kas nors myžo? Ne…).

Užpakaliukų džiaugsmas – pertrauka! Kava – nemokamai, arbata – po du pakelius į puodelį (2Lt), nerūkantys – durniaus vietoj, merginoms – eilė prie tuliko. Žodžiu – kaip ir visada, sutinki tuos, kurių nenori sutikti,o nesutriki, tų kuriuos norėtum. Viskas. Pakaks. Einam. Žiūrėt. Filmų.

Štai jums mano favoritas – “Mistiniai jogurtai” (gerai, jau gerai šito pavadinimą nusirašiau nuo programėlės). 9min. klasiškos animacijos su geru juoko užtaisu, detektyvo elementais ir įtampos nuotrupom. Iš esmės antra dalis buvo ryškiai geresnė už pirmą. Kad ir pabaigoj rodytas – “Koks gi tas žmogus?” (“Mažasis princas” – atsidusau pamatęs iš sudužusio kosminio laivelio išsigelbėjusį žmogutį stovintį dykumoj, bet pas jį atbėgo ne princas, o Godzila!) – ekrane netelpa vaizdas, o ausyse – garsas. Tai tokia – pabaiga, bet prieš tai dar turėjom iškęsti merginos, kuriai sunku prarasti nekaltybę, kančias (čia irgi prie bybelių temos). Ir kaip po tokios nesąmonės galima žiūrėt visai gerą filmą “Einantis žmogus” (aš jį pavadinau – “Bobutė, kuri prarijo laikrodį”), nes prie tos temos tinka tik vyrų tulikas (“Tuštumos baimė” – apie vyruką, kuris negali myžt į pisuarą kitiems matant). Meninių kūrinėlių sąrašą reiktų papildyt tragikomišku pasakojimu apie vieno daugiabučio gyventojus (kubizmas kine – šito dar nebuvau matęs, bet pavadinimo neįsidėmėjau), o prie visiškų marazmų rašau antrąją dalį pradėjusį “Marso planetos drambliai” (pradžia apie dramblius ir Marsą, o pabaigoj 85uosius primenantis video – absoliuti eklektika ir dar vienas mano galvos pakrapštymas).

Viskas. Einam bulkučių. “povieną, povieną, povieną…” – girdžiu stovėdamas eilėj ir prisimenu pradines klases. Miego nė lašo, akys pasruvę krauju, reakcija sulėtėjus, jo.. filmų žiūrėjimas naktį jau savaime geras experience’as. Būtų galima ir dažniau.

(Papolitikuosiu. Iš valdžios pusės vis girdisi pagrūmojimai uždaryt “Lietuvą”. Tik palieskit!)