90-ieji buvo sunkūs Woodie Allenui – asmeniniame gyvenime jis buvo kaltinamas seksualiniu priekabiavimu, kine – tuščių sekso scenų garbinimu. Dabar, kai netrukus pasirodys jo naujausias (trisdešimt pirmas, nesikaitant “Niujorko istorijų” ir poros televizijos darbų!) filmas The Curse Of The Jade Scorpion, jis teigia galiausiai atradęs pasitenkinimą.
Sunku neapšnekėti jo akinių – raginiai, nesveikai dideli, atrodo, tarsi būtų užtempti ant blyškaus, lygaus veido. “Kai pirmąkart juos užsidėjau neapkenčiau jų, nes esu kilęs iš kartos, kurioje tokie akiniai nebuvo madingi, ir kadangi jaunystėje buvau beisbolininkas, tai šitie akiniai man buvo didžiulis pažeminimas. Bet dabar aš pastebėjau, kad jeigu nusiimu akinius, tai atrodau kaip mano mama. Labai myliu ją, bet visai nenoriu atrodyti kaip ji. Nepergyvenu, jeigu kartais galvoju kaip ji.” Šypsodamasis pajuokauja Allen’as. Jo akys mandagiai tyrinėja – tai rimtos sielos vyrukas.
Prabangiame Romos restorane jis sėdi pasislėpęs už kažkokio kvailo augalo – 65 metų Alleną vargina dėmesys. Alleno draugė ir ilgametė prodiuserė Jean Doumanian padėjo Allenui reabilituotis po sunkaus išsiskyrimo su Mia Farrow ir paskui sekusios bulvarinės spaudos kritikos, kuria pasižymėjo 90-ieji.
Šį promocinį turą, kurio tikslas – reklamuoti naujausią filmą The Curse Of The Jade Scorpion, organizavo Dreamworks. Jie gavo distributorių teises į šį filmą po to, kai Doumanian kompanija, Sweetland Films, netikėtai atsiimė savo finansinę paramą. Vyrukui, kuriam visapusiška filmo prodiusavimo kontrolė visuomet buvo pirmaeilės svarbos dalykas, ir kuris mieliau gros klarnetu Michaelo Pabe Niujorke, nei atsiims Oskarą už Annie Hall, reklama turėtų būti tikra kankynė.
Bet jis sutiko reklamuotis, nes – “Man asmeniškai patinka Dreamworks žmonės. Reklamuotis iš tikrųjų man visai nepatinka, nes nemanau, kad tai padeda, bet jie sako “Ne, tai padeda ir, prašau, daryk tai, nes kitaip tavo filmai daug pinigų neuždirbs”.
Tuo tarpu, neseniai paaiškėjo, kad Allenas padavė į teismą Doumanian, įrodynėdamas, kad ji ir jos finansinis partneris Jacqui Safra pasigvelbė iš jo 15 milionų dolerių. O šie padavė į teismą Alleną už tai, kad jis išeikvojo Sweetland kompanijos pinigus reikalaudamas brangaus gydymo ir didelės algos.
Allenas daug nešneka apie šią bylą, išskyrus tai, kad tai yra “labai neseksualus reikalas apie skaičius ant popieriaus lapo”, kuris, jo manymu, vargu ar kada pasieks teismą. “Tai – išbandymas mūsų draugystei”, priduria jis, “kuri, tikiuosi, nesitęs”. Viena ranka brūkšteli piktžoliškus plaukus, kurie nelyg aureolė dengia jo galvą, ir išnarpliodamas juos kaip siūlus atmeta atgal. Labai pažįstamas gestas. Pažįstamas, svetimas, karikatūriškas, rimtas.
“Aš kuriu filmus asmeninei terapijai taip, kaip beprotnamy žmonės pina kašiukus, nes terapija padeda” – sako jis. “Aš darau juos, nes kitaip, jei nedirbčiau, turėčiau daug laiko, mane apimtų depresija ir aš užsiimčiau patologine savistaba”. Allenas yra senas kino politikas – produktyvus, žymus, pildantis ir naikinantis mūsų realybę, tam, kad per daug į ją neįklimptume. Nors terminas “Woody Alleno fanas” per dešimtmečius tapo bendriniu savęs apibūdinimu, lieka nuostata, kad jis nedaro filmų galvodamas apie kokį nors kitą žmogų. “Patvirtinimą, visų pirma, turiu gauti iš savęs” – sako jis. “Labai nesigilinu, kas už to slypi. Neskaitau kas apie tai parašyta. Man didžiausias malonumas yra filmo kxrimas.” Allenas pagarsėjęs savo filmų lengvabūdiškumu. Jo filmai nelyginami su Bergmano ar Fellinio ir jis tai supranta kaip ABC. Bet ar po 35 kino industrijoj praleistų metų jis vis dar bando pasiekti tą kartelę? “Norėčiau padaryti filmą, kuris galėtų uždirbti dvigubai daugiau nei “Rasiomonas” ir žmonės sakytų ‘joooo, šitas irgi geras filmas’. Net negaliu įsivaizduoti, kad tai įvyks. Esu jau tiek filmų pridaręs… nors niekada negali žinoti – viltis miršta paskutinė.”
Ar jis kada nors pergyvena, kad laikydamas savo galimybes ribotomis, jis pats sau sukuria ribą? “Nemanau, kad taip yra, nes kai sugalvoju kažką padaryti, neapriboju savęs. Pagalvoju ‘vaikeli, tai bus tavo paukščio skrydis’. Vėliau, kai pamatau, ką padariau galvoju ‘o Dieve, neleisk, kad tai taptų gėda – paėmiau šitų žmonių pinigus, jie manim pasitikėjo ir aš pats turėjau tokias dideles ambicijas, o dabar pažiūrėk, ką pridirbau’. Tai, kas prasideda grandiozinėm ambicijom, baigiasi prašymu pasigailėti.”
Kaip jis reaguoja į priešišką požiūrį jo draugystei su žymiai jaunesne moteriške? “Tai yra žmonių, kurie manęs nemėgsta, problema – jie nori kažką pasakyti apie mane ir tuomet randa šį faktą” – atsidūsta. “Yra daug teisingų būdų mane kritikuoti, bet nemanau, kad šitas yra vienas iš jų”.
Jis teigia mielai vaidintų priešingą situaciją – atliktų 65-erių metų moters vaidmenį jeigu tik situacija to pareikalautų. Greičiausiai tokių atsakymų kuras yra likęs pasibjaurėjimas apkalbomis, kurios lydėjo jo išsiskyrimą su Farrow 1992-aisiais (skandalas, vertas Chaplino pagarbos, kilo po to, kai Farrow Alleno apartamente rado apsinuoginusios savo įvaikintos dukros Soon-Yi Previn (tuomet ji buvo 21-erių) nuotraukas. Farrow apkaltino Alleną seksualiniu jų bendrai įvaikintos dukros Dylan tvirkinimu ir “nesveikai artimu” bendravimu su jų tikru biologiniu sūnumi Satcheliu).
Ar Allenas tiki, kad egzistuoja miskoncepcija, jog gyvenime jis yra toks pats kaip ir ekrane?
“Manau, kad kiekvienas, pažįstantis mane, galėtų į tai atsakyti. Realybėje aš visą laiką dirbu. Groju klarnetu. Dabar, kai turiu šeimą, žaidžiu su vaikais. (Jis turi dvi mažyles dukras, kurias įsivaikino su Previn) Filmuose aš visada vaidinu nervingą, pamišusį, juokaujantį, perdedantį, burbantį personažą – bet iš tikrųjų aš neburbu. Iš tikrųjų aš labai kompetetingas.”
“Žmonės galvoja, kad istorijos, kurias aš pasakoju, yra tikros. Jie susidarė šitą įspūdį dar Annie Hall laikais – galvodami, kad tai yra autobiografinis filmas. Jiems užsifiksavo, kad tai buvau aš ir dabar nesvarbu kiek kartų aš jiems sakyčiau, jie pasižiūri į mane ir sako ‘Jo, galbūt tu teisus – tai nesi tu’, bet iš tikrųjų jie nė velnio netiki.”
Jei jo filmai yra originalūs prasimanymai, ar yra kas nors, ką jis norėtų pasisavinti iš tikrovės kaip šaltinį filmo idėjai? “Ne, nėra nieko. Jaučiu, kad bet ką, iš ko išeitų gera ar juokinga istorija, labai greitai panaudočiau. Nors šiaip sunku įsivaizduoti ką nors iš savo ar iš kieno nors kito gyvenimo, kas tiktų filmui. Jei norėčiau kažką iš realaus gyvenimo perkelti į filmą, tektų pagražinti ir tai jau būtų fikcija.”
Bet kaip tada su Husbands And Wives, vienu iš jo geriausių vedybinio gyvenimo tyrinėjimų, kurį jis sukūrė tada, kai iro jo ilgalaikiai santykiai? Filme Alleno sukurtas personažas palieka savo žmoną, kurią vaidina Farrow, dėl 20-metės studentės.
Ar šio filmo kūrimas nebuvo skaudus? “Ne, tai vienas mano mėgstamiausių filmų, ta prasme, kad turėjau originalią koncepciją, idėją ir nuo jos nenutolau per daug. Viskas buvo taip natūraliai padaryta, kad nebuvo jokių skrupulų, tai suteikė man daug laisvės montavimui ir istorijos pasakojimui.”
Ar gali jis suprasti kodėl žmonės taip skandalingai priėmė Farrow epizodą? “Ne, tiesą sakant, ne. Žmonės turi teisę mėgti mano filmus arba jų nemėgti, bet jie neturi nė trupinėlio teisės kištis į mano asmeninį gyvenimą, lygiai taip, kaip aš neturiu teisės komentuoti jų gyvenimo. Manęs nedomina ką jie galvoja.”
Jis vedė Soon-Yi 1997-aisiais. Ar jis bus laimingesnis? “Jaučiu, kad turėtų sektis. Mes galvojame, kad galime kontroliuoti daugiau, negu galime iš tikrųjų. Atsitiktinai susiporavus dviems žmonėms, jų kompleksai, skirtingi poreikiai susikerta tokiu būdu, jog nelieka nieko bloga, prie ko galėtum prisikabinti. Galiausiai visa tai tampa žiauriai skausminga ir labai smarkiai priklauso nuo didžiulės sėkmės.”
Kaip Judah (Martino Landau’o personažas iš Crimes and Misdemeanours), kuris suorganizuoja savo meilužės nužudymą, o vėliau supranta, kad po kiek laiko viskas pasimiršta, netgi kaltė? “Būtent todėl gyvenime ir yra toks didelis tuštumo jausmas. Iš gerosios pusės, liūdni momentai praeina, bet džiaugsmingi momentai irgi praeina. Laikas viską ištrina ir tu numiršti.” Čia jis sukikena: “ha, ha”.
Nedidelė pauzė ir aš noriu užduoti dar vieną klausimą, bet žodžiai pačiam Allenui tiesiog pradeda kristi iš burnos. “Bet po viso darbo, kurį atlikau, po visų psichoanalizių, po visų gyvenimo ir stengimosi metų, man pasisekė pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis, kokias tik galėjau įsivaizduoti, su moterimi, kuri maniau būtų mažiausiai panaši į moterį, kuria džiaugčiausi jei taptų mano žmona, kuria žavėčiausi ir džiaugčiausi turėdamas vaikų.”
Jis atsargiai pakraipo galvą. “Jei kas nors prieš metų metus man būtų pasakęs, jog aš susidėsiu su žymiai jaunesne už mane moterimi, žymiai mažiau patyrusia, kuri nežinotų daugelio dalykų, kuriuos aš žinau dėl savo amžiaus, kuri nedalyvautų šou versle ir nesidomėtų juo, ir kuri būtų nemačiusi trijų ketvirtadalių mano filmų, aš būčiau pasakęs “Tu išprotėjai. Apie ką mes šnekėtume, kaip aš tapčiau laimingas?” Bet visa tai tik parodo, kad mes negalime protu numatyti dalykų. Tai tėra sėkmės reikalas.”
The Curse Of Jade Scorpion netrukus Europos kino teatruose
Woody Alleno išmintis
Nesikabinėkit prie masturbacijos – tai seksas su žmogum, kurį jūs mylite.
Aš nenoriu tapti nemirtingas savo darbais. Aš noriu tapti nemirtingas nenumirdamas.
Beverly Hillse neišmeta šiūkšlių. Iš jų daro televizinius šou.
Aš nebijau mirti. Aš tiesiog nenoriu būti ten, kai tai atsitiks.
Vyrą sudaro dvi dalys – jo protas ir jo kūnas. Tik kūnas gyvena linksmiau.
Komentarai