Nuo pat pirmųjų jos atsiradimo dienų, elektroninės muzikos kūrėjai buvo tie, kurie tikėjo, kad ateitis visiškai skirsi nuo dabarties. Kad nebeliks inercijos, kuri kitus muzikos stilius neišvengiamai nutempdavo atgal į praeitį.
Todėl, kad elektronika sulieja technologiją ir meninę kūrybą. Todėl, kad artimiausiu metu nebeliks geografijos ir vienpusio ryšio tarp atlikėjo ir klausytojo. Todėl, kad artimiausia ir tolimesnė ateitis priklauso geriausiai tam tinkančiai elektroninei muzikai.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius elektroninė muzika padarė milžinišką pažangą ir sugebėjo neįtikėtinai sparčiai atsidurti šiuolaikinės kultūros priešakyje. Dabar ji visur, kur pažvelgsi ir visur pirmauja – šio stiliaus atstovai rengia pačius radikaliausius, nepripažįstančius jokių normų eksperimentus. Kita vertus, elektroninės muzikos įrašai užkariauja popmuzikes “topų” viršūnes. Elektroninė muzika prasidėjo ankstyvuoju synthpop ir iškilo kartu su svaiginančiu acid house judėjimu prieš 14 metų. Kai kas sako, kad elektroninė muzika (pačia plačiausia prasme) ėmė skverbtis į kolektyvinę sąmonę ir kiekvieną šiuolaikinio garsų pasaulio sritį greičiau nei virusas. Dabar, kai ji yra be proto populiari ir tuo pat metu progresyvi, belieka paklausti – kas toliau? Kodėl taip yra?
Į elektroninę muziką (nuo pirmųjų jos krykštavimų iki šios dienos) visada buvo žvelgiama kaip į ateities muziką. Pirmieji elektroninio garso tyrinėtojai (Pierre Henry’s, Mortonas Subotnickas ir Karlheinzas Stockausenas – sunkiai įsimenamos pavardės) manė kūrę ateities muziką. APHEX TWIN, AIR ar DAFT PUNK taip pat yra kaitinami idėjos (kai kurie sakys – slegiami naštos), kad jie šiandien kuria rytojaus muziką. Kita vertus, ji yra įvairialypė ir prieštaringa. Štai antrasis DAFT PUNK albumas “Discovery” vienų buvo garbinamas kaip XXI a. pop šedevras. Kiti kaltino “daftpankus”, kad jie mala kvailą 80-ųjų retro šūdą. Taigi, elektroninė muzika dažniausiai priimama arba kaip naujoviška, progresyvi (tai yra, gera) arba pasenusi (bloga).
Panašu, kad elektroninės muzikos vystymąsis labiausiai priklauso nuo to, ar klausytojas sugeba ją “prisijaukinti”. Atsigręžus į house, techno ar bet kokios kitos elektroninės muzikos (tiek jungle, tiek gabba, tiek garage ir taip toliau) ištakas, nesunku pastebėti vieną dalyką:
žmonės, kuriems ji patinka, nori būti jos dalimi. Ne tik klausytis muzikos, bet ir patys ją kurti.
Manote, kad ją lengva sukurti? Ir neapsirinkate. Ją sukurti yra lengva. Būtent čia glūdi jos sėkmingo vystymosi paslaptis: kiekvienas gali (ar bent mano galįs) ją kurti. Ši idėja yra sėkla, iš kurios auga ir niekada nenustos augti ir lapoti visuotinio elektroninės muzikos medis.
Elektroninė muzika, nuo prieš 25 metus prasidėjusio hip-hop bei acid house sprogimo, buvo be galo patraukli. Kiekvienas vaikigalis ir jo kompanija nori žaisti su “sempleriu”, pora patefonų, šiek tiek dulkėtų bet “kietų” vinilų, neslepiant noro pagimdyti pop HITĄ ir išeiti nugalėtoju. To pačio norėjo visi – tame tarpe polką ar tvistą groję jūsų proseneliai, rokenrolą šokę seneliai, roką klausę tėvai ir visi kiti. Susižavėjimas dydžėjavimu yra ne kas kita, kaip šio ledkalnio viršūnė. Žymus elektroninės muzikos prodiuseris Brianas Eno yra pasakęs, kad beveik kiekvienas išgirdęs pirmuosius roko legendos VELVET UNDERGROUND įrašus, užsidegė jų aistra ir įkūrė roko grupę. Panašiai yra ir dabar: šiandien beveik kiekvienas, vaikščiojantis į klubą – pašokti ar atsipūsti – slapta nori būti didžėjaus vietoje..
Patefonai ir “sempleriai” yra ne vienadienė mada. Puikus to įrodymas – naujausia australų supergrupės THE AVALANCHES “semplų” ataka. Ištobulinę garsvagystę iki neregėtų aukštumų, THE AVALANCHES pernai muzikos scenoje pasirodė su įrašu, kuris buvo sukurtas iš šimtų kitų įrašų. Ir tai – be mažiausios užuominos į patetišką nostalgiją ar pretenzingą “meną dėl meno”.
THE AVALANCHES išnarstė savo įrašų kolekciją ir iš naujo ją sunarstė, visiškai pakeisdami jos turinį. Jų albumas buvo flirtas tarp pop ir elektroninės muzikos kūrimo meno bei metodų.
Kokia šios grupės ateitis bebūtų, jie jau nustatė standartą būsimiems kūriniams iš “semplų” ir pakėlė jį į naują lygį.
Todėl drąsiai galime spėti ir teigti, kad ateities muzikoje nebus DJ ar atlikėjo (kaip mes juos suprantame) mirties. Priešingai, artimiausiais metais visos visuomenės susidomėjimas elektroninės muzikos kūrimui smarkiai augs. Kol kas tik nežinome, ką rinksis žmonės, vis labiau ir labiau didėjant kompiuterių ir programų galingumui ir galimybėms: dar daugiau piratinio “softo” muzikai kurti (saugiai nulaužto ir paslėpto po keliais pelės paspaudimais Internete) ar dar daugiau skaitmeninės pornografijos, ar grečiau įspūdingesnius-nei-pats-gyvenimas žaidimus?
Kitais metais sustiprės įvairių “leiblų” įtaka. Įrašų firmos kurs plačius elektroninės muzikos tinklus. Geras tokio tinklo pavyzdys yra Anglijos firma Fat Cat – jos kūrėjai veikia tiek Helsinkyje, tiek San Franciske tiek Lilyje. Kitas variantas – vietinės muzikos scenos veikėjų tinklas. Pavyzdžiui, iš vieno miesto San Francisko kilę MATMOS, LESSER ir Kid 606 žaidžia vieni su kitų “softu”, groja ar perprogramuoja kolegų įrašus, nuolatos sudaro trumpą laiką veikiančias grupes. Toks tinklas yra ne kas kita, o senojo indie underground tęsinys. Tik dabar daug geriau išmokta išnaudoti po ranka esančias technologijas ir palankiau į jas žiūrima. Greitai muzikantui turėti gerai veikiantį modemą bus ne mažiau svarbu, nei nuolatos atnaujinti skaitmeninės studijos programas arba gauti naujausią virtualų sintezatorių.
Iš kitos pusės, ateityje išvysime elektroninės muzikos plėtimąsi į vis platesnius “meinstrymo” tolius. Ten įsiverš tie, kurie sugebės avangardui suteikti populiarų apvalkalą ir vertybes – suapvalins jo kampus, padarys jį truputį patrauklesniu ir ne tokiu griežtai tiesmuku. Kai kurie atlikėjai ta kryptimi jau nemažai pažengė: pavyzdžiui, Islandijos pop žvaigždė Bjork, kuri dirbo su pažangiausiais įvairių metų elektroninės muzikos prodiuseriais Howie B, Mark Bell (LFO/Warp), FUNKSTORUNG, PLAID, o dabar – MATMOS.
Klausimas, ar elektroninei muzikai skirta tapti standartų muzika (kaip džiazui) dabar jau nereikalingas.
Elektroninė muzika jau šiandien kuria savo pačios standartus, įsiveržia į topus ir įtakoja populiarios muzikos kūrimo būdus, normas ir skambesį.
Elektroniniai instrumentai leis bet kam ir bet kaip vartyti bet kokį garsą, jį montuoti, keisti greitį ir skambesį, miksuoti su kitais garsais ir galų gale pagaminti profesionalios kokybės (jau paruoštą CD leidybai) kūrinį. Vis dėlto (kaip ir soul, jazz, punk ar bet kuriame kitame muzikos stiliuje) tik kūrybiniai siekiai nustatys tikruosius standartus. Galime pasidžiaugti – šiandien dar sunku įsivaizduoti, kokie bus ateities pop hitai, sukurti iš elektroninio purvo, pigių kompiuterių, piratinio “softo”, persempluotų senų garsų, abstrakčių triukšmų, vos girdimų trukdžių, folk gitarų ir melodijų.
Elektroninė muzika yra laukas, visada atviras bandymams, tyrinėjimams, pataikymams ir nepataikymams. Jis suteikia puikias sąlygas augti ir kartu kurti tarptautinei atlikėjų ir eksperimentuotojų bendruomenei. Čia auga pašėlusi, kartais siautulinga scena, trokštanti leisti įrašus, groti klubuose, remiksuoti ir būti remiksuojama, jungtis. Ir, žinoma, maišyti pažangiausią elektroninę ir pop muziką. Kol muzikos fanai tapatins save su DJ ar namuose kuriančio prodiuserio figūra, ši mada tęsis ir pranoks visus kitus muzikinius stilius.
Kas jos – tos rankos, lipdžiusios ateitį pernai?
NEW ORDER
Kiekvienas, besidomintis elektronine muzika, turėtų žinoti NEW ORDER. Genialus buvo jau beveik prieš 20 metų įrašytas jų singlas “Blue Monday” – tobulas, krištolinis elektro–pop griežinėlis. Šis visomis prasmėmis aktualus gabalas ir toliau grojamas įvairiose diskotekose, tiek pop, tiek underground, ir tebeskamba šviežiai ir aktualiai. Jame yra viskas, kas įrodo nemažesnį NEW ORDER reikšmingumą XX amžiaus elektroninei muzikai nei KRAFTWERK ar šventoji Detroito trejybė. Mančesterio ketvertukui pavyko sujungti 80–ųjų grupių elektroninį skambesį ir savo pačių post punk mąstymą, sulydyti gitaras ir sintezatorius – ir padaryti tai jausmingai, lengvai, grakščiai. Jie perkėlė elektroninę šokių muziką į jūsų vyresnių brolių (arba bent jau jūsų vyresnių brolių bendraamžių Britanijoje) magnetofonus. Nors elektroninei muzikai didysis pripažinimas atėjo tada, kai prasidėjo house muzikos renginiai, būtent NEW ORDER nutiesė tam kelią.
BJORK
Žvelgiant į ateitį, neabejotina, kad mielutė Islandijos dainininkė Bjork ten pateks viena pirmųjų. Bjork visada vaikščiojo briauna tarp avangardo ir popmuzikos. Jos sėkmės paslaptis slypi jos sugebėjime pasiekti tą trapią sąjungą tarp savo pačios skonių įvairovės ir plačiajai publikai skirtos muzikos. Ką toji publika šiaip laikytu “triukšmu”, Bjork paverčia giliomis ir patraukliomis pop dainomis. Tai meistriška sintezė, kurios metu elektroninė muzika išlukštenama iš aštraus lukšto, paliekant skaniausius elementus. Ir viskas maišoma su orkestro muzika, chorais ir sodria instrumentuote. Ir suliejama į pop formą.
RICHARDAS D. JAMES arba APHEX TWIN
Richardas D. James yra dvigalvis slibinas: viena galva – barjerų nepripažįstantis eksperimentuotojas, kita – ekscentriška techno žvaigždė. Štai ko reikėtų mūsų įsivaizduojamai muzikos ateičiai. Jo vaizdo klipas “Windowlicker” (kažkas panašaus į Michaelą Jacksoną, užvalgiusį LSD) paaiškina viską, bet taip ir neatsako į pagrindinę mįslę – ar jis genijus, ar šarlatanas? Turbūt ir tas, ir tas. Todėl mes jį ir mylime. Jis – skaitmeninės eros pankas, galintis drabstyti grubiausią hardcore, arba atsargiai dėlioti švelniausias ambient melodijas. Būtent jis apibrėžė taip vadinamo “Warp skambesio” gramatiką ir sintaksę. Ir tuo pat metu leido kitiems atlikėjams peržengti ribas savo įrašų firmoje Rephlex. Jis sukūrė Skaitmeninę Namuose Kuriamą Kultūrą – atskiro individo kalbą, sklindančią į pasaulį mašinų pagalba.
BASIC CHANNEL/ MAURIZIO
Sunku nusakyti tą mikrokosmosą, kurį per dešimt metų sukūrė įvairiais vardais (BASIC CHANNEL, Chain Reaction, BURIAL MIX, M, Maurizio, RHYTHM&SOUND, IMBALANCE..) besidangstantys du vokietukai Moritzas Von Oswaldas ir Markas Ernestus. Nors jų muzika rodosi neapčiuopiama, joje atpažįstamas visur esantis dub, suteikiąs gyvybę pulsuojantiems, dunksintiems, griežtiems elektroniniams garsams, vos girdimiems girgždantiems šnypštimams. House, techno, roko ir industriniai ritmai čia skamba taip, kaip jums dar neteko girdėti. Šiuo keliu jau žengia įvairios įrašų firmos ir atlikėjai (kaip antai naujoji POLE ir bendraminčių click & cut stiliaus scena, arba Vladislavas Delay su LUOMO), sugebantys industrinius, visiškai eksperimentinius garsus paversti šokiui tinkama materija.
MANITOBA
Galbūt bus sunku patikėti, kad ateitis yra 22 metų muzikanto Dano Snaitho (MANITOBA) rankose. Kol kas jis išleido tik vieną albumą. Tačiau Snaithas yra naujo, sparčiai augančio judėjimo ryškiausias pavyzdys – keisto laukinio stiliaus, subtilaus organikos ir sintetikos balanso meistras. Jo kūriniai, kintantys nuo švelnaus iki kampuoto ir dužaus, patraukia įvairiausią publiką savo subtiliu, prieinamu charakteriu ir pinkliu programavimu. MANITOBA muzika tarsi sukasi aplink judančią ašį ir sukuria nenuspėjamą slydimo jausmą. Valdomos asimetrijos jausmą.
SND
Grožis slypi matematikoje. Tačiau snd sugebėjo įrodyti, kad tikrasis grožis ir garso grynumas slypi ne sudėtingose matematinėse muzikos lygtyse ir algoritmuose, o naujoviškų, bet paprastų sprendimų, kaip valdyti muzikinius objektus, kūrime ir konstravime. Jų garsas atvėrė kelius naujoviško “traškesių” minimalizmo atlikėjams, scenai, kuri padarė galą tokios muzikos laikymu eksperimentine ar užklasinio būrelio veikla. Atlikėjas čia – failų konstruotojas, formatas, tapatybė kažkur technologijos gilumoje, jų garso kalba – tai suvienyta skaitmeninio gyvenimo protokolų visuma, savotiškas garso drabužis. Nauja išorė duoda ne tik naują išvaizdą, bet ir naują funkcionalumą. O jame automatizuojami reikalingi dalykai tam, kad supaprastėtų ir padidėtų našumas, kuris ir yra ateitis.
Komentarai