Jumi rašo toks Tomas iš Bratwurstų Žemės sostinės Hamburgerio. Kadangi įspūdžių gausybė, ir norint perteikti viską prireiktų nemažai pastangų ir laiko, pelninga yra aprašyti geriausią savaitės dieną – šeštadienį, tiksliau jo naktį.
Barakas
Penktadienį kabo skelbimai, jog barako baras, kaip visada, lankytojus kviečia šeštadienio vakarą. Bet šeštadienis, lyginant su trečiadieniu, barako barui komerciškai nesėkminga diena, nes šeštadienio vakarą lankytojus kviečia ir kiti barai, ypač tie, kurie įsikūrę St. Paulyje, Hamburgo dalyje netoli uosto. Todėl sėdima virtuvėje. Televizoriuje Dolphas Lundgrendas už lūpos užsikiša tabako gabalą ir gurkšteli iš plieninės gertuvės. Mes lėtai įsipilame romo su cola ir viltingai žvelgiame į laikrodį. Dar tik 11. Anksti. Paskutinis U-bahnas išvažiuoja 12 52, tad dar yra gerokai laiko.
Virtuvėje krūva ispanių, jos rengiasi į barako barą ir prašo, kai trauksim į St. Paulį, nepamiršti ir jų. “Taip taip”-eilinį kartą prižadama puikiai žinant, jog pažadas nebus ištesėtas ir “spanish supermodels” (anot italo Antonio, taip apibūdinusio ispanių patrauklumą) liks kažkur už borto. Romas su cola. Dolphas išskrenda į Bankoką. Metas ir mums.
Reeperbahnas
Tai tokia gatvė St. Paulio rajone. Savaitgaliais pilna vokiečių ir ne tik, pasiruošusių gerokai patuštinti pinigines, prisipilti į skrandį kiek galima daugiau alaus, bei skambant skambiems šlageriams sušokti ant stalų. Vos tik išlipus iš U-bahno ir kaip kokiam kurmiui išsikaparojus į žemės paviršių tave pasitinka spalvingų šviesų gausa. Dešinėje pusėje jų daugiau, todėl dažnas turistas geriausių vietų ieško būtent čia. Bet tai toli gražu ne tiesa. Šioje pusėje dominuoja užeigos skambiais pavadinimais “7th Heaven”, “World of Sex” ir pan., bei šalia jų stovinčiais dėdulėmis, kurie vyriškos lyties asmenims sako kažką panašaus į “užeikite kareivėliai, mūsų panelės gražutės”. Neapsigaukite. Toliau bus kur kas puikiau.
Dar į St. Paulį galima važiuoti Nightcruiser autobusu nuo rotušės. Bet nepatartina. Jis pilnas 15-čių, kurių neįleidžia i barus, blyksinčių šviesų ir muzikos, besiveržiančios iš beplyštančių garsiakalbių. Čia ateities perspektyva – MKPD (marriage, kids, pension, death) ypatingai ryški. Lauk iš autobuso. Pirmyn į Reeperbahną, kur tave įleis į barą, įpils alučio ir apsups puikia atmosfera.
Taigi. Nuo ko pradėjus? Kur apšilti? Žinoma, “Blauer Peter”. Kur alus pigesnis, krūva puikaus jaunimo, o jo tarpe išsiskiria linksmieji futbolo klubo ST.PAULI sirgaliai su kaukoliniais džemperiais. ST.PAULI priešpaskutiai Bundeslygos lentelėje, bet tai nesvarbu, svarbiausia futbolas bei Astra alus. Beje, praeitą savaitę ST.PAULI rezultatu 2:1 nulaužė ragus Bayern Munchenui, tad proga atšvęsti dviguba. Baras prikimštas žmonių ir dūmų, stalai sulieti alumi. Puikumėlis. Iš saunos prisistato pora suomių, Jusi ir Samuli, kieti vaikinai. Samuliui dar tik 21, bet jis jau užtikrintas pijokas. Namie būdamas 16 susikonstravo naminės aparatą bei kartais išsivirdavo alaus, brogą laikydamas po lova. Tostas už Manerheimą. Pažadai traukti į du suomių barus – “Scandia” ir “Komet”, paragauti Lapin Kulta alaus. Perkele vittu, paukšt bokalais.
Na va, jau po 2 nakties. Metas. Metas į centriausią Reeperbahno centrą – Hans Albers Platz. Pralekiame pro Burger Kingą, šalia stoviniuojančios merginos čiumpa už skvernų ir kviečia “pasilinksminti”. Nužvelgę pusamžius vokiečių biurgerius (bratwurstas, alus ir dvidešimtmetė – ko gi daugiau žmogui reikia?), besiderančius dėl kainos, mauname tolyn. Šone lieka “The Academy”, baras su gyva muzika (koveriai valdo), nes mūsų tikslas Murphy’s Irish Pub. Airiškos dainos gyvai. Barmenė klausia, kokio alaus, “normalaus” atsakome ir ji puikiai supranta, nes visi kiti alūs čia ne vokiški, o Guinness ar Kilkeny. Su Olivier suplešiame “Ant kalno mūrus”. Viskas kaip reikiant. Bandome suskaičiuotim kiek kartų jau šiame bare buvota. Skirtingi žmonės pateikia skirtingus skaičius. Matyt, nemažai pabuvota.
Dar nepabaiga. Dar reikia lėkti į “Thomas Read”. Tai ir klubas, ir pubas kartu. Trys aukštai, gausybė žmonių, įėjimas 5 eurai. Į jį negrai ir kitokie tamsuoliai neįleidžiami, tačiau ir Olivier, o praeitą kartą ir Mariui, teko nusivilkti bomberį (tokią striukę oranžiniu pamušalu), kad neužgautų vokiečių, amžinai atgailaujančių už praeities klaidas, jausmų, kurie turbūt prabunda pamačius skinheadą su bomberiu. Tenka brautis pro minią. Wow. Kas sakė, kad vokiečių merginos negražios? Thomas Read puikus paneigimas (www.thomas-read.de). Bet šiandien su mumis Dorothy ir Stephany, todėl vokiečių merginos turėtų nerūpėti. Puikus dalykas yra regis 4 ryto. “I don’t like reggae, although I love it”. Tikra tiesa. Jau 5. Muzika staiga nutyla, prasideda tvarkymo darbai. Neišgertas bokalas rankoj, jausmas lyg ant ledo. Brr. Lauk iš čia. Hamburgas pasitinka visu gražumu. Žliaugia lietus, kur dingti?
Tradiciškai paryčiais yra puiku užsukti į kokį nors barą St. Paulio pakraštyje, kur interjeras nesikeičia jau gal 20 metų, renkasi seni girtuokliai, ir kuris jau būna užsidaręs, tačiau šeimininkei išvydus, kiek puikaus jaunimo ketina čia pabuvoti, kaip mat atsidaro. Neperteikiama dvasia tvyro šiuose baruose. Kažkada iš vieno tokių barų grįžome su rožėmis rankose, nes į jį taip pat užgriuvo pora neblaivokų merginų, tiesiai iš vestuvių šventimo. Bet šiandien mums pakeliui “Die Ritze”. Toks baras, laikomas praeityje (sprendžiant iš krūvos prizų ir nuotraukų prieš gerus 30 metų) garsaus boksininko, kurį patį traumų ir alkoholio sudarkytu veidu galima išvysti prie baro. Linksmai nuteikia televizorius, kuriame sukasi pornofilmas bei dėdulės, susėdę čia praleisti laiko. Patraukiam į kitą patalpą. Barmenas atsainiai priima užsakymą, mes čia svetimi, nes šis baras – tik savai chebrai. Savos chebros atstovais galėtų būti toks lenkas, kuris siunčia exboksininką ant 3 raidžių, stilingas 55 metų bachūras juodu kostiumiu, ilgais žilais plaukais ir juodais ūsais, 45 metų rusė su aptemtom “gietrom”, kuriai Hamburgas lyg “Maskva ar Piteris, tokia pat dvasia čia tvyro”. Pažadėję dar kartą būtinai užeiti, lekiam lauk.
Fischmarktas ir Blankenese
Į Fischmarktą. Tai sekmadienio rytą atsidarantis žuvų turgus, su dideliu paviljonu suolams, vokiečiams, alui ir muzikai. Jausmas lyg per alaus šventę Vingio parke. Antras kvėpavimas. Alus jau nebeskanus, bet kam tai rūpi. Daug matytų veidų. Publika, naktį praleidusi Reeperbahne, sugužėjo čia prisibaigti. Be žuvies prekių asortimentas kaip Gariūnuose, gali rasti visko, ko širdis trokšta. Ir už prieinamą kainą. Prieš turgui užsidarant, kainos tampa net juokingos. Ispanės praeitą kartą už 6 ananasus sumokėjo 1 eurą. Paviljono gale scena, apie kurią sukiojasi liesi kaip medžiotojų dešrelės apsauginiai, norom nenorom prisimeni lietuviškuosius buldogus, saugančius barų ir renginių lankytojų ramybę. Scenojo roką raito grupė, kuriai laikas sustojo prieš gerus 20 metų. Hard rockas niekada nemirs. Nors ir norisi miego (žiovaujam), bet kažkaip keistai linksma. Vėl šokiai ir alus. Linksmybės čia baigiasi 10 ryto. Samuli perka lašišinį upėtakį, vakare 8 valandą mūsų laukia suši vakarienė. Dabar namo? Argi?
Landungsbriukene (prie pat uosto esantis U-bahno sustojimas) mūsų laukia dvi galimybės. U-bahnas į namus arba keltas į Blankenesę, buvusį žvejų kaimą, o dabar turtuolių rajoną ant Elbės kranto, kuris man kažkuo panašus į Nidą. Kažkaip atsidūrėme kelte. Antroji galimybė, matyt, nugalėjo. Vėl žliaugia lietus. Persikeliam į kitą Elbės krantą, kur reikia persėsti į kitą keltą. Deja, šis neturi jokios vidinės patalpos, tai labai puiku įsitaisyti ant denio. Lyjant Blankenese ir kelias į ją nebedžiugina. Vienintelė paguoda, jog merginos neniurzga, o kantriai mirksta lietuje kaip ir ne merginos. Elbės krantai nusėti šakom, šiaudais ir visokiausiom šiukšlėm – prieš dvi savaites buvo potvynis, dar nespėjo visko sutvarkyti. Brr. Velniop Blankenesę. Kur gerasis priemiestinis traukinys, kuriame šilta ir nelyja? Štai jis. Namo.
Įsėdus į traukinį, suveikia Merfio dėsnis – nušvinta saulė. Keletas persėdimų, barakas. Kava, arbata, šaldytos picos lekia į orkaitę, beprasmiai juokai – nemiegojus užtenka kam nors parodyti pirštą, ir jau juokinga, kad nors verk. 2 valandos dienos. Sekmadienis. Šliumpt į lovą. Visa kita po to. Po to bus ir skausmingas žvilgsnis į piniginę, pažadai visą savaitę maitintis tik sumuštiniais, jokių linksmybių ir Reeperbahnų, tik knygos ir universitetas. Po to Samulio sushi ir lengvas sekmadienio vakaras su dvejų puikiausių Europos tautų – suomių ir belgų – atstovais. Dabar miegoti.
Komentarai