Prieš keliolika metų a[pie šitą grupę buvo kalbama vos ne kaip apie kažin kokius vienuolius, bažnytininkus, grožio “tėvus Stanislovus”. Tada melomanui beveik daugiau nei mados reikalas buvo turėti leiblo 4AD,/I> plokštelę – su niūria, balansuojančia ant klasikinės, elektroninės muzikos slenksčio, vienuoliškai folk gotiška ir iškilmingai gražia muzika.
Bėgo metai, duetas suseno (kaip ir COCTEAU TWINS, THIS MORTAL COIL ir visi kiti), tačiau šis rinkinys reaktyvuoja daug senų jausmų. Seniams bus įdomu DEAD CAN DANCE retenybių perliukai – vizitas pas Johną Peelą, demo fragmentai, koncertas Santa Monica prieš 8 metus.
Tačiau ir šiandien atrodo, kad DEAD CAN DANCE buvo visai netoli iki “žiedųvaldoviškumo” – kartais ši muzika skamba fantastiškai. Be to, ir nusidevėjusios plokštelės nebereikia ieškoti.
Komentarai