Monolake – ant vakuumo bedugnės

Tai, ką išgyvename šiandien, tėra pirmoji megatechnologizuoto pasaulio priešaušrio sekundė. Monolake byloja apie artėjantį naują gyvenimą, naują garsą, naują savijautą, naują perturbacijų ir megavibracijų sezoną. Tylus auštančio gyvenimo faktas. Monizuotas stereoataušimas.

Bet kokia futuristinė vizija visada yra verta tik tiek, kiek atitinka šiandienos pasaulį. Meniniai filmai apie pajuodusius gotikinius miestus ir kaip bitės dūzgiančius transgalaktinius erdvėlaivius yra fikcija. Tai laki vaizduotė ir tik pastarasis faktas yra ko gero vienintelis pozityvus dalykas tose hiperboliuotose blogio pranašystėse.

Iš tiesų žalioji gėlelė ir visas mus supantis grožis negali sunykti ar būti sunaikintas nesusinaikinant mums patiems. Tai byloja Monolake, dėliodami minimalistinius, tačiau ypač charakteringus štrichus šiandienos elektroninės muzikos pasaulyje, kuriame nuolat užgimsta nauja erdvė, naujas laikas, nauja kaita, spalva ir ritmas. Monolake žaidžia su stebėtojo laiko ir erdvės pojūčiais, realybe, stumia prie vakuumo bedugnės, panardina į ją ir nelauktai pražysta naujų pasaulių begalybe.

Naujasis Monolake albumas “Cinemascope” ko gero artimiausiai ir nuoširdžiausiai supažindina su minimalistinio pasaulio stebuklais. Tai tekstūrų ir nuotaikų mišinys, pamaloninantis eksperimento pasiilgusį ir truputį pavargusį miesto vaiką. “Cinemascope” korektiškai, gal net galantiškai puošia tylą ir palaipsniui įtraukia į kitapus tylos tyvuliuojantį pasaulį. Atsiduri ten, kur matematinė formulė virsta garsu, skaičių seka – garsų deriniu, sekų galaktika – garso pasauliu. Dingsta riba tarp šaltinio ir efekto, branduolinė informacija virsta matomąja mus supančia informacija…

Nebylusis Fleitistas