Šiais metais “Vilnius Jazz” festivalis apgavo visus, tapdamas mažu ir kameriniu avangardo festivaliu. Na, beveik avangardo… Turime grįžti ir pripažinti. Kad lietuviai yra džiazuojanti tauta. Kaip ir vaišinga bei darbšti. Todėl Frankfurto knygų mugėje Lietuvą atstovaus, tarp kitų, Skirmanto Sasnausko kvartetas.
Kurio, aš, deja nemačiau. Tikiuosi, kad kas nors kitas iš festivalio dalyvių parašys ir apie
Teatralizuotus italus “Actis Dato Quartet” ir, sako Bjork bei Aistę Smilgevičiūtę priminusią švedę Lindha Svantesson ir creativ atlikėjų. Tačiau atrodė, kad virš viso seno, teberemontuojamo, “Tauro” alumi, Dariumi Užkuraičiu, juoda scenografija bei paroda apie žydų nukankintą avangardinį kompozitorių papuošto Rusų dramos teatro pakibo Johno Zorno ar SONIC YOUTH dvasia. Iš perpildyto baro laukan išvirto pypkės dūmų kamuolys…
O scenoje Tuvių gerklinio dainavimo, čepsėjimo bei 20-ųjų japonų tvisto mišinį pradėjo demonstruoti japonų trio MAKIGAMI SANTACHI. Makigamis virtuoziškai žaidė savo balsu ir legendiniu rusų tereminu, jo kolega Mita – gitara, o Sakaide – bosine gitara bei “Apple” semplais. Kiekvienas iš jų dar išsitraukdavo po japonišką tamagočį ar “DoCoMo”, ir gitaros žaismas pavirto avant-pop mini baletu.
Kadangi Vokietijoje tądien buvo rinkimai, scenoje pasirodė truputį brechtiškas, rudeniškas duetas. Rudigeris Karlas – seniokas iš parko juodu kostiumu ir apvaliais dideliais akiniais cypčiojo armonika ir klarnetu. Tuo tarpu prakaulus, kiek inžinieriškas Hansas Reichelis grojo gitaros variacija su trimis grifais bei varstotą su skirtingais lekalais primenančių instrumentu – daksofonu. Ach, koks skirtumas – ant visko galima uždėti adapterį ir išgauti liūdną juoko grimasą ar barsuko juoką. Aš rimtai.
Sekmadienio koncertą atvertė vengrų KAMPEC DOLORES. Jie viešėjo Vilniuje po 15 metų pertraukos, atrodė kad niekas nepasikeitė – jie laidė juokelius apie “ačiū” ir “spasibo” skirtumus, už ką Rusų dramos teatro dvasia nubaudė gitaristą Csaba Hajnoczy, per bisą atjungdama jo kuklų instrumentą, su kuriuo jis skleidė indiškai – karpatiškai magiškus garsus. Paradui vadovavo Gabi Kenderesi, kurios nelyg Ivos Bitovos šiek-tiek-čigoniško-motinos balsas vedė į priekį vengrų orkestrą. Jie buvo apsirengę “tarsi prieš 7 metus”, jie atrodė truputį senstelėję, vienu metu man pradėjo vaidentis COCTEAU TWINS, bet jie buvo labai mielai nostalgiški…
Kai pagaliau Django Bates & HUMAN CHAIN pradėjo groti kažin ką panašesnio į rimtą džiazą, į sceną išpuolė Josephine Linstrand žalia suknele, o vienu iš dviejų elektro pianinų žaidiantis Bates pradėjo kažin ką juokauti apie anglišką futbolą. Jam aplodismentais už naujo tipo “Vilnius Jazz” atsakymą žėrė tas mažytis Vilniaus Basanavičiaus gatvės ruduo.
Komentarai