Tai nėra filmo recenzija. Just skandalas. Kodėl “Karališkas mušis” uždraustas visame pasaulyje? Kodėl tėveliai bijo, kad šito filmo kopija pateks į jų vaikučių rankytes? Kodėl vaikučiai tuo metu ieško slaptosios juostos? Iš rankų – į rankas… O gal “Karališkas mušis” yra atpildas už viską, ką mes padarėme? O gal tiesiog viskas vyksta pagal sistemą – uždraustas vaisius saldus? Štai ką mes turime…
Peržiūrėjus japonų filmą “Karališkas mušis”, aš pradėjau bijoti: šį kartą japonai pradeda nagrinėti švietimo sistemos krizę Japonijoje, o gal ir visame pasaulyje. Jeigu rimtai į viską žiūrėti – šitame filme yra kažkas žiauriai pranašiško.
Pagal idėją, filmo siužetas kažkodėl panašus į eilinio kompiuterinio kvesto siužetą, just “Bėgančio žmogaus” ir “Eksperimento” filmų “kraujomaiša”. Japonai puikiai supranta, kad švietimo sistema stovi vietoje – tai yra regresuoja, nėra kelio į priekį, nei atgal: moksleiviai daugiau nesiklauso nei savo tėvų, nei mokytojų. Gali atsinešti dujų “bombikę” į mokyklą ir mesti ją tiesiai mokytojui į veidą, arba kokį nors ginklą, gali nusitaikyti į savo klasioko smilkinį ir paklaust, ar jis tiki Dievu… – nieko tau už tai nebus, tėvai nebars, į kalėjimą nepasodins, kadangi esi nepilnametis, gal į durnyną ir pateksi keliems mėnesiams, žinok ten linksma ir ne taip, kaip visur, ten jauku, ten tavimi rūpinamasi, visai kaip mokykloje…Šalia gulintys pridurkai, visai kaip ir tavo klasiokai, nieko nesupranta ir neišmano. Šiurpai…
Tiesa apie narkotikus ir seksą šiame filme – nei žodžio, tikrai ne dėl to, kad tai jau nuvalkiota ir neįdomu, o dėl to, kad čia (filme) tai jau laikoma eiliniu dalyku, tai kas yra, ir tai ko nepakeisi. Arba japonams trūksta žiaurumo, arba aš nieko nesuprantu. Jie meta iššūkį ir drįsta žaisti su žmogaus jautrumu: filmo idėja – lošiamos vyresnių klasių moksleivių kelionės į salą, kur visus moksleivius, išskyrus vieno, laukia mirtis…T.y. kai tik daug ar mažiau subrendęs žmogutis pradeda suprasti kame gyvenimo kampas, jam nupjauna, atsiprašau, ragus, jis negali kovot, negali priešintis, nes jis jau pasmerktas. Tarp tų moksleivių patenka ir pagrindiniai filmo herojai – absoliučiai nieko neišsiskiriantys moksleiviukai, iš kurių (God save Kinji Fukasaku, kaip jis moka žaisti su žmonėmis) tik pora tikrai verti dėmesio.
Iš pat pradžios nėra sunku suprasti, kas iš tiesų yra pagrindinis personažas, bet iki pat galo nesuprantama ar jį nužudys ar ne.
Taigi. Staigiai ant visų moksleiviukų kaklo atsiranda stebuklingi antkaklėliai, vienas žingsnis į šoną, arba menkiausia galimybė pabėgti – ir tavo galvytė kažkur nuskrenda, atskirai…be kūnelio aišku…
Iš viso vaikų – 41 snukelis. Juos užmigdo senom žinomom priemonėm, pargabena į salą, įkišą į kažkokį tvartą, paskui mažytė japonė, kuriai “nu maksimum” 14 metų ne daugiau, retoriškai, gražiai ir iškalbingai aiškina “žaidimo” taisykles, kaip vaikai 3-ų dienų bėgyje turi ŽUDYT vienas kitą. Kol neliks tik vienas – gyvas. Jis ir bus nugalėtojas, kurio prizas – gyvenimas. Jeigu trečią dieną liks daugiau negu vienas moksleivis – stebuklingi antkaklėliai susprogdins visų likusiųjų galvytes…
Dar viena gražutė smulkutė taisyklė, kaip tik pritaikyta vaikams. Visiems žaidimo dalyviams išduodami portfeliukai su maistu ir ginklu. Čia irgi kaip kam pasiseks. Vienas portfeliuke gal ras AK(kalašnikovą supraskit), kitam keptuvės dangtis, trečiam peilis, o ketvirtam liemenė…O galima imti ir žudyti visus, paskui atiminėti jau iš negyvų kūnelių ginklus ir kitus “divaisus”, tada tu su tokia atributika turi šansą laimėti. Ką beje ir daro pagrindinis “killeriukas” – naujokas, atėjęs į klasę visai nesenai. Jam šiaip iš dalies nusispjaut į visus, jis čia svetimas. Tas iš jūsų, kuriam teko daugiau negu vieną kartą keisti mokyklas, laisvai gali suprasti tą vaiką: tavęs ilgai nenorės priimt į bendrą masę, nes tu ne savas, tavimi nepasitiki, tavęs nepažįsta, yra galimybė, kad tave išvis nepriims… Kas gi Japonijoje? O Japonijoje, tiksliau pasakyt yra – japonų mokyklose padėtis truputėlį rimtesnė turėtų būt pagal idėją: naujokus čia skriaudžia ir tiesiog neduoda kvėpuoti. Todėl šitas mažas berniukas laisvai žudo savo klasiokus. Jam tiesiog nėra ko prarasti.
Kaip vyksta žaidimas? Žaidėjai elgiasi, kaip tikri vaikai, kaip ir turėtų būti. Kažkas nusprendė NEŽUDYTI, o just pasikorė. Kažkas pradėjo nervintis ir kažkieno kirvis atsidūrė tarp jo kairės ir dešinės smegenų pusės. Labai įdomu stebėti “silpnąją” lytį: mergaitės jau neberauna plaukų sau ant galvos, o just stengiasi kuo įmantriau ir meniškiau nukirsti viena kitai galvą.
Galima pastabėti ir progresuojantį moterišką isteriškumą: viena mergaitė pribėrė nuodų berniukui, kuris jai niekad nepatikdavo. Sriubą suvalgė netyčia kita mergaitė, trečia mergiotė pamanė, kad tai padarė ketvirta mergaitė, ištraukė ginklą ir nužudė ją. Paskui dar stovėjo prieš dar šiltą lavonėlį ir ilgai į jį žiūrėjo. O penkta, ketvirtos draugė, užmušė trečią. Viskas baigėsi tuo, kad virtuvėje tarp gyvų liko tik pirma, kuri ir pradėjo masinės skerdynes. Deja, jai nervai neatlaikė – nusižudė.
Pasirodo, kad vaikučiams jau pradėjo patikti, kai jų klasiokai kumatozinėje būklėje raitosi ir stengėsi kvėpuoti kuo giliau, nors ir aišku, kad mirtis jau čia.
Saloje viską stebi mokytojas-sadistas, kurio vaidmenį atlieka gan žinomas japonų aktorius ir režisierius Takeshi Kitano. Kitano vienintelis “tikras” herojus šiose skerdynėse. Jam, iš tiesų labai įdomu yra stebėti, kaip jautrūs vaikai žudo vienas kitą. Jam norisi būti auklėtoju, kuris panaudoja jėgą, kai kiti ugdymo metodai jau neveikia. Mokinys parodė liežuvį – gavo į snukį, mergaitė pradėjo žliumbti ir isterikuoti – peilis jos galvoje atsidūrė…netyčia…Any questions?
Pagrindinis klausimas: ar užmuštum savo draugą, kad pats gyventum? Taip pat yra iškeliami nelaimingos pirmos meilės tematikos (aš tave myliu, o tu mane peiliu per kiaušus, atsiprašau), generation next konfliktų, šeimos diktatūros, vargo ir krizės visuomenėje klausimai. Galbūt egzistuoja dar pora klausimų, kurie suprantami tik tai japonams, o mes dar nesubrendom iki to aka jų lygio. Bet, patikėkit, tai ką žiūri 2-jų valandų bėgyje, tikrai pakanka suprasti, kad žmogaus protas tobulėja, o kūnas to tobulėjimo nepriima. Žiūri, žiūri ir jauti, kaip smegenys per ausis teka…
Purto nuo savotiškų švietimo klausimų problemų sprendimų. Kas laukia mūsų mokyklas? Aš nežinau kas darosi dabar švietimo fronte…tačiau vis pastebiu viešajame transporte, vakarėliuose ir t.t. mažus “bepročiukus”, busimus, atsiprašau, zekus. Pati visai nesenai baigiau mokyklą, 12335568 kartų girdėjau, kaip tėvai sakė – “kas per jaunimas dabar?”, visad atsakydavau “Geras jaunimas. Sėkmės jaunimas”…mintyse vis pridėdavau “žlugęs” – žlugęs sėkmės jaunimas. Daug mažiau iš mūsų išaugo tinginiai, kuriems tik duokit pinigų, draugų ir gerų vakarėlių, nors tokia laimė, o kas laukia tuos, kurie dar trina užpakalius mokyklos suoluose?
“Ble, nu nx, šian mane kaip reikiant išdulkino šita sterva, ble, tėvams paskambins ir v p**du visi tusai”. MMM? Kažkur gidėta? VISUR. Buvo ir mūsų laikais nesusipratimai su mokytojais, bet sterva savo mokytoją niekad nevadindavome, vien dėl to, kad žinojome “ankiek” sunkus yra mokytojo darbas. O dabar pati pradedu sakyt topinę frazę -“kas per jaunimas šiais laikais?”. Gerai, kad mūsų mokyklos dar “nesubrendo” iki tokio lygio, kad vaikai su ginklais lakstytų. Vėlgi purto…
Nors, iš tiesų, susidaro toks įspūdis, kad patys mokytojai kalti, kad ant jų moksleiviai skersai dėjo ir labai patogiai atsisėdo ant galvos. Dabar vis stengiuos suprast kodėl filmo autorius ugdymą norėjo parodyt būtent taip? Gal todėl, kad “bepročiukai” nesupranta žodžių? O gal todėl, kad visuomenė sparčiai keičiasi, ir kaip eilinį kompiuterinį žaidimą galima pritaikyt prie visko? O gal čia ne kompiuterinio žaidimo esmė, o kad vaikams nėra sunku imti ir nužudyti? O gal tarp mūsų auga ne busima karta, o just debiliukai? Agresijos priepuoliai? Gera ta MTV reklama…”Agression comes back to you”…Pikta…
Esmė? Aš taip ir neatsakiau į pagrindinį šitų blevyzgų klausimą: ar užmuščiau savo geriausią draugą gyvenimo vardan? Ir išvis ar žudyčiau, jeigu atsidurčiau tokiame žaidime? Turbūt aš preferinčiau harakiri: kam gyventi, jeigu po visko liksi vienas, o rankos, kokios bus suteptos, tokios ir pasiliks, until…
Komentarai